Nėra abejonių, kad visi norime klestinčio futbolo Lietuvoje, puikių rinktinių, individualių sportininkų rezultatų ir skaidraus futbolo valdymo. Panašius tikslus kelia Laikinasis įstatymas dėl, Lietuvos Futbolo Federacijos (toliau – LFF) tiesioginio valdymo, kurio projektui rugsėjo 27 d. pritarta Seime ir jis toliau bus derinamas Seimo komitetuose.
Įstatymo projektas numato tiesioginio valdymo LFF įvedimą, kuomet visi LFF valdymo organai neteks įgaliojimų nuo įstatymo įsigaliojimo, bus paskirtas laikinasis administratorius. Laikinąjį administratorių skirs Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Jam turės būti perduodamas visas LFF turtas, dokumentai, priėjimai prie LFF banko sąskaitų. Laikinasis administratorius atliks LFF veiklos ir finansinį auditą, parengs ir patvirtins naują laikinų LFF įstatų, kuriuose bus įtvirtintos nuostatos užtikrinančios veiklos skaidrumą ir valdymo organų narių nepriekaištingą reputaciją, projektą, sušauks visuotinį susirinkimą (konferenciją), kur turės būti patvirtinti nauji LFF įstatai, išrinkti valdymo organų nariai.
Keliami tikslai neabejotinai yra pozityvūs, bet ar pasirinktas kelias reguliuoti LFF valdymo klausimus laikinuoju įstatymu yra tinkamas? Tiesioginio valdymo sąvoka yra žinoma iš viešosios teisės, kuomet savivaldybės teritorijoje laikinai apribojamos savivaldos teisės įgyvendinimas (Tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymas). Reguliavimo atvejų, kuomet tiesioginio valdymo funkcija būtų įgyvendinama juridinių asmenų (ne valstybės ar savivaldybės, jų institucijų) atžvilgiu Lietuvos teisinėje sistemoje nėra. Taigi tiesioginio valdymo koncepcija apskritai nėra būdinga privatinei teisei.
LFF yra asociacija. Tai ribotos civilinės atsakomybės viešas juridinis asmuo, kurios veiklą reglamentuoja Civilinis kodeksas, Asociacijų įstatymas, LFF įstatai. LFF taip pat nepatenka į Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo reguliavimo sritį, todėl jai nėra taikomi atitinkami specifiniai reikalavimai.
Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams – taip skelbia Konstitucijos 35 str. Asociacijų įstatymo 14 str. įtvirtina asociacijos veiklos garantijas: valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams įstatymų nenustatytais atvejais ir tvarka, politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į asociacijos veiklą ir į jos vidaus reikalus. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu.
Asociacijų laisvė gali būti ribojama, tačiau pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis galima laikantis šių sąlygų:
a) tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus;
b) apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė;
c) yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Laikinojo įstatymo atitikimas pastarajam principui kelia daugiausiai abejonių. Ar esamas reguliavimas nėra pakankamas pasiekti deklaruojamų tikslų? Pavyzdžiui, galėtų būti pasitelktas mažiau asociacijų laisvę ribojantis teisinis instrumentas – juridinio asmens veiklos tyrimas. Nors, suprantama, šis instrumentas yra skirtas daugiau juridinio asmens dalyviams tirti kontroliuojamo juridinio asmens veiklą, tačiau tokio tyrimo iniciatyvos teisę turi ir prokuroras. Prokuroras, gindamas viešuosius interesus, tarp jų ir kai juridinio asmens, jo valdymo organų ar jų narių veikla prieštarauja visuomenės interesams, turi teisę kreiptis dėl juridinio asmens veiklos tyrimo (Civilinio kodekso 2.125 str. 2 d.). Jei teismas nusprendžia pradėti juridinio asmens veiklos tyrimą, skiriami ekspertai, kurie parengia ataskaitą ir rekomendacijas, pagal kurias teismas turi teisę taikyti panašias priemones, kokios numatomos ir laikinajame įstatyme, pvz., stabdyti organų narių įgaliojimus, paskirti laikinus valdymo organų narius, įpareigoti pakeisti įstatų nuostatas.
Toliau einant tiesioginio valdymo įvedimo įstatymo priėmimo keliu, kyla rizika, kad būsimas įstatymas neatitiks Konstitucijos ir neproporcingai varžys asociacijų laisvę. To pasėkoje tiek valdymo organų nušalinimas, tiek laikinojo administratoriaus veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, programuos ginčus ateityje (pvz., reikalavimus dėl žalos atlyginimo).
Komentarą parengė advokatas Jonas Platelis, advokatų kontoros PRIMUS asocijuotas partneris
