Dar kartą apie „vatnikus“ ir kolaborantus: žudyti ar nežudyti, paklaustų klasikas? Ukrainiečiai atsakymą žino, o lietuviai? (2)

Prof. Ryšardas Burda

Teisės mokslų daktaras

Lietuvos baudžiamojo kodekso 120 straipsnis „Kolaboravimas“ nustato, kad Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvylikos metų.

Svarbu pažymėti keistą sutapimą: bausmės dydis – nuo penkerių metų laisvės atėmimo iki dvylikos metų – buvo pakeistas 2024 m. birželio 6 d. Kaip tik po to, kai, pasibaigus 2024 m. Prezidento rinkimų kampanijai, paaiškėjo, jog vienas iš Lietuvos regionų prabalsavo už kandidatą į Prezidentus, kurio retorikoje dažnai skambėjo šūkiai prieš Europos Sąjungą, NATO ir dabartinę valdančiąją koaliciją. Pastarosios premjerė tada pasakė, kad tauta ją galės pakeisti tik po ketverių metų. Kitaip tariant – „kentėkite tai, ką turite“.

Tai dar kartą parodo, kad susikalbėjimo ar bent jau noro kalbėtis su savo piliečiais išrinktas elitas nemoka arba tiesiog nenori. Tokiu būdu gilinama atskirtis tarp pilietinės visuomenės ir valdžios.

Elito santykis su piliečiais

Šios atskirties pasekmės pasireiškia dviem kryptimis. Iš vienos pusės, piliečiai, negaudami atsakymų į jiems rūpimus klausimus, pradeda ieškoti alternatyvios informacijos kitose erdvėse (tarp jų – ir oficialiai draudžiamoje Euronews). Ne tiek tikros, kiek kitokios, alternatyvios informacijos.

Iš kitos pusės, elitas, matydamas, kad negali paveikti piliečių požiūrio savo brukamomis idėjomis ir nesugeba spręsti jų gyvybiškai svarbių išlikimo klausimų, griebiasi represinių priemonių.

Šios represinės priemonės vykdomos viešojoje erdvėje: visas regionas vadinamas „vatnikais“, „prokremliškais“, „probaltarusiškais“, net „ždunais“ („laukiančiais“). Visos šios stigmos (etiketės), skleidžiamos viešojoje erdvėje, net ir iš nacionalinio transliuotojo lūpų lietuvių, lenkų, baltarusių bei kitų tautybių Lietuvos piliečių atžvilgiu, iš esmės atitinka kolaboravimo sampratą.

Tokiu būdu jau dabar pagrindinėje žiniasklaidoje formuojamos atskiros tautiečių grupės – „kolaboruojantys“ ir „anti-kolaborantai“, kurie supriešinami tarpusavyje.

Kas gi yra laikomas anti-kolaborantu? Atsakysime nuo priešingybės kolaborantams.

Kas yra anti-kolaborantas?

Anti-kolaborantas – tai „vatniko“ priešas. Jis nekenčia „kremlinių“ ir „probaltarusiškų“ piliečių. Jis už karą Ukrainoje, jis už Ukrainos žemių vientisumą (kas savaime yra teisinga), jis palaiko Ukrainos delegacijos pasirašytą Stambulo deklaraciją ir jos tikslus – visų Ukrainos teritorijų išlaisvinimą nuo „kacapų“.

Jis už Rusijos nugalėjimą ir jos subyrėjimą į gabalus. Jis už karą su Rusija ir Baltarusija. Jis už Lietuvos ginklavimąsi iki „drakono dantų“, už nepertraukiamus pasienio ruožus su apkasais, „concertina“ spiralinės pjaunančios vielos užtvaromis ir užminuotais laukais.

Jis taip pat už totalinį karantiną Lietuvoje su visuotiniu piliečių sekimu ir kontrole. Jis už mirties bausmę nelojaliems ir kolaborantams. Jis prieš Konstitucijoje nustatytą teisingumo vykdymo tvarką, nes ji, jo akimis, neveiksminga ir neteisinga. Pagaliau – tik jis vienas gali nuspręsti, kas yra Lietuvos patriotas, o kas „vatnikas“, „kremlinis“ kolaborantas, vertas būti be teismo nužudytas.

