Ar sulauks Darbo partija teisingo teismo?

15
6
- Reklama -

Anatolijus Lapinskas. Asmeninė nuotr.

Dauguma skaitytojų galbūt nusistebės tokiu klausimu: juk Konstitucijoje aiškiai pasakyta (109 str.), kad „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo“. Teisingumą ir teismų bei teisėjų nepriklausomumą patvirtina ir Teismų įstatymas: “Bylose teismų priimtus sprendimus gali peržiūrėti tik teismas ir tik įstatymų nustatyta tvarka“ (1 str.), „Teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų“ (2 str.).

Deja, gyvenimas ligi šiol teikė daugybę pavyzdžių, kurie versdavo suabejoti minėtomis Konstitucijos ir įstatymo nuostatomis. Visi turbūt atsimena vadinamąją Garliavos bylą, kai teisingumą pradėjo vykdyti minia (žinoma, jos supratimu), teisėjams buvo daromas pačių aukščiausių šalies vadovų spaudimas, jau nekalbant apie partijas ir visuomenines organizacijas, pasišovusius įvykdyti savo įsivaizduojamą teisingumą.

Dauguma žiniasklaidos taip pat piešė tik „sutenerės“ motinos ir jos draugų „pedofilų“ vaizdus. Išdrįsusius publikuoti kitokią nuomonę interneto portalus užguldavo gausūs komentarai su tokių straipsnių autorių pasmerkimu ar net tiesioginiais grasinimais.

Beje, į masinę psichozę itin aktyviai įsijungė Lietuvos menininkai. Garliavos kiemo teatre mergaitės pagrobėjų garbei liejosi dainos ir muzika, buvo sukurtas Drąsių Kedį garbinantis net 86 (aštuoniasdešimt šešių!) serijų televizijos serialas „Drąsos kaina“. Dar pernai pavasarį žinomas režisierius Jonas Vaitkus ketino statyti rašytojo Herkaus Kunčiaus pjesę „apie Lietuvą sukrėtusią ir supriešinusią Drąsiaus Kedžio bei jo dukrelės tragediją“ pavadinimu „Klanas“. Aišku, apie D.Kedžio kovą su pedofilų klanu…

Pagaliau paaiškėjo kraupi tiesa, kad mergaitę tvirkino ne jau nužudyti „tvirkintojai“, kurie pasirodė visai nekalti, bet mergaitės tėvas ir jo aplinka. Tačiau visi tie kovotojai, iki pat aukščiausiųjų, ligi šiol neištarė nė vieno atgailos žodžio nei dėl atviro melo, pvz., kad teismo sprendimas grąžinti mergaitę vykdomas, nors globėja nė neketino to daryti, nei dėl kitų savo veiksmų, atvedusių į žudynes, ne vieno žmogaus, tarp jų ir vaiko gyvenimo suluošinimą. Tikėkimės, kad tų veikėjų sąžinė kada nors vis dėlto prabils.

Tačiau kas Lietuvoje darosi dabar? Šalies informacinė erdvė bei politinis horizontas grūste užgrūstas žiniomis apie Lietuvos priešą Nr. 1 Viktorą Uspaskich, mažai kas išdrįsta žiniasklaidoje parodyti simpatiją ir jo vadovaujamai Darbo partijai. O jei išdrįsta, tuojau apšaukiami, švelniai tariant, „ne patriotais“. Žodžiu, istorija kartojasi, vyksta tokia pati propagandinė kampanija, kaip ir buvęs garliavinis marazmas.

Kaip ir pastaruoju atveju, šalies politikai irgi nepraleidžia progos patylėti. Štai aukščiausia šalies institucija visai neseniai, kalbėdama apie Darbo partijos teismą, pareiškė, kad “jei partija yra sąžininga – nėra ko slėpti ir bijoti. O toks demonstratyvus bylos vilkinimas, kokį matėme pastaruoju metu, garbės tokiai partijai nedaro“. Kas tai, argi ne nuoroda vykstančiam teismui, kad toji partija yra ir nesąžininga, ir negarbinga – su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis?

Internetinėje žiniasklaidoje pasirodžiusiame Kęstučio Masiulio grėsmingo pavadinimo straipsnyje „VU „juodosios buhalterijos“ byla rodo valstybės supuvimą” šis Seimo narys nuvažiavo dar toliau, anot jo: “į nusikalstamą schemą buvo įtraukta (be jokių ten “galimai”!) dešimtys įmonių ir šimtai, o gal net tūkstančiai žmonių, visi nuolankiai mokėjo, gavo ir davė pinigus”, “viena iš didžiausių partijų „šešėlines“ lėšas moka kitiems valstybės pareigūnams, Seimo nariams, šou verslo atstovams, žiniasklaidai”.

Dar vasarą Konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis, o pastaruoju metu ir kiti jo partijos nariai pradėjo aktyviai įtikinėti tautą, o dar labiau teismą, esą V.Uspaskicho ir jo partijos veikla yra susijusi su… šnipinėjimu Rusijos naudai. „Šnipinėjimas – štai nuo ko buvo pradėtas tyrimas”, – džiūgavo tas pats K.Masiulis, o V.Landsbergis netgi tiesiogiai patarė teismui: „Informacija tebėra verta dėmesio, tikrinimo, gal ir paimtieji atsiskaitymų pėdsakai tebesaugomi; Lietuvos valstybės saugumo požiūriu būtų neatsakinga juos ignoruoti”.

