Stanislovas Tomas
ES teisės doktorantas
Sorbona, Paryžius
Referendumas dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo – tai veiksmingiausia priemonė teisiškai teisingai pasiekti norimą rezultatą ir išvengti sankcijų. Tiesą sakant, IAE eksploatacijos pratęsimui referendumas visiškai nebūtinas – tą patį rezultatą galėtų labai greitai pasiekti ir pati Lietuvos Vyriausybė, bet, kadangi nieko įtikinančio nesimato, iniciatyvą turi iškilmingai perimti patys piliečiai ir, galbūt, opozicinės partijos. Vyriausybės frazė „mes rinksime argumentus, o po derėsimės“ iš tikrųjų reiškia „atsikabinkite, mes nieko nedarysime, o po to pasakysime, kad ES privertė“. Jeigu argumentų ir drąsos rinkimas tęsiasi daugiau nei tris metus, vadinasi nėra jokio rinkimo.
Iš pradžių trumpai apžvelgsime atitinkamą ES pirminę reguliacinę praktiką (JAV teisės realistai / Paryžiaus teisės postmodernistai – vietoje sąvokos „teisė“ labiau mėgsta vartoti sąvoką „reguliacinė praktika“), po to pereisime prie inicijuojamo referendumo teisinės reikšmės ir užbaigsime klausimu ar verta dėl Ignalinos sudeginti Lisabonos sutartį. Šiame straipsnyje nebus nagrinėjami ekonominiai aspektai – tiesiog preziumuokime, kad viskas, ką prof. Jonas Gylys, p. Algirdas Kvedaravičius, akademikas Antanas Kudzys ir kiti garbingi specialistai sako apie energetinį badą, prarandamus milijardus litų ir priklausomybę nuo Kremliaus dujų, yra tiesa.
Teisinių būdų pratęsti IAE eksploataciją yra daugiau nei gali tilpti į šį straipsnį, todėl fokusuokimės į du svarbiausius dalykus.
Pirma, Briuselis neturi kompetencijos reikalauti uždaryti atminę elektrinę. Tokios kompetencijos nenumatyta nei Euratomo sutartyje, nei precedente Komisija prieš Tarybą, Nr. 29/99. Atitinkamos kompetencijos nebuvimas pripažįstamas ir Europos Komisijos Pozicijose Nr. E-0073/01, Nr. P-3449/01, Nr. E-2527/02, ir ES Tarybos Pozicijose Nr. E-2681/00 ir Nr. P-0655/02. Su šiais dokumentais nėra jokios problemos.
Apie IAE uždarymą kalbama Ketvirtojo protokolo 1 straipsnyje. Šis straipsnis negali būti vertinamas kaip kompetencijos reikalauti atominės elektrinės uždarymo perdavimas į ES lygmenį, kadangi sudarant sutartį tarp ES ir ne ES valstybės, ši sutartis sudaroma ankstesnio reguliavimo ribose. Pasirašant Atėnų sutartį, substanciniame lygmenyje ES veikė kaip vieningas viršnacionalinis juridinis asmuo. Kitaip tariant, ES negali išplėsti savo kompetenciją tarptautinės sutarties pagrindu. Toks substancinis kompetencijos išplėtimas gali įvykti tik per tematinę Tarpvyriausybinę konferenciją. Kalbant apie naujos procedūrinės sąveikos sistemą, Atėnuose ES veikė tarpvyriausybiškai. Kitaip tariant, tarpvyriausybiškai buvo nutarta kiek procedūriškai Lietuva ir kitos valstybės turės, pavyzdžiui, europarlamentarų. Tai yra procedūriniai suvereniteto pasiskirstymo klausimai, o ne substancinės kompetencijos perdavimo klausimai. ES – tai ne kolonialinė imperija. Viską riboja tautų lygiavertiškumo principas – negali būti teisinės situacijos, kai viena valstybė perdavė daugiau substancinės kompetencijos nei kita. Arba visi, arba niekas.
