Jonas Siaurukas
Vokiečiai – tai rimta
Valentino Pikulio romano herojus
Mažai tautai, norint išgyventi, būtina pasirinkti gerus sąjungininkus ir pasiekti, kad ir jie norėtų tai tautai padėti, ją ginti esant kritinei situacijai. Kuo maža tauta gali „papirkti“ galingą draugą? Tikri draugai nėra perkami? Graži frazė, bet diplomatijoje ir realiame gyvenime labai svarbūs realūs interesai.
Kai smetoniška Lietuva žlugo, Amerikos prezidentas, jei neklystu, priėmė pokalbiui prezidentą A. Smetoną. Nors tada JAV nenorėjo, o gal ir negalėjo apginti Baltijos šalių (todėl ir neleido A. Smetonai užsiiminėti oficialia politine veikla), bet, matyt, kažkuo patiko „demokratinei“ Amerikai trys „nedemokratinės“ Baltijos šalys, kad ji taip ir nepripažino Baltijos šalių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą teisėtu.
Visi žino, kokios kilmės amerikietis tada buvo JAV prezidentas. Gal A. Smetonos ir apskritai lietuvių tautos, kol ji dar buvo laisva, pagarbi politika kitų tautų atžvilgiu tada „atsipirko“? Kaip ir tai, kad nemažai amerikiečių yra Baltijos šalių kilmės žmonės.
Britanijos ir JAV pagrindinis uždavinys anuo metu buvo supriešinti SSRS su Vokietija, kad tos abi šalys nusilptų. Ypač Vokietija, kuri, nors Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjo, tada daug kam, ir visai pagrįstai, atrodė pavojinga tauta.
Nepaisant to, kad ji buvo palyginti nedidelė ir neturėjo kolonijų, ji pirmavo moksle ir technikoje, ypač organizacijoje bei švietime. Ir dabar, nors jau tapo visai maža šalimi, Vokietija kol kas teoriškai yra trečia ekonomika pasaulyje. Nors kalbama, kad vokiečių darbštumas jau nebe toks… „Liberalai“ pasiekė savo?!
Kieno projektas yra ES?
R. Ozolas manė, kad ES yra vokiečių projektas. Vienas Vokietijos kaimo mokytojas pasakojo man, kad jų tikslas yra paversti ES vieninga valstybe, savo galia lygia Amerikai, Kinijai, Rusijai ir kitoms didžiosioms imperijoms. Žinoma, tai nėra taip paprasta, nes yra dar prancūzai, italai, bet visi jie yra nemažai nukentėję nuo „anglosaksų“, tad gali sugalvoti susivienyti.
Tokios Europos federacijos susidarymas ilgainiui vestų prie mažesnių Europos tautų dar spartesnio nykimo ir tirpimo… Gal to ir siekiama sąmoningai skatinant imigraciją? Kai kurie lietuviai, net ir patriotai, jau pasisako už nepriklausomybės visišką atsisakymą. Nes, esą, kitaip bus neįmanoma užtikrinti mūsų saugumo.
Tačiau… silpnas sąjungininkas yra blogas sąjungininkas. Europa, kaip ir Japonija, daug dešimtmečių elgėsi egoistiškai, nesirūpino savo karine galia, manė, kad Amerika ją apgins savo branduoline jėga, bet gyvenimas parodė, kad lokaliuose konfliktuose labai svarbios yra konvencinės karinės pajėgos. O NATO niekada labai rimtų jų neturėjo (viskas rėmėsi branduoliniu atgrasymu), ES tokių rimtų pajėgumų ir dabar neturi. Prancūzijos ir Britanijos branduoliniai skėčiai yra gana silpni. Be to, ar norėtų jie žūti už mus, jei būtų reikalas?
Abendlandas
Šiuolaikiniame pasaulyje, net nepaisant Kinijos milžiniškos ekonominės, finansinės ir prekybinės įtakos, yra tik dvi realios karinės galybės – JAV ir Rusija.
Nesu antirusiškai ar antikiniškai nusiteikęs, man patinka paprastų rusų žmonių gerumas (esame jį patyrę), jų klasikinė literatūra, Konfucijaus išmintis, bet akivaizdu, kokį sąjungininką mes turime rinktis.
Be to, sąjungininkas turi būti stiprus. Tik stiprūs būna geri ir moraliai, nes jie nebūna tokie pikti.
