Ligita Juknevičiūtė
Labai norėjau aplankyti Graikijoje įspūdingus ir paslaptingus Meteorų kalnus – „kabančius ore“, jei versti pažodžiui. Ir dar su vienuolynais, stūksančiais iki pusės kilometro virš jūros lygio uolų viršukalnėse. Vien žiūrint nuotraukas užima kvapą nuo to avatariško kalnų grožio. Beje, čia buvo filmuojamas ir vienas iš „Bondiados“ filmų – 1981 metais, su Rodžeriu Mūru, vadinasi „Tik tavo akims“. Reiks pažiūrėti.
Kodėl į Meteorus veržiasi žmonės? Manau, iš esmės dėl noro pamatyti stebuklą, ne tik įspūdingą gamtos kampelį. Kaip ant tų uolų tie vienuoliai užsikabarojo? Kaip pastatė tuos vienuolynus? Tiek daug paslapčių!
Bet jie toli – žemyninėje Graikijoje, kitoje Korinto įlankos pusėje nuo mūsų namų… Važiuoti beveik penkias valandas, gal ir daugiau. Bet kada, jei ne dabar? Pasimeldžiau, paprašiau Dievo, kad leistų pasiekti Meteorus Jo garbei ir kitų žmonių įkvėpimui. Išsiruošėme su Artūru antradienį. Draugės Graikijoje patarė, kad nakvotume Janinoje, pakeliui į Meteorus.
Kelias iki ten – virš keturių šimtų kilometrų, bet nuvažiuoti per vieną dieną yra iššūkis: greitkeliai daug kur blokuojami streikuojančių ūkininkų, dalis kelio eina kalnais. Šiaip Graikijoje keliai puikūs, dėl to ramu. Artūras irgi labai norėjo pakeliauti – supratau tai labai aiškiai, kad jį labiau vargina neturėjimas ką veikti ir rutina, negu pati kelionė.
Pirmosios dienos kelionė iki Janinos dėl kelių blokavimo vietoj dviejų valandų užsitęsė keturias. Tad tik pavakarę pasiekėme Janiną – labai gražų ir romantišką miestą ant Pamvotidos ežero kranto, šiaurės vakarų Graikijoje. Su turtingu istoriniu palikimu, daug studentijos, jaunimo. Permiegojome buvusios pilies teritorijoje – beje, Graikija šį miestą iš turkų atgavo tik 1913 metais.
Graikijoje kainos kelionėms ir muziejams žiemą geros. Per Kalėdas, Velykas ir vasarą bus dvigubai brangiau, o dabar puikų butiko lygio viešbutuką su pusryčiais galima rasti už 50–60 eurų. Mes, keliaudami, nakvojome ten, kur patogu Artūrui – jam svarbu, kad nereikėtų daug lipti laiptais ir kad kambaryje nebūtų šalta.
Kitą dieną per porą valandų kalnų keliais pasiekėme Meteorus. Buvo nuostabus oras – taip apsidžiaugiau, pamačiusi juos tolumoje! Išvykdama iš namų paprašiau Dievo, kad leistų pamatyti Meteorus kaip malonę, įrodančią, kad viskas yra įmanoma. Tad kai juos pasiekėme, jaučiausi beveik euforijoje – lyg būtume įkopę į Everestą.
Išgėrėme Meteorų papėdėje, Kalabakoje, kavos, pasikroviau telefoną. Tada vėl išvažiavome į tuos kalnus, už kelių kilometrų. Įsivaizdavau, kad reikės į juos lipti, tik su Artūru tai – misija neįmanoma. Pastatėme mašiną vienos uolos papėdėje, prie Šv. Nikolajaus Anapafso vienuolyno, palipome truputį į viršų takeliu. Artūras atsisėdo ant suolelio. Sakau: „Pasėdėk, aš greitai užbėgsiu į tą vienuolyną.“
Laipteliai į vienuolynus ir keliai link Meteorų buvo padaryti tik XX amžiuje. Pirmąjį vienuolį, šventąjį Afanasijų, sakoma, į uolas užnešė angelas arba erelis. Tad nuo VI amžiaus atsiskyrėliai lipdavo į uolas virvėmis, taip pat savadarbiais liftais ir virvių pagalba užsikeldavo maistą, statybines medžiagas. Laiptelių nebuvo, nes vienuoliai čia kūrėsi slapstydamiesi nuo Osmanų persekiojimo.