Štai toks patriotas-ekstremistas kovoja ne prieš išorinį priešą, o prieš savo tautiečius – už svetimos valstybės nepriklausomybę. Tuo metu konvencinis karas vyksta už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos sienos, bet čia, pačioje Lietuvoje, ieškoma kolaborantų ir net siūloma juos žudyti.

Ukraina: kolaboravimo sampratos detalizavimas

Tačiau Ukrainoje požiūris į kolaborantus iš nevienareikšmio palaipsniui pasikeitė į labai tiksliai sugraduotas grupes. Ukrainos baudžiamojo kodekso 111¹ straipsnis numato kelias kolaboravimo formas.

1 dalis – viešas agresijos neigimas ar palaikymas

1. Viešas neigimas – kai Ukrainos pilietis viešai neigia ginkluotos agresijos prieš Ukrainą vykdymą, nepripažįsta Ukrainos teritorijos dalies laikinos okupacijos fakto ir jo patvirtinimo.
2. Vieši raginimai – kai Ukrainos pilietis ragina remti agresorės valstybės, ginkluotų junginių ir (arba) agresorės valstybės okupacinės administracijos sprendimus ar veiksmus, bendradarbiauti su agresore valstybe, jos ginkluotais junginiais ar okupacine administracija.
3. Suvereniteto nepripažinimas – kai Ukrainos pilietis nepripažįsta Ukrainos valstybinio suvereniteto išplėtimo į laikinai okupuotas Ukrainos teritorijas.

Už šiuos veiksmus baudžiama teisės eiti tam tikras pareigas ar užsiimti tam tikra veikla atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų.

Dažniausia viešo Rusijos agresijos prieš Ukrainą neigimo ar žodinio priešo palaikymo terpė išlieka socialinis tinklas Odnoklassniki – su juo susiję net apie 90 % nuosprendžių.

Be jo, šiame kontekste „populiariais“ galima laikyti ir kitus socialinius tinklus: Telegram, Facebook, Vkontakte, Twitter bei YouTube.

2 dalis – darbas neteisėtose institucijose

2. Ukrainos piliečio savanoriškas pareigų, nesusijusių su organizacinėmis, vadovaujančiomis ar administracinėmis–ekonominėmis funkcijomis, užėmimas neteisėtose valdžios institucijose, įsteigtose laikinai okupuotoje teritorijoje (įskaitant agresorės valstybės okupacinę administraciją), baudžiamas teisės eiti tam tikras pareigas ar užsiimti tam tikra veikla atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų, konfiskuojant turtą arba be jo.

Be keleto „standartinių“ populiarių pareigų, kurias užima pagal šią dalį nuteisti asmenys – pavyzdžiui, specialistas, vyriausiasis specialistas, buhalteris, vyriausiasis buhalteris, apsaugos darbuotojas ir kt. – pasitaiko ir neįprastų. Pavyzdžiui, pareigos „gatvės… kaimo taryba“ buvo nustatytos 5 bylose, o „ketvirčio… kaimo taryba“ – vienoje byloje.

3 dalis – propaganda švietimo įstaigose

3. Ukrainos piliečio propagandos vykdymas švietimo įstaigose, nepriklausomai nuo jų rūšies ir nuosavybės formos, siekiant skatinti ginkluotą agresiją prieš Ukrainą, įtvirtinti laikiną Ukrainos teritorijos dalies okupaciją ar išvengti atsakomybės už agresorės valstybės ginkluotą agresiją, taip pat Ukrainos piliečių veiksmai, kuriais siekiama įdiegti agresorės valstybės švietimo standartus švietimo įstaigose, baudžiami:

• pataisos darbais iki dvejų metų, arba
• areštu iki šešių mėnesių, arba
• laisvės atėmimu iki trejų metų, kartu atimant teisę eiti tam tikras pareigas ar užsiimti tam tikra veikla nuo dešimties iki penkiolikos metų.

Šioje dalyje prokurorai pateikė daugiausia apeliacinių skundų, iš kurių net apie 95 % buvo patenkinti. Daugeliu atvejų tai buvo susiję su griežtesnės bausmės paskyrimu nei numatyta pirmosios instancijos nuosprendyje.