Tokia pikta yra šiandien tariamai liberali, o iš tikrųjų biurokratinė, ištižusi, moraliai žlugusi Europa, kuri žlugdo save, tautiškumą, šeimas, tikėjimą, negina savo žmonių, kuri net pas mus Lietuvoje padeda slopinti tikrą žodžio ir sąžinės laisvę. Apie sugebėjimą racionaliai mąstyti, objektyviai diskutuoti, vykdyti diplomatiją, valdyti pažangą neverta net kalbėti.
Briuselis moka tik skolintis ir neprofesionaliai prekiauti su Kinija, Indija ar Lotynų Amerika, žlugdydamas Europos ūkį. Be to, apleido pozicijas Afrikoje, kurią dar neseniai valdė. Tokią Vakarų Europą vienas vokietis jau seniai pavadino Abendlandu.
Kuo galime sudominti JAV?
Visiškai aišku, kad mums reikia siekti rimtos karinės sąjungos su Amerika (juk nepavyks sukurti rimtų savo ginklų, mūsų valdžiai tai nėra realus uždavinys). Bet kuo JAV sudominti? Juk negalima to pasiekti skleidžiant neapykantą Amerikos patriotizmui, kišantis į jos vidaus politinius reikalus, kritikuojant jos valdžią, siekiant, kad Amerika vėl taptų gal dar labiau „globali“, skelbiant nesąmones apie šeimą, lytis, tikėjimą ir daugelį kitų dalykų.
Europa labai skolinga Amerikai, kuri ją gynė, bet Europa egoistiškai nepadėjo ar per mažai padėjo Amerikai Ramiojo vandenyno ir Azijos regione. Tai infantilų politika, kai manoma, kad geras dėdė Semas gins ir vaduos už dyką.
Tad kaip rimtai susidraugauti su Amerika ir net padėti jai? Ar galime mes ką nors, ar esame tik silpna kompradorinė „respublika“?
Rimta kūryba, rimtu mokslu ir politiniu-diplomatiniu darbu galima būtų sudominti JAV žmones.
Viena iš tokių galimybių ir diplomatinių idėjų būtų rimtas organizacinis darbas, siekiant sudominti JAV ir kitas šalis, tokias kaip Britanija, Pietų Korėja, Kanada, Japonija, Australija, Šiaurės Europos šalys, kuriant naują gynybinį bloką (Pacific–Nord Atlantic Treaty Organization, PANATO). Tiksliau pasakius, tas blokas galėtų būti ir dabartinio NATO išplėtimas, bet ar to nori Europa – štai kur klausimas. Ypač aktualu tai dėl savaime suprantamų priežasčių Šiaurės Europai (ir mums).
Amerikai labai rūpi Kinija, Ramiojo vandenyno regionas. Mes turime padėti Amerikai, jei norime, kad ji padėtų mums. Jei pavyktų suburti tokį naują saugumo bloką, tas blokas būtų toks galingas, kad nebūtų piktas ir, manau, ilgainiui, atsižvelgiant į Kinijos stiprėjimą, ir Rusijai būtų paranku su juo turėti gerus santykius.
Niekur nedingtų ir Kinija. Nes politika beveik visada buvo pusiausvyros ieškojimas. Šiuolaikinis pasaulinis karas būtų per daug pavojingas.
Toks blokas būtų pajėgus ir galėtų sukurti ne tik galingas branduolines ir kosmines pajėgas (Amerika tą turi, tik reikia jas vystyti ir tobulinti), bet ir tokias stiprias mobilias konvencines pajėgas, kad jokia kita valstybė net negalvotų apie galimą užpuolimą.
Padėkime JAV gauti Grenlandiją
Amerika nori sukurti „auksinį kupolą“. Mes, europiečiai, turėtume padėti jai. Saugesnė Amerika turės didesnes galimybes ir kitiems padėti. Padėkime jai gauti Grenlandiją, kad ji galėtų kartu su Danija kondominiumo teisėmis ją valdyti. Juk tapus Grenlandijai nepriklausoma, o danai jau yra tai pažadėję, ta „nepriklausomybė“ gali lengvai kada nors virsti priklausomybe nuo kitų didžiųjų galybių.
Atleiskite man, Danijos užsienio politikai, bet man atrodo, kad jūs darote viską, kad visiškai prarastumėte Grenlandiją. Be Amerikos pagalbos…
Kam norima atiduoti Grenlandiją? O gal pati Europa naiviai nori įsigalėti Grenlandijoje ir apskritai rodo Amerikai kišenėje špygą? O gal Europa nori atiduoti tą salą, kaip kad neseniai atidavė strategiškai svarbią salą Indijos vandenyne? Visi žino, kaip tą žingsnį pavadino D. Trampas… Ar maža svarbių ir gražių salų yra praradusi Europa, nors kai kurias jų valdė šimtmečius?
Didžiausias priešas Europai – ji pati
„Liberalus“ globalistinis variantas, kai nusispjaunama ir į Europos, ir į Amerikos, ir į Pietryčių Azijos saugumą ir, perspektyvoje, į Eurazijos saugumą, būtų didelis džiaugsmas ES biurokratijai, jie manytų, kad tai jų ideologinė pergalė… Liberalai globalistai jau daug yra pasiekę žlugdydami Ameriką, jos finansinę sistemą. O tai blogai ir mums, europiečiams.
Ne tik didelės šalys, bet ir mažos šalys, ir net eiliniai žmonės turi teisę mąstyti, siūlyti geras diplomatines idėjas. Juk tam nereikia turėti daug jėgos, tik proto, kūrybinių sugebėjimų, istorijos pažinimo.
Labai sunku tikėti, kad Europa vėl taptų kūrybiška. Didžiausias priešas Europai, kaip pastebėjo Ignas Vėgėlė, yra ji pati… Nors Europos civilizacija kažkada buvo tautų laisvės principo tėvonija.
Ar mums to reikia?
Bet gal klausimas yra sudėtingesnis ir gilesnis? O kaip su Vokietija? Klausimas, kur nueis Europa ir Vokietija, nėra beprasmiškas. Istorija mėgsta netikėtumus. Viena iš alternatyvų – Vokietija. Vokiečiai – gal tai tebėra rimta? Kas žino, gal jiems pavyks sukurti „ketvirtą reichą“? Tuo turėtų domėtis žvalgybos ir diplomatai.
Su kuo tada susigiedotų tas reichas, kokia muzika pasaulyje grotų, tą sunku atspėti. Bet kažin ar tai būtų labai naudinga pačiai vokiečių tautai, nes beveik visos imperijos baigdavosi ir savo „pagrindinės“ tautos išsigimimu ar net nutautėjimu. Nebent tai būtų kažkoks naujas nacizmas ar rasizmas.
Beje, fašizmas, nacionalliberalizmas ar globalistinis siekis nutautinti visas tautas gali būti įvestas ir labai demokratišku būdu…
Ar mums to reikia? Mes, lietuviai, gerbiame visas tautas, norime su jomis bendrauti. Ir tai mums reikėtų daryti, net jei „blogi“ režimai jas valdytų…
Yra tokia sąvoka – „liaudies diplomatija“, deja, valdžios tos sąvokos nemėgsta. Ypač mums svarbi yra Baltarusija ir „Kaliningrado sritis“ – giminingi kraštai.
Kokia politika – be išminties?
Dėl savo nesocialdemokratinės politikos daug prarandame. Žinoma, nauda dalytis turėtų ne tik saujelė monopolistų ar spekuliantų, bet visa tauta. Bet tai visai kitas klausimas.
Ar supras kada nors Vakarų ir Rytų Europa, kad jie yra mums labai skolingi, nes vienus gynėme nuo vokiečių riterių, o kitus – nuo mongolų-totorių? Ar taip ir būsime „pavogtos istorijos“ veikėjai (pagal J. Statkutę de Rosales)? Savo istoriją, net ir pačią moderniausią, klastojame ar perrašinėjame priešų parašytą.
Reikia gerbti kitas tautas, bet labiausiai – savo žmones. Kitaip kam ta laisvė reikalinga?
Kaip sakė man kartą telefonu, keletą savaičių prieš mirtį, vienuolė Nijolė Sadūnaitė, postkomunistinėje Lietuvoje labiau tikima šmeižikiškomis KGB pažymomis negu žmonių nuveiktais darbais. Kai kas labai nemyli Lietuvos – tą rodo Kapčiamiesčio poligoninė istorija…
Norisi tūkstantį kartų kartoti: neatsisakykime mažų tautų laisvės, gelbėkime gamtą, gerbkime visus žmones. Tai šūkiai. Jų nepakanka. Nes laisvė be saugumo, be pakankamų ekonominių resursų, be mokslo ir technikos pažangos ir geros valstybinės santvarkos, be teisingos tarptautinės tvarkos išgyventi negali.
Perfrazuojant Konfucijų, galima pasakyti: kas neina tėvų ir protėvių, mokytojų pėdomis, tas neįgyja išminties. O kokia gali būti politika be išminties?
