Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Kai manęs klausia – ar gali būti, kad NATO smogs Kaliningradui, jog „atšaldytų“ Rusijos strateginį ryžtą, man norisi pasakyti paprastai: jūs, vyručiai, ar bent žinote, ką šnekate?
Kaliningradas – ne kokia bazė Sirijoje ar Bengazyje. Ten – ne partizanai su šlepetėm ir kalašnikovais. Ten – branduoliniai ginklai. Kaliningradas – tai vilkas, įkištas tarp NATO šalių avių bandos. Ir jei kas nors ten trenks, atsakymas ateis per kelias minutes. Ir ne į Pentagoną. O čia – į Kauną