4 dalis – materialinė pagalba okupacinei valdžiai

4. Materialinių išteklių perdavimas neteisėtiems ginkluotiems ar sukarintiems dariniams, įsteigtiems laikinai okupuotoje teritorijoje, ir (arba) agresorės valstybės ginkluotiems ar sukarintiems dariniams, taip pat ekonominės veiklos vykdymas bendradarbiaujant su agresorės valstybe ar jos laikinai okupuotoje teritorijoje įsteigtomis neteisėtomis valdžios institucijomis (įskaitant okupacinę administraciją), baudžiamas:

• bauda iki dešimties tūkstančių neapmokestinamųjų minimalių piliečių pajamų, arba
• laisvės atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, kartu atimant teisę eiti tam tikras pareigas ar užsiimti tam tikra veikla nuo dešimties iki penkiolikos metų, ir konfiskuojant turtą.

• 5 dalis – dalyvavimas neteisėtuose rinkimuose

5. Ukrainos piliečio savanoriškas pareigų, susijusių su organizacinių ir vadovaujančių arba administracinių–ekonominių funkcijų atlikimu neteisėtose institucijose, įsteigtose laikinai okupuotoje teritorijoje (įskaitant agresorės valstybės okupacinę administraciją), užėmimas arba savanoriškas dalyvavimas rinkimuose į tokias įstaigas, taip pat dalyvavimas organizuojant ir vykdant neteisėtus rinkimus ar (ar) referendumus laikinai okupuotoje teritorijoje, arba viešas raginimas surengti tokius rinkimus ar referendumus, baudžiamas:

• laisvės atėmimu nuo penkerių iki dešimties metų,
• teisės eiti tam tikras pareigas ar užsiimti tam tikra veikla atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų,
• turto konfiskavimu arba be jo.

Kai kuriose bylose ši veika buvo kvalifikuojama pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso straipsnių sutaptį. Dažniausiai tai buvo:

• Ukrainos teritorinio vientisumo ir neliečiamybės pažeidimas – 22 atvejai;
• Nusikalstamos veikos padarymas asmenų grupės, iš anksto susitarusios grupės, organizuotos grupės ar nusikalstamos organizacijos – 14 atvejų;
• taip pat taikytos kvalifikacijos pagal Valstybės išdavystę ir Rusijos Federacijos ginkluotos agresijos prieš Ukrainą pateisinimą, pripažinimą teisėta, neigimą ar jos dalyvių šlovinimą.
  

  6 dalis – politinių renginių organizavimas

6. Politinių renginių organizavimas ir vedimas, informacinės veiklos vykdymas bendradarbiaujant su agresore valstybe ir (ar) jos okupacine administracija, kuria siekiama paremti agresorės valstybę, jos okupacinę administraciją ar ginkluotus darinius, taip pat veikla, kuria siekiama išvengti atsakomybės už ginkluotą agresiją prieš Ukrainą, nesant valstybės išdavystės požymių, bei aktyvus dalyvavimas tokiuose renginiuose – baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvylikos metų, kartu atimant teisę eiti tam tikras pareigas ar užsiimti tam tikra veikla nuo dešimties iki penkiolikos metų, ir konfiskuojant turtą arba be jo.
   

   7 dalis – tarnyba teisėsaugos ar karinėse struktūrose

7. Ukrainos piliečio savanoriškas pareigų užėmimas neteisėtose teisminėse ar teisėsaugos institucijose, įsteigtose laikinai okupuotoje teritorijoje, taip pat savanoriškas dalyvavimas neteisėtose ginkluotose ar sukarintose formacijose, įsteigtose tokiose teritorijose, ir (arba) agresorės valstybės ginkluotose formacijose, arba pagalba tokioms formacijoms vykdant karo veiksmus prieš Ukrainos ginkluotąsias pajėgas ir kitas teisėtai įsteigtas karines formacijas, savanoriškas dalyvavimas saviorganizuotose vienetuose, sukurtuose ginti Ukrainos nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorinį vientisumą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvylikos iki penkiolikos metų, kartu atimant teisę eiti tam tikras pareigas ar užsiimti tam tikra veikla nuo dešimties iki penkiolikos metų, ir konfiskuojant turtą arba be jo.