Tą patį patvirtina ir Ketvirtame protokole vartojamas žodis „solidarumas“, ir sangrąžinis veiksmažodis „įsipareigoti“. ES neturi jokių savo branduolinės saugos standartų – sprendimas uždaryti IAE priimtas Lietuvos saugos standartų pagrindu. Europos Komisijos derybininkai yra labai protingi žmonės – todėl jie lengvai apgavo mūsų ūkio ministrus. Komisijos scenarijus buvo paprastas: mes neturime kompetencijos priversti lietuvius, tačiau teisiškai mes galime viską pristatyti taip lig lietuviai patys maldauja mus padėti jiems įgyvendinti jų žydrąją svajonę – uždaryti IAE.
Antra, referendumas – tai ES pirminės reguliacinės praktikos procedūra, kurią galima sėkmingai naudoti. Šios procedūros statusas apibrėžtas trise pirminės reguliacinės praktikos lygmenyse: (a) ES Sutarties 6 str. su „priedais“; (b) Liuksemburgo kompromisas su visomis jo pozityvistinėmis išraiškomis ir su sėkmingu reguliaciniu taikymu praeitame dešimtmetyje bei (c) ankstesnių referendumų praktika.
Kad skaitytojai neužmigtų dėl nuobodžios teisinės kalbos, susifokusuokime ties trečio lygmens: ankstesnių referendumų praktika ir jos vieta ES pirminės reguliacinės praktikos tinkle. Trumpai apžvelkime tris atitinkamus reguliacinius sprendimus: Danija, Švedija ir Nyderlandai.
Danijos Karalystės piliečių kritikai anksčiau teigė, kad, stodama į ES, Danija įsipareigojo įleisti kitų Europos valstybių laivus žvejoti Grenlandijos vandenyse. Laikui bėgant, danų ekonomistai apskaičiavo, kad, nepaisant ES teikiamos finansinės paramos Grenlandijai, šis regionas daugiau praranda, nei gauna iš to, kad portugalai ir anglai ten žvejoja. Gindamas savo piliečių interesus, Danijos Parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo perdavė Grenlandijos savivaldai kompetenciją žuvininkystės srityje. Buvo surengtas referendumas ir Grenlandija, likdama Danijos Karalystės dalimi, išstojo iš ES. Kiekvienas Grenlandijos gyventojas iki šiol turi Danijos pilietybę, gali būti skiriamas Danijos Ministru Pirmininku ir gali nevaržomai keliauti po Europą kaip bet koks kitas Europos pilietis, kadangi tebeturi Danijos pasą. Tokia yra reguliacinė praktika. Jeigu vieną kartą buvo padarytas toks teisinis sprendimas su Danijos regionu Grenlandija, vadinasi jis gali būti pakartotas ir su Lietuvos regionu Visaginu. Danijos oponentai teigė, kad tarptautinėje teisėje valstybė įsipareigoja kaip vieningas juridinis asmuo kartu su visais savo regionais. Šis teiginys klaidingas – reguliacinėje praktikoje funkcionuoja būtent Lietuvai, o ne Briuseliui naudingas mechanizmas.
Švedijos Karalystės piliečių kritikai anksčiau teigė, kad, stodama į ES, Švedija įsipareigojo įvesti eurą. Šioje šalyje 1994 m. buvo surengtas referendumas dėl stojimo į ES, kuriuo, anot Briuselio, piliečiai priėmė sprendimą atsiskaitinėti eurais. Tačiau 2003 metais įvyko naujas referendumas, kuriuo buvo priimtas sprendimas neprisijungti prie Eurozonos. Kitos valstybės, įstojusios 1995 metais – Austrija ir Suomija įvedė eurą, nes manė, kad privalo tai padaryti pagal pozityvias stojimo sąlygas. Švedai teisiškai paaiškino tokį apsisprendimą tuo, kad jų šalis nebuvo prisijungusi prie ERM II. Kitaip tariant, antrinis “pažeidimas” pateisinamas pirminiu “pažeidimu”. Pastarąjį žodį rašau kabutėse, nes tai nebuvo “pažeidimas”. Švedijos 2003 m. referendumu įtvirtinta reguliacinė praktika – tai bendras Europos tautoms principas, kad visos teisinės dviprasmybės aiškinamos suinteresuotos tautos naudai. Tai yra Liuksemburgo kompromiso institucionalizacija.
