Algimantas Rusteika
Tiesiog supraskime: tikėjimas ir Dievas yra viena, o Lietuvos Katalikų Bažnyčia kaip institucija, su savo konkrečiais hierarchais, – visai kas kita.
Ar ne laikas pagaliau suvokti, kad esate sistemos dalis? Kad istorijos lūžio akimirkomis sistema savo dalis paprastai išmeta be didesnių sentimentų?
Visada pribloškia tas atsitraukimas į saugią formuluotę: „nesikišame“, „mes užsiimame sielovada“, „kas Dievo – Dievui, kas Cezario – Cezariui“. Šios frazės, kartojamos be konteksto ir atsakomybės, tampa patogiu skydu, už kurio galima pasislėpti nuo dabarties iššūkių.
Štai skaitau apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupą, aukojantį Mišias už G. Zdebskį. Iš sakyklų skamba pamokslai apie disidentus, apie buvusio totalitarizmo baisybes. Apie tai, kas vyko prieš septyniasdešimt metų. Kaip tai saugu. Kaip tai nepavojinga.
Tačiau kur Mišios už tai, kas šiandien dar liko tikra Lietuvoje? Kur žodis apie dabarties išbandymus? Apie atakas prieš sveiką protą, prieš krikščioniškas tradicijas, prieš šeimą, prieš tikėjimą? Kodėl – tyla apie žodžio laisvę, apie Tėvynės ateitį, apie tautiškumo ir valstybės pamatų silpninimą?
Ar tai ta pati Bažnyčia, kurios kunigai lageriuose kentėjo ir mirė kartu su savo žmonėmis?
Ar tai ta Bažnyčia, kurios atstovai kai kada, kaip liudija istorija, pranešinėjo KGB net išpažinties paslaptis?
Ar tai Bažnyčia, kuri stovi su žmonėmis visuose pavojų laukuose, Dievo akivaizdoje, ar ta, kuri vis labiau dreba dėl valdžios dotacijų, dėl skandalų šešėlių ir dėl savo hierarchų interesų?
Pasirinkimo valanda artėja visiems. Ir ji nebe teorinė.
Su kuo jūs? Su savo žmonėmis, su savo Tauta? Ar su tuo, kas, jūsų įsitikinimu, griauna Kristaus Tiesą, kurią kasdien skelbiate iš sakyklų?
Nejaugi nematote, kad atėjo metas apsispręsti? Metas, kai Šiluvos deklaracijų ir gražių kalbų nebepakanka?
Ne jums ir ne mums reikia deklaracijų.
Apsispręsti reikia prieš Jį, kuriam kasdien aukojate Jo Kūną ir Kraują.