Anot patriarcho, gali būti ir dar baisiau: “artėjant Darbo partijos teismų baigiamiesiems procesams, „darbiečiai“ gali imtis destruktyvios veiklos… nukreips dėmesį nuo savo bylos ir teismo proceso, laimės laiko, gal ir tiesiog atkeršys Lietuvai”. Pagal tokią prognozę belieka laukti Lietuvos sunaikinimo, galbūt neužgesinto Ignalinos reaktoriaus išsiveržimo, taigi, gelbėkitės kol nevėlu…

Sugrįžkime į Darbo partijos teismą, kas čia įvyko ir dar vyksta? Vienas žymiausių mūsų teisininkų, buvęs Aukščiausiojo ir Konstitucinio teismo teisėjas, Vidaus reikalų ministras, dabar Seimo narys Stasys Šedbaras savo straipsnyje „Teisinio sprendimo vertinime improvizacijos nebūtinos“, pasirodžiusiame pernai gruodžio pradžioje, visai atvirai pripažįsta, kad dar 2008 metais jam kilo abejonės dėl Darbo partijos bylos politiškumo, o svarbiausia, dėl procesinių dalykų: „Sunku buvo užsimerkti ir nematyti daugybės procesinių klaidų teisininkui, kuris ne vienerius metus dirbo praktinį darbą. Procesinės klaidos, padarytos prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir yra tai, kas lėmė mano apsisprendimą balsuojant“.

Priminsime, kad 2008 metais S.Šedbaras buvo Laikinosios tyrimo komisijos “dėl sutikimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn Seimo narius V. Uspaskichą ir V. Gapšį ir kitaip suvaržyti jų laisvę” pirmininkas, todėl tenka neabejoti, kad jis puikiai žino visas bylos smulkmenas ir jos eigos peripetijas.

Tuomet jis iš Seimo tribūnos sakė: „Komisijos nariams užteko duomenų ir įrodymų nustatyti, kad įrodymai yra pritempti“. Balsuojant dėl sutikimo panaikinti V.Gapšio neliečiamybę, jis susilaikė, tai nulėmė neigiamą komisijos verdiktą dėl šio Seimo nario neliečiamybės atėmimo, tačiau viso Seimo nutarimas jau buvo teigiamas.

Minėtame straipsnyje S.Šedbaras atviravo dar labiau: „per procesines klaidas žmogų galima tiesiog sulaužyti, jis gali netekti galimybės normaliai gintis. Čia ir yra pagrindinis akcentas, kurio nepaisyti negalima, nes teisminėje praktikoje procesiniai dalykai, procedūros yra labai svarbu – kaip surenkami įrodymai, kokia tvarka ir t.t. Yra šalių, kur šiurkščiai pažeidus procedūrines normas, nepriklausomai nuo įrodymų žmogus išteisinamas“. SIC!

„Visuomet pasisakau už teisę ir jos prioritetą“, sako S.Šedbaras. Kas gi gali tam nepritarti? Tačiau kelias į teisę juk negali eiti, jo paties žodžiais, „per procesines klaidas“. O juk procesinių klaidų bent jau V.Gapšio procese, S.Šedbaro pripažinimu, buvo DAUGYBĖ! Tos klaidos, aišku, kad buvo “neteisė”, o iš neteisės teisė negimsta. Šią aksiomą pripažįsta kiekvienas teisininkas. Kaip ir kitą S.Šedbaro išsakytą nuostatą, o iš tikrųjų – konstitucinę visuotinai pripažintą normą: „Teismas yra nepriklausomas ir joks politikas ar atskira politinė organizacija neturi teisės daryti jam jokios įtakos“. Apie tas įtakas jau minėjau aukščiau.

Reziumuojant S.Šedbaro mintis, tektų suabejoti, ar Darbo partijos vadovus ir visą partiją teisiantis teismas kažin ar bus teisingas jau vien dėl Seimo komisijos patvirtinto fakto apie užtenkamus duomenis ir įrodymus, kad Darbo partijos byloje „įrodymai yra pritempti“. Ir nemažiau dėl to, kad teismo procese buvo daugybė procesinių klaidų, o tokiais atvejais „nepriklausomai nuo įrodymų žmogus išteisinamas“.

Ar teismas sugebės kritiškai pažvelgti į surinktus įrodymus ir proceso eigą, sužinosime pavasarį, nes Valstybinį kaltinimą palaikančio Generalinės prokuratūros prokuroro Sauliaus Versecko teigimu, „posėdžiai Darbo partijos byloje yra suplanuoti iki gegužės“. Kaip tik to mėnesio 17 dieną sukaks jau septyneri metai nuo skaudžios Darbo partijos epopėjos pradžios. Galbūt nors šios liūdnos sukakties proga suskambės teisingumo fanfaros?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą