Algimantas Rusteika
Vėtrungės visada ant stogo ir tvarkingai pasisuka. Taip, ir senais laikais buvo tokie pat – gausiai ir sekliai išsilavinę, gyvuliškai godūs, nepaliaujamai aktyvūs.
Negailestingi ir išduosiantys viską. Iš CK posėdžių mikliai į bažnyčių pirmas eiles. Bet tik vėjai pasikeistų – vėl sugužės ten, kur ėdžios.
Tačiau niekada nebuvo tokie tušti. Naujasis, modernizuotas naujojo hominido modelis masinis, itin paremtas ne tik primityvia nauda. Ir bukumu bei karštais įsitikinimais.
Vyrauja įsitikinimai, kurie tam, kad neatsipeikėtum, formuojami vis bukesni. Tam tarnauja visa ekraniena, portaliena, holivudiena. Ir pasaulinės gelbėjimo melas kasdieninis.
Pasiekus tam tikrą lygmenį, durnumo ratas užsidaro ir bukumas toliau daugėja savaime. Kad gyvenimas neįsibrautų, instaliuojama vidinė autocenzūros signalizacija, gatvėse patruliuoja proto sargyba su dantingais apžvalgininkais už pavadėlio.
Tačiau jų prireikia vis rečiau, nes jau išaugo, veisiasi ir dauginasi Naujasis Žmogus. Juk pastebėjot, kokie jie beviltiški, primityviai tušti ir kaip tą stengiasi užmaskuoti optimizmu?
Daugiau pozityvo! Galvokit, darykit, būkit kaip mes! Mes priversime jus būti laimingais! Būsit, norėsit būti tokiais, kaip reikia!
Juokingiausia, kad jie jau kalba vienodais balsais. Jos – šaunuoliškai kniaukiančiais, jie – džiaugsmingai išmaniais, žodynėliai identiški. Kitos lytys – daugiausiai piktais ir nelaimingais.
Pravartu nuolat šypsotis, rodyti tobulus kandžius ir be priežasties nusikvatoti, nes taip pozityviau. Tai naujosios rūšies esminis požymis – absoliučiai vienodi.
Vaidinantys skirtingus, bet atspausdinti. Prireikus atspausdins atsarginių dalių, pakeis – ir organus, ir mintis, ir sielas. Galės toliau pozityviai gyventi.
Šiaip jų jėga ta, kad geri ir nepavojingi. Kanda tik bandos vedliai ir artimasis jų ratas. Kiti individai švelnūs, lovose geri, net augina vaikus kartais.
Sutikę tikrumą slepiasi ir pabėga, kitokiose aplinkose gėdinasi, kad skiriasi nuo kitų. Pažiūras, lytis, stringus imsim pagal sezoną iš katalogo, nuotoliu.
Kitokių ir nevisiškai tuščių nekęsim ir bijosim, nes atima komfortą. Išvengsim, nes tai nepozityvu. Svarbiausia – ką kiti pasakys.
Užsirakinsim nuo abejonių, vakare žiūrėsim dėžes ir eisim miegoti. Gal nieko neatsitiks, kai taip gera nebūti ir negyventi. O ryt juk vėl bus diena, ar ne?
Ir viską galėsim išgyvent į švarraštį, nes tironija dabar ateina ne kartuvėm. Greitai būsim visi vienodi. Ir vergai pamils savo kalėjimą.