Tačiau praktikoje pasitaiko nemažai atvejų, kai kyla abejonių, ar pareigų ėjimas buvo tikrai savanoriškas. Pavyzdžiui, vienoje byloje nuteistasis teigė, jog okupacinės valdžios kariai jį prievarta įsodino į automobilį, užrišo akis audiniu, rankas surišo lipnia juosta ir nuvežė į vadinamąją „duobę“. Ten jis buvo sumuštas, tardomas ir laikytas apie parą, o vėliau jam pasiūlyta dirbti okupacinės valdžios policijoje. Teismas vis dėlto pripažino jį kaltu: jam buvo skirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė, atimant teisę 12 metų eiti pareigas teisėsaugos institucijose ir konfiskuojant visą turtą.

Teismų praktika ir moksliniai vertinimai

Mokslininkai išanalizavo 2022, 2023 ir 2024 m. (iki birželio 15 d.) išnagrinėtas 1442 baudžiamąsias bylas. Tyrime konstatuojama, kad pastebimas tam tikras pokytis skirtingų 111¹ straipsnio dalių procesų prioritetizavime. Nors didžiausią dalį ir toliau sudaro apkaltinamieji nuosprendžiai pagal pirmąją dalį (484), tačiau šiuo metu apkaltinamųjų nuosprendžių pagal penktąją dalį skaičius jau viršija apkaltinamųjų nuosprendžių pagal antrąją dalį skaičių, priešingai nei ankstesniu laikotarpiu (atitinkamai 267 ir 292). Be to, labai išaugo apkaltinamųjų nuosprendžių pagal septintąją dalį skaičius – šiuo metu jų yra 236.

Ukrainiečių atliktas tyrimas taip pat pripažįsta, kad ne kartą buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog Ukrainos teisės aktai dėl bendradarbiavimo veiklos ne visada atitinka tarptautinės humanitarinės teisės normas. Visų pirma, pernelyg plačios formuluotės gali apimti ir civilių atliekamas funkcijas, būtinas užtikrinti gyvenimo tęstinumą okupuotoje teritorijoje.

Nepaisant tokio detalaus atsakomybės už kolaboravimą reglamentavimo, pripažįstama, kad nėra aiškaus ir išsamaus visų veiklų, būtinų gyvybei okupuotoje teritorijoje palaikyti, sąrašo. Tam tikrą supratimą suteikia okupacinei valstybei nustatyti įsipareigojimai – okupuotoje teritorijoje palaikyti sąlygas, kurios leistų gyventi kuo normalesnį gyvenimą: užtikrinti tinkamą ugdymo įstaigų, atsakingų už vaikų švietimą, veiklą; užtikrinti ir remti medicinos bei ligoninių įstaigų darbą; sudaryti sąlygas civilinės gynybos organizacijų veiklai. Civilinė gynyba apima gelbėjimo operacijas, gaisrų gesinimą, skubų būtiniausių viešųjų paslaugų atkūrimą ir kt.

Vis dėlto civilių, vykdančių tokias funkcijas, imunitetas nėra absoliutus – jie gali būti patraukti atsakomybėn už kitus veiksmus, kurie pagal nacionalinę teisę laikomi bendradarbiavimu. Todėl itin svarbu aiškiai atskirti veiksmus, kuriais siekiama užtikrinti gyvybę okupuotoje teritorijoje, nuo veiksmų, kurie kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Tuo tarpu Lietuvos teisėje bet kurio asmens veikla gali būti interpretuojama kaip „kitoks talkinimas neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką“. Tokiu būdu kyla pavojus, kad civiliai gyventojai gali būti pasmerkti badui, ligoms ir net epidemijoms.

Civilinių funkcijų dilema

Tyrimo pabaigoje ukrainiečiai suskirstė veiklos rūšis į tris grupes:

1. aiškiai patenkančias į bendradarbiavimo veiklos rūšių sąrašą;
2. reikalaujančias patikslinimo – šiuos veiksmus būtina detaliau apibrėžti ir paaiškinti;
3. nepatenkančias į bendradarbiavimo veiklos apibrėžimą.