Tiesą sakant, tai, kaip vienuoliai kelių šimtų metrų aukštyje čia gyveno, sunkiai suvokiama – uolos stačios ir lygios kaip kulnas. Taigi, palikau Artūrą ant suoliuko ir kaip kalnų ožka spėriai užlėkiau į viršų. Laiptukų daug – pasirodo, virš 300. Bet kojos nešė lengvai, gal ir koks angelas padėjo…
Tada dar statesnis kopimas į patį vienuolyną palei jo sieną – žemyn geriau nežiūrėti… Nieko, užbėgau. Žiūriu – kažkokių drabužių pridėta celėje, lyg kelnių. Pasirodo prižiūrėtojas, vyras, sako: „Jei nori į patį viršų, į koplyčią, užsidėk sijoną.“ Aaa, tai sijonai, o ne kelnės! Užsidedu, užkylu į vienuolyno koplyčią, suvenyrų parduotuvę, nusiperku bilietą – berods, 5 eurai.
Tada dar aukščiau – į terasą. Čia atsiveria visa panorama. Nusifotografuoju. Bet neužsibūnu – apačioje laukia Artūras, jis gali pradėti nervintis. Tad bėgu žemyn. Laimei, randu jį prie mašinos. Nežinau, kiek užtrukau, bet viskas gerai.
Sėdame į mašiną, grįžtame į miestelį – reikia ieškoti nakvynės. Pajuntu didžiulį nuovargį. Dar nesuprantu, kad tikrai buvau aukštai ir per trumpą laiką įlėkiau į tą kalną. Saulė kepina, nors ir žiema – atseit 12 laipsnių, bet ant saulės, manau, ir visi 20. Susirandame viešbutį – patogų, su liftu ir vaizdu į kalnus – ir einame ilsėtis.
Maniau, kad Artūras vis tiek neužlips nė į vieną iš šešių veikiančių vienuolynų (kadaise jų buvo ir 26), tai rytoj dar pravažiuosime jų papėdėje ir judėsime link namų.
Laimei, pakalbu su seserimi – ji čia buvo pavasarį. Ji padrąsina likti ilgiau, nes, pasirodo, į vieną vienuolyną yra galimybė privažiuoti beveik prie pat, o tada tik tiltelis – ir tu jau viduje. Kitą dieną taip ir padarėme: aplankėme Šv. Stefano vienuolyną, pasimeldėme. Pabuvome. Tiesiog pabuvome.
Turistų čia nuolat nemažai, taip pat žmonių, vaikštančių po tuos kalnus. Tai, dėl ko čia kūrėsi vienuolynai, kai nebuvo nei kelių, nei laiptelių į uolas, dabar nebeegzistuoja – atšiaurios ramybės ir buvimo su Dievu visiškoje tyloje. Autobusai, mašinos kyla ir kyla, vaizdai nuostabūs, bet tu nesi vienas pats, nebent anksti ryte ar vakare. Tad ir vienuolynai tuštėja, nes, matyt, ieškantys būdų atsitraukti nuo civilizacijos renkasi kitas vietas.
Bet suvokimas, kad Dievui nėra neįmanomų dalykų, čia labai stiprus. Sakoma, kad angelai nustojo rodytis žmonėms tada, kai atsirado fotografija ir kameros. Dabar viską turime pajusti patys. Kitais būdais: tikėjimo dovana, žiniomis, pasitikėjimu dieviško plano tvirtybe.
Man ši kelionė buvo būtent apie tai. Nes kartais mes net iki artimiausios parduotuvės nenuvažiuojame, jei Artūras neturi nuotaikos ar pavargsta po pasivaikščiojimo. O šįkart jis atlaikė viską – ir ilgą kelią, ir važiavimą per kalnus, nors vietomis tikrai buvome labai aukštai ir stačiais šlaitais sukinėjomės, o jis taip bijo aukščio!
Grįžome namo per kitą, Atėnų pusę, aplankėme Tėbus su puikiu archeologiniu muziejumi. Kelionė truko penkias dienas. Jau norėjosi namo – į kasdienybę be didelių siurprizų ir iššūkių.
Dėkoju Dievui už šią malonę – mums pavyko. Vadinasi, Dievas leido mums šią kelionę įveikti, kaip ir prašiau, kad padrąsintume save ir kitus. Gyvenimui reikia drąsos – jos visiems ir linkiu ateityje. O svarbiausia – atskirti tai, kas svarbu ir dieviška, nuo žmogiškų aistrų, silpnybių ir ambicijų.
Esame galingi ant angelo pečių – galima užkilti aukštai, tik tikslus rinkimės kilnius. Nepražiopsokime to Angelo, dažniau pakelkime galvas nuo telefonų į dangų.
Gražių švenčių, ramybės ir pasitikėjimo Dievu visiems.