2005 m. Nyderlandų Karalystė organizavo referendumą dėl Konstitucijos Europai ratifikavimo. Šis referendumas taip pat neabejotinai įeina į mūsų nagrinėjamos reguliacinės praktikos rėmus. Kaip žinoma, ši Konstitucija buvo atmesta su 63 proc. persvara. Ką konkrečiai tai davė olandams? Sekanti Tarpvyriausybinė konferencija įvykdė beveik visus Ministro Pirmininko Jan-Peter Balkenende ultimatyvius reikalavimus. Į naują Lisabonos sutartį įtraukti Nyderlandų opozicijos pasiūlymai.
Žvelgiant teisiškai, Lietuva yra tokia pat pilnavertė valstybė kaip Švedija, Danija, Nyderlandai ir Prancūzija.
Viena iš pagrindinių Amerikos teisinio realizmo dogmų yra, kad reguliacinė praktika vystosi santykinai chaotiškų impulsų pavidalu. Jeigu kas nors turi perdėtą baimę, kad švedams visada viskas pavyksta, o lietuvių pasiekimai vienodomis sąlygomis dažnai būna daug kuklesni, verta pažvelgti į kitą teisinio realizmo kryptį – į reguliacinės praktikos vadybą.
Lietuva referendumu sėkmingai gali priimti pirminės reguliacinės praktikos interpretaciją. Į reguliacinės praktikos judrumą galima įkalti 4 vinis ir šalia pastatyti slastus.
Tekstas galėtų būti, pavyzdžiui, sekantis:
“Lietuvos Tauta,
A. Atsižvelgdama į kompetencijos branduolinės saugos srityje pasiskirstymą, kaip tai numatyta Euratomo sutartimi bei Europos teisingumo teismo sprendimu byloje Komisija prieš Tarybą, Nr. 29/99, ir į tai, kad Sąjunga neturi kompetencijos Tarptautinės branduolinio saugumo konvencijos 6 str. rėmuose, o substancinės kompetencijos plėtra įmanoma tik pagal ES Sutarties 48, o ne pagal 49 str.;
B. Atsižvelgdama į tai, kad Protokolo Nr. 4 tikslas ir paskirtis yra garantuoti Lietuvai, kad Sąjunga solidariai įsipareigojo padėti Lietuvos Tautai įgyvendinti jos pačios branduolinės saugos standartus;
C. Besiremdama Protokolo Nr. 4 ketvirtu straipsniu, TATENA saugos standartais ir nacionaliniais prioritetais, Liuksemburgo kompromisu, o taip pat tuo faktu, kad anksčiau buvo klaidingai ir nemoksliškai įvertintas Ignalinos AE saugos lygmuo;
priima tiesiogiai taikomą sprendimą:
1. Pratęsti Ignalinos AE darbą iki naujos atominės elektrinės darbo pradžios;
2. Ratifikuoti Lisabonos sutartį arba ją pakeičiančią sekančią sutartį su sąlyga, kad Protokolas Nr. 4 interpretuojamas esamo sprendimo perspektyvoje;
3. Esant būtinybei, ginti tiesą tarptautiniuose teismuose.”
Viskas. E finita la commedia. Pirma vinis: tiesiogiai taikomą sprendimą priima Tauta. Europos pozityvi teisė iš viso nenumato galimybės apskųsti ne Vyriausybės, o Tautos sprendimą. Žodis “tiesiogiai” nurodo, kad Komisija turėtų pulti būtent prieš referendumo sprendimą, o ne kokį nors kitą aktą.
Antra vinis: konsideratu A pateikiama reguliacinės praktikos nuotrauka, kuri galioja tol, kol jos nepanaikino Europos teisingumo teismas, kuris to nepadarys. Jam iš viso nebus apskųsta.
