Gen. Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Zelenskio ir Trampo susitikimas, kuriame Zelenskis pagaliau pripažino, jog prieš invaziją net nebandė kalbėtis su Putinu, atvėrė paprastą, bet sąmoningai slėptą tiesą: diplomatijos nebuvo todėl, kad jos niekas nenorėjo. Karas buvo reikalingas. Ne Ukrainai, ne Europai – bet galingoms struktūroms, kurios šį konfliktą pavertė pelno mašina.
Reikia prisiminti Zbigniewo Brzezinskio formulę: provokuok Rusiją, ves ją į konfliktus, kad ji būtų silpninama iš vidaus. Ukraina buvo pasirinkta kaip arena, kurioje šis planas įgyvendintas. Ir šiandien jau aišku, kad karas nebuvo klaida, jis buvo strategija – naudinga karinei, energetinei ir finansinei pramonei. „Lockheed Martin“, „Raytheon“, „Northrop Grumman“ – visi šie vardai karo metu tapo akcininkų svajone. Raketų ir dronų užsakymai sprogo, akcijų kainos pakilo dešimtimis procentų.
Vokietijos „Rheinmetall“ iš provincinio gamintojo virto nacionaliniu didvyriu, iš karinių sandėlių „iššlavusiu“ viską, kas šauna. Ukraina tapo poligonu, kur realiai išbandoma naujausia ginkluotė – nuo HIMARS iki „Leopard“.
Energetikos gigantai, pirmiausia JAV SGD eksportuotojai, džiūgavo. Europa, pati sau nupjovusi rusiškų dujų vamzdį, puolė pirkti amerikietišką dujų „laisvės molekulę“ už kelis kartus didesnę
kainą. „ExxonMobil“, „Chevron“, „Shell“ skaičiavo rekordinius pelnus. Vokietija, iškilmingai praradusi „Nord Stream“, užkabino naują grandinę – priklausomybę nuo brangių, bet „politiškai švarių“ amerikietiškų energijos resursų.
Kiekvienas karas turi savo kasą. Ukrainos skola šiandien jau skaičiuojama šimtais milijardų, o kas jai skolino? Ne tik valstybės, bet ir finansų rykliai. London City bankai, Volstryto fondai ramiai įrašė Ukrainą į savo balansus kaip ilgalaikę investiciją. Rekonstrukcija taps aukso gysla – už kiekvieną plytą bus mokama su palūkanomis. Tai ne labdara, tai šaltas biznis.
Europa, įsivaizdavusi, kad išstūmusi Rusiją taps trečiuoju pasaulio poliu šalia JAV ir Kinijos, šiandien pati tapo priklausoma. Ji moka už amerikietišką dujų „išvadavimą“, už amerikietiškus ginklus, už savo pačios sugriautą rinką. Macronas šiandien prabyla apie kompromisus, Starmeris – apie „realistišką karo užbaigimą“. Kažkur prapuolė kovinga retorika tipo : „nugalėsime Rusiją mūšio lauke.” Bet kur jie buvo 2021-aisiais, kai dar buvo galima kalbėtis? Tada buvo pasirinkta provokuoti, o ne derėtis.
Ir tik Lietuva, su savo „teisingaisiais“, vis dar gyvena karo retorikos transo būsenoje. Šiandien, kai Zelenskis jau nuleidžia garą, kai Europa ieško kompromiso, Lietuvos konservatoriai vis dar šaukia – „muškite dar!“ Tai panašu į vaikus stadione, kurie skanduoja už komandą, pralaiminčią 0:5, nesuprasdami, kad rungtynės jau baigtos.
Bet didžioji ironija yra ta, kad Lietuvos balsas nieko nereiškia. Kai Trampas rodė Ukrainos padalinimo žemėlapį, mūsų politikų tame kabinete nebuvo. Kaip nebuvo ir tada, kai buvo priimami sprendimai dėl dujų, ginklų ir skolų.
Karas Ukrainoje parodė paprastą tiesą: diplomatinė galimybė buvo išmesta ne dėl kvailumo, o dėl pelno. Laimėjo karo pramonė, energetikos gigantai ir finansų korporacijos. Pralaimėjo Ukraina. O
Europa – prarado iliuzijas.
Ar iš tiesų Lietuvos politikai vis dar tiki, kad jų šūkis „iki pergalės“ ką nors reiškia?
