Jonas Siaurukas
Be vadų, be kareivių, be ginklų…
Emilis Zola, ŽLUGIMAS
Krikščionių raštuose yra didžiuliai išminties ir grožio lobiai, kviečiama siekti Taikos, laisvės, meilės, ramybės, gerbti visų tautų žmones, atleisti skriaudas net priešams. Iš kitos pusės, toliaregiškai numatoma, kad tiems, kurie elgiasi nedorai ir neišmintingai, baigsis blogai.
Pripažįstamas ir valdžios, kaip instrumento, kovojančio su nusikaltėliais, vaidmuo. Agresoriai įspėjami, kad kas pakelia kalaviją, tas nuo kalavijo ir žūna.
Katalikų rašytojai garsėjo griežtų, sistemingu loginiu mąstymu. Jie suklasifikavo viską, net dievo įsakymus ir nuodėmes…
Tarp jų (ir bažnyčios autoritetų) nurodytų dorybių patraukliausia yra tai, kad Vyro ir Moters šeima pripažįstama Šventa Sandora, didžia pareiga vaikams ir tautoms. Tai puiku, nes ši dorybė beveik visiems lengvai prieinama. Gaila, kai kurios lietuvės nebenori gausių katalikiškų tautiškų šeimų…
Nuodėmių daug… Didžiausiomis nuodėmėmis beveik visi pripažįsta esant puikybę ir tinginystę (vangumą).
Puikybę daugelis suvokiame teisingai, gailimės dėl savo trūkumų, padarytų klaidų, stengiamės jas atitaisyti. Mea culpa. Esu kaltas. Labai kaltas.
Bet abejingumą, savotišką vangumą, „drungnumą“ vertinant save ir kitus sunku įveikti. „Mano trobelė pakrašty“ (ukrainiečių patarlė)? Nedaug tokių, kaip Alfonsas Svarinskas, Nijolė Sadūnaitė… Kurie ne tik kvietė atleisti savo persekiotojams (kgbistams), bet ir kovoti su visuomeninėmis blogybėmis, mažų tautų ir mažų žmonių išnaudojimu. Tai ne sniaukrojantys „humanistai“, bet aiškiai kalbantys.
Taip, aiškiai ir principingai, mąstyti kvietė ir pripažintas šventu popiežius Jonas Paulius Antrasis.
Žinoma, ir magisterijai dabar nebe tokia karingi, ginant tiesą, kaip kadaise. Gal ir jiems, net tik mums, baisoka nukentėti už žodį.
Nesigirdėjo kvietimo į kryžiaus žygį, kai buvo išvaromi iš žemių, kuriose gyveno tūkstančius metų, krikščionys kalbėję Kristaus kalba (aramėjiškai). Kai Rusija užpuolė Ukrainą, Roma siūlo irgi tik derėtis, o Vokietija gamina, per TV sakoma, po du tankus į mėnesį… Karo metu… Švęstu vandeniu ne visokį blogį galima įveikti.
Nėra gilesnės politinės, ekonominės ir finansinės bažnyčios doktrinos, ar nenorima matyti, kaip saujelės rankose koncentruojasi visi turtai, kaip migracijos pagalba norima ištirpdyti mažesnes tautas. Parašyta, kad Naujojoje Jeruzalėje augs medis, kurio lapais bus gydomos tautos, bet žmonija dar nerado to stebuklingo medžio. Dar lemia jėga, smurtas, apgaulė, pinigai.
Vakarų pasaulyje, mūsų šalyje ir kiekvieno iš mūsų širdyse ryškėja didžiuliai prieštaravimai. Magistrai neranda sprendimų.
Madinga už kai ką atsiprašyti, bet ne už viską. Baltų niekas neatsiprašė už jų viduramžiais vykdytą genocidą, indėnų, atrodo, kad atsiprašė…
Agresija ir naikinimas vykdomi ne tik ginklais. Kažkodėl mažų tautų reikalaujama, kad jie net savo raštą pakeistų didesnių tautų, amžiais vykdžiusių kultūrines agresijas mažesniųjų atžvilgiu, naudai…
Bet nekaltinkime vien kitų. Žymia dalimi esame patys kalti. Šį straipsnelį parašyti mane paskatino vienas mokytojas savo žodžiais: Lietuvos jau seniai nebėra…
Ir Margarita Starkevičiūtė, kuri, jei gerai prisimenu, neseniai pasakė per TV, kad Amerikoje žymi dalis ginklų pramonės yra valstybinė. O mums liberalai pasakoja pasakas, kad tik privatus ūkis yra geras. Keikia kinų chunveibinų nusikaltimus , o energetiką – vėjo „malūnus“ Baltijos jūroje žada atiduoti kinų komunistams, kurie neturi kur pinigų dėti…
Mokytojas Stasys Butkevičius, parengęs etikos kursą mokykloms, jau prieš kelis dešimtmečius rašė, kad valdžios pareiga yra budėti tautos darbo sargyboje, tikro, neapsimestinio, darbo. Ir jau tada įspėjo, kad virš Lietuvos niaukiasi dangus. Neišgirdo jo ieškantys sinekūrų Eėse, o ne darbo Lietuvoje…Nenuostabu, nes kartais už gerą darbą net nemalonumų gali sulaukti…
Ne į asmenines nuodėmes, nors jos būna skaudžiausios, reiktų kreipti didžiausią dėmesį. Katalikų autoritetai jau nurodo, kad yra ir socialinės nuodėmės. Juk gresia pavojus, kad gali būti pažeistas net žmogaus genetinis fondas. Vienas mokslininkas sako, kad greit gali atsirasti savotiškas genetinis imperializmas, kai „geri“ genai bus prieinami ne visiems. Jau dabar vaikais faktiškai prekiaujama, turtingesni nusiperka jų iš surogatinių biomotinų…
Neseniai Lietuva atsisveikino su politikos laisvamaniu ir kultūros filosofu Bronium Genzeliu. Dideli jo nuopelnai, ne todėl, kad „pasirašė“, bet kad ir anksčiau ir jau po nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo kovojo, kiek galėjo ir kaip mokėjo, už lietuvių tautos kultūrą, laisvą tautinę mintį, blaiviai vertino visas politines sroves ir autoritetus. Buvo ne už vergavimą ir pataikavimą užsieniui ir „vyresniems“ broliams.