Trečia vinis: konsideratu B pateikiama naudinga Lietuvai Komisijos įsipareigojimo finansuoti uždarymą interpretacija.
Ketvirta vinis: konsideratu C iš naujo į diskusiją grąžinami argumentai dėl klaidingo ir nemoksliško IAE saugos įvertinimo. Ši tema ypač aktuali po to, kai su vengrišku sovietiniu reaktoriumi įvyko trečio lygio rimtas incidentas, kas parodė, kad jų reaktorius pavojingesnis už RBMK-1500, bet iš vengrų uždaryti jų elektrinę nereikalaujama.
Pagaliau, slastai, kurie nukerta žvėriui koją iki pat krūtinės, – tai atsisakymas ratifikuoti Lisabonos sutartį arba sekančią ją pakeičiančią sutartį, jeigu Komisija bandys ad hoc pagrindu keisti esamą reguliacinę praktiką.
Patikslinimas “ją pakeičiančią sekančią sutartį” irgi svarbus, kadangi visai įmanoma, kad netrukus Lisabonos sutartį vėl atmes prancūzai arba airiai. Pagal “Observatoire de l’Europe” duomenis, 76 proc. vokiečių, 75 proc. anglų, 72 proc. italų nori surengti referendumus dėl Lisabonos sutarties. Kodėl tam tikri Lietuvos politikai mano, kad lietuviai patys kvailiausi?
Jeigu dėl IAE reikėtų atsisakyti ratifikuoti Lisabonos sutartį, tame nėra nieko baisaus. Vis tiek dauguma ministrų ir Seimo narių neskaitė šito teksto. Pažvelkime į klausimą giliau.
Kaip rašė Paryžiaus profesorius Jean Baudrillard, frazė, kad dėl šios Sutarties Europa taps “stipresne ir efektyvesne” yra tame pačiame lygmenyje su reklamine fraze “Coca Cola visada”. Turbūt visi matėme per televizorių kaip mergina išgirsta “Coca Cola visada” ir iš karto pasiekia orgazmą. Tai spektaklis. Kasdieniame gyvenime ši reklaminė mergina taip nesielgia.
Lisabonos sutartis perduoda Briuseliui 105 naujas kompetencijas. Norėtų, kad tam tikri politikai galėtų įvardinti bent dvi iš šių 105 sričių ir atsakyti į tris konkrečius klausimus. Kokia yra dabartinė reguliacinė praktika šiose dviejose srityse? Kaip konkrečiai ji pasikeis po šios Sutarties ratifikavimo būtent šiose dviejose srityse? Kitaip tariant, kur būtent šiose dviejose srityse yra struktūrinė transnacionalinė problema? Pagariau, ar Lietuvos teismų sistema tam pasiruošusi? Užduodant pastarąjį klausimą reikia turėti omenyje, kad Lisabonos sutartis priimama anaiptol ne tam, kad koks nors Lietuvos politikas galėtų po to ateiti į šventinį priėmimą, kuriame būtų valgomas didelis vyšnių tortas ir kuriame žmonės masiškai ir hiperrealiai tapatintųsi su reklamine mergina, o būtent tam, kad kiekvienas Lietuvos teisėjas kiekvieną dieną ją taikytų spręsdamas konkrečias Lietuvos gyventojų problemas. Jeigu koks nors Seimo narys, atsakant į šiuos tris klausimus, nemoka artikuliuoti tokiomis koncepcijomis kaip “konforminė interpretacija”, “prejudicinis klausimas” ir “tiesioginių efektų rūšys”, reiškia jis arba neskaitė Lisabonos sutarties, arba skaitė, bet nesuprato. Vien dėl šios aplinkybės ratifikavimą vertėtų atidėti bent 5 metams. Raginimas skaityti tikrai nėra agitacija “prieš” turinį, bet kaip galima agituoti už tekstą, kurio neskaitei? Jeigu nėra diskusijos dėl tų 105 sričių, vadinasi diskusijos nėra.
Pabalsuokime.