Manau, kad mūsų nacionalinei teisei ypač svarbios yra antroji ir trečioji grupės, t. y. piliečių veiksmai, kurie turi būti tikslinami arba kurie iš viso nepatenka į bendradarbiavimo sąvoką.

Taigi, būtina suabejoti kolaboravimo samprata, kai vertinama:

• verslo veikla;
• darbas švietimo sistemoje arba kultūros įstaigose;
• pilietinės visuomenės organizacijų vadovų ir darbuotojų veikla;
• asmeniniai veiksmai, skirti populiarinti ar šlovinti Rusiją ir „rusų pasaulį“ tarpasmeniniame bendravime (pvz., nuosavuose socialiniuose tinkluose, nekuriant savo turinio ar žiniasklaidos produkto);
• savivaldybių įstaigų ir organizacijų darbas.

Vienareikšmiškai negali būti vertinami kaip kolaboravimo veiksmai:

• Tiesioginis gyvenimas laikinai okupuotose teritorijose. Visų grupių dalyviai pabrėžė skirtingas aplinkybes ir sąlygas, kuriomis žmonės atsidūrė okupacijos metu. Todėl atsisakymas palikti okupuotą teritoriją nėra veikla, grindžiama bendru sutarimu ir negali būti savaime laikomas kolaboravimu.
• Rusijos Federacijos piliečio paso ir kitų dokumentų, būtinų išgyvenimui okupuotose teritorijose, gavimas. Pabrėžiama, kad pasas neturi būti gaunamas iš karto po okupacijos kaip lojalumo naujajai valdžiai ženklas. Taip pat svarbu, kad pats paso gavimo faktas nebūtų naudojamas kaip propagandos priemonė.
• Humanitarinės ir kitokios pagalbos gavimas, įskaitant socialines išmokas, pensijas ir kt.
• Medicinos darbuotojų bei „gelbėtojų“ (Valstybinės nepaprastosios padėties tarnybos ir kitų panašių struktūrų darbuotojų) veikla. Vietos gyventojų kritinių poreikių tenkinimas, medicinos paslaugų teikimas, jei jos nebuvo lydimos prorusiškos propagandos, praturtėjimo ar kitų atsakomybę sunkinančių veiksnių, sudarė pagrindą tokius asmenis išteisinti nuo kaltinimų kolaboravimu.
  

  Lietuva: kolaboravimo sąvokos pavojai

Lietuvoje dažnai būtent šių dviejų grupių asmenys tampa persekiojimo subjektais. Jie išmetami iš verslo, valstybinio ir viešojo sektoriaus įmonių bei organizacijų. Jie, nepaisant to, kad Europos Sąjungoje kol kas galioja draudimas riboti galimybes naudotis teisminėmis ir valstybinio valdymo procedūromis, siekiant užtildyti kritiškai pasisakančius ar tiesiog kitokią nuomonę turinčius asmenis, paverčiami personomis non grata savo valstybėje.

Politines partijos, skelbiančios vienintelę tiesą Lietuvoje ir smerkiančios stalinistinį laikotarpį, šiandien pačios deda totalitarinės, diktatoriškos valstybės pamatus. Vienas iš to požymių – piliečių ir net ištisų Lietuvos regionų skirstymas į „kolaboruojančius“ ir „tikrus patriotus“, nors Lietuva nėra okupacijos būsenoje.

Pabaiga: klausimas Lietuvos elitui

Taigi, po dvejų metų karo Ukrainoje teismų praktika ir akademinis pasaulis padarė didelę pažangą vertindami kolaboravimo faktus.

Juos prie to privertė pats karas.

Kyla klausimas – ar Lietuvos elitui, teisininkams būtinas karas Lietuvoje, kad jie pradėtų mąstyti ne asmenų pravardžiavimų („kremlinis“, „vatnikas“, „putinistas“, „vaitkininkas“) logika, bet tautos išlikimo geopolitinės suirutės paradigmoje?

Tad kas gi yra tikrasis kolaborantas ir kieno nacionalinius interesus jis iš tikrųjų atstovauja?