Jis pasakojo, kad Paryžiuje kartą buvo sutikęs garsų perestrojkos laikų Rusijos „demokratą“ drg. A. ir norėjo su juo pasisveikinti. Anas jam pasakęs, kad „išdavikams“ rankos neduodąs… Taip pasakė geras žmogus, „demokratas“, o ką būtų pasakęs „nedemokratas“, jei būtų paėmęs valdžią Rusijoje?
Sutikau Palangoj žmogų, rimtą buvusį sąjūdininką, jis pasakė, kad, jo nuomone, yra trys didžiosios blogybės – agresoriai rusai, kgbistai (esą, jų apie du tūkstančius, veikia Lietuvoje), ir „ buvę komunistai“. O ką padarė ne „buvusieji“? Ką galėjo padaryti?
Jis pridūrė, kad matęs klaidas ir rašęs valdžiai, ką, jo nuomone, reiktų daryti… Gavęs atsakymą – nerašykite mums, mes geriau žinome. Tokį atsakymą gavo aukšto rango žmogus; o ne „daktarai“ kokius atsakymus gauna? Atsakymų negauna. Arba gauna tokius, kurių nei jų siuntėjai, nei gavėjai negali suprasti.
200 tūkstančių įstatymų, 2000000 poįstatyminių teisės aktų – štai jų „produkcija“…
Ir nieko gero nenusimato, nes aiškių programų, nors jas rašo kartais profesoriai, deja, nėra…Visur tas pats provincialus pavydas ir puikybė.
(Aiškios tik liberalų programos – „tu man, aš tau“). Gal todėl ir nesuprantami patys elementariausi dalykai. Pavyzdžiui, kad, jei Lietuvoje būtų nesmaugiami smulkūs ir vidutiniai savininkai per turto mokesčius ir biurokratizmą, gamybos prekybos apribojimus ir kitaip, ypač žemės ūkyje, tai daugiau lietuvių norėtų gyventi savo šalyje.
O kodėl valdžia nenori, kad daugiau lietuvių būtų Lietuvoje? Kodėl tiek daug net rusakalbių įsileidžia, nors VSD kalba apie galimus pavojus? Kodėl mokyklose kitataučių neauklėjo lietuviškai, patriotiškai? Nežinau, kodėl. Gal nebėra kam dirbti? Gal ES liepia, grasina, kad „išmokų“ neduos ar net teks mokėti, jei neklausysime?
Sunku nuodėmingam lietuviui, kai jis supranta ir dėl to gailisi, kad padarė klaidų (tėvas primušė nekaltą vaiką, motina tinkamai jo neišauklėjo, per daug prisigėrė ar prisirūkė, netyčia ką nors, pavyzdžiui, lemputę parduotuvėje, pavogė), bet dar sunkiau, kai matai, kad tiek jaunų išsilavinusių žmonių be baimės ir be priekaišto nieko neveikia tautos labui, o tauta (ne tik mūsų), nyksta. Mūsų karta jau išeina, greit Lietuvoje sumažės dar puse milijono lietuvių…
Būtų gerai, kad liktų, nors mažiau, bet dauguma Lietuvoje būtų lietuviai. Ar ES nori, kad mes ištirptume? Ar nori mums padėti iš tikrųjų? Ar vokiečių kariai čia atvyks ginti Suvalkų koridoriaus ar patogiai gyventi Vilniuje ir Kaune ir pramogauti? Ar pamokys mums patiems geriau susiorganizuoti, jei patys nemoka?
Nejau savo krašte greit būsime mažuma? Matyt, esu blogas krikščionis, kad man labiau rūpi žemiškas, o ne dangiškas gyvenimas. Gal laimingesni tie, kuriems tai nerūpi. Neseniai mačiau laimingą žmogų, protestantų pastorių. Jie laukia antro Kristaus atėjimo. Bet jų raštuose nemažai ir rūpinimosi šia žemiška būtimi, gerų patarimų. Pavyzdžiui, skaičiau, kad vaikams ir jų tėvams patariama kovoti su kompžaidimais, rimtai žiūrėti į gyvenimą. Šį, žemišką.
Jaunas, bet jau patyręs vyras, taip atsakė į priekaištus: tiek rinkom, tiek balsavom, vieni pliurpaliai… tiek po-zicionieriai, tiek op-ozicionieriai…
Pasakė mikčiodamas, nes neseniai nukentėjo, jau persekiojama už laisvą žodį, už „ne tą“ nuomonę.
Partijų daug, virš 30? Bet galingos tautinės PARTIJOS nėra… Kodėl? Nėra vadų? O gal kareivių? Be kareivių ir generolų nebūna. Ko stinga, programos ar Vado?
Visiems linksmų Kalėdų! Tik nebūkim rajūnai. Irgi nuodėmė.
