Keisti metai

12
5
- Reklama -

Seimo narys Saulius Stoma (KK nuotr.)

Kaip galima apibūdinti praėjusius metus? Lengviausia pasakyti – niekaip. Tai buvo metai pilni įvykių, kuriuos įvertinti sunku. Ir tas dviprasmiškumas galbūt yra būdingiausia laiko žymė. Tai – metai su klaustuku. Keisti metai.

Ne vien Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje tvyro nežinia. Baigėsi krizė ar ne? Jau lyg ir buvo pasiektas dugnas, prasidėjo kilimas, tačiau ir vėl – nauji smūgiai, bankrotų grėsmė, stagnacija, o kai kur ir smukimas.

Iš lėto keičiasi visa geopolitinė pasaulio sandara, persiskirsto galios centrai, tačiau visa tai – dar tik neaiškus traškesys po kojomis, nežinant kurioje vietoje ledkalniai išsiskirs ar susijungs. Keisčiausia, kad ypatingas neaiškumas tvyro senutėje Europoje – dar taip neseniai laikytoje pasaulio stabilumo garantu.

Ir mes čia Lietuvoje dar kartą supratome, kaip stipriai priklausome nuo išorinio pasaulio. Dėka atsigaunančių Vakarų rinkų Lietuvos eksportas ėmė augti. Tačiau sunku įvertinti, kiek tai priklauso nuo geresnės mūsų pačių veiklos. Maža to. Didžioji dalis mūsų eksporto gavėjų finansiškai stimuliavo savo rinkas, o tai atvirkščias veiksmas nei elgiasi Lietuvos vyriausybė. Objektyvaus atsakymo, kuris krizės įveikimo metodas geresnis, kol kas nėra. O juk tai – esminis klausimas.

Idėjinė kova tarp vartojimą skatinančių keinsistų ir Čikagos mokyklos neoliberalų, kurie ir Lietuvai diktuoja negailestingą fiskalinę drausmę, tęsiasi. Nugalėtojus paskelbs istorija. Jeigu Andriaus Kubiliaus vyriausybė ir pateks į krizės įveikimo vadovėlius, tai tik kaip akla neoliberalaus modelio taikytoja su kol kas nežinomomis pasekmėmis.

Savarankiškos finansų politikos Lietuva kaip ir neturi, nors vis pasididžiuoja, kad neatsidavusi už pigias paskolas Tarptautiniam valiutos fondui, liko išdidžiai nepriklausoma. Akivaizdu – tarptautinės finansų institucijos mus giria. Bet kol kas sunku atsakyti, ar tokia griežta fiskalinė politika naudinga Lietuvai ir jos žmonėms, ar tik užsienio investuotojams. Tad vėl rašome klaustuką.

Tačiau bent vieną pamoką vyriausybė jau privalėjo išmokti. Palyginus su kuriamu produktu, labai menkas vidaus vartojimas yra problema, kurią reikia spręsti. Aktyvesnė vidaus rinka saugotų nuo per didelio išorės sąlygų poveikio, todėl dabar būtina jai padėti. O nuolatiniai depresyvūs šūksmai apie visuotinį taupymą persiduoda eiliniams vartotojams, kurie į bankus jau sunešė rekordinę sumą pinigų.

Taip mes remiame užsieniečių bankus, kurie kažkodėl nelabai veržiasi remti mūsų verslo.

Nepaisant gerų vyriausybės pastangų, užsienio investicijų balansas taip pat yra šiek tiek neigiamas. Ekspertai (aū! kur jūs?) taip ir neatsako, ar tai išorės, ar vidaus sąlygų rezultatas?

Kyla klausimas, ar vyriausybėje apskritai yra suformuotas smegenų centras, kuris matytų bendrą vaizdą ir siūlytų esminius sprendimus? Tad po 2009 metų pervartų 2010 metus galime apibūdinti kaip atsargaus plaukimo pasroviui laiką. Iš valties mes neišvirtome ir ant uolų neužplaukėme. Ar to užtenka? Šioje situacijoje – galbūt.

Vyriausybė yra Seimo išvestinė, o pastarasis gerokai pakrikęs. Per praėjusius metus neįvyko poslinkių į gerą ne tik Seime, bet ir visoje sustabarėjusioje politinėje sistemoje. Įstatymais ir įvairiausių veikėjų pareiškimais nuo politikos vis toliau stumiama visuomenė mėgavosi tik keiksmais ir pajuoka. Pilietinį aktyvumą pavyko suniekinti iki marginalų šou.

Kultūrai taip pat teko marginalės likimas. Arba – visada klestėjęs tuščias fasadiškumas. Nors kai kurie nomenklatūros bastionai ir subyrėjo. Naujų vilčių čia teikia vienintelis per šiuos metus pasikeitęs ministras, kurio netikėtas atsiradimas iš TPP paliktos balos beveik prilygsta stebuklui.

Kiti ministrai lyg ir neliečiami, o pavasarį bus nuverstas bene pats aktyviausias – Arvydas Sekmokas. Nors ir pačioje energingai reformuotoje energetikoje susikaupė labai daug klaustukų. Sritis, dėl kurios vyriausybei norėjosi rašyti didžiausią pliusą, irgi tampa probleminė. Matyt, atėjo laikas ir čia atidžiai įvertinti situaciją ir tik tada drąsiai žygiuoti pirmyn.

Deja, opozicija mieliau vykdo intereso grupių pavedimus, o ne gina viešą interesą. Alternatyvos šlubuojančiai vyriausybei stoka yra visos šios kadencijos problema. Tad kritikuojant Andrių Kubilių visada apima keistas nejaukumas. Jis nei bus pakeistas, nei pats pasikeis dar dvejus metus.

Taip pat dviprasmiškai tenka vertinti ir valdančiąją koaliciją, kuri finansų rinkoms garantuoja valdžios stabilumą, tačiau kartu labiau primena neįgaliųjų sąjungą, kur kiekvienas tempia į savo pusę. Tad bendro proveržio ir būti negali.

Todėl metai praėjo nedaug ką pagerinę, bet ir ne daug ką pabloginę. Tai jau šis tas.

Labiausiai liūdino teisingumo stoka, abejingumas ir išsivažinėjimas – lėtas Lietuvos nykimas. Džiugino, žinoma, krepšinis. Kartu su nemirtinga karžygių dvasia, kuri vėl galėjo pagirdyti žirgus Juodojoje jūroje. Lietuviškas verslas taip pat parodė savo gyvybingumą.

Todėl tikrai atsigausime. Ne savaime, ne todėl, kad nėra kitos išeities, o galbūt netrukus supratę, kad trauktis jau nėra kur. Už mūsų nebėra mūsų. Ir kiekvienas, besistengiantis dėl bendros gerovės, yra vertingas. Kiekvienas vis dar besidomintis bendrais reikalais yra vilties kibirkštėlė.

Metai su klaustuku skatina mąstyti. Tai gera pamoka. Bet šie keisti metai jau praėjo. Dabar atėjo metas keistis.

Tad laimingų Jums ateinančių – gerų pokyčių metų!

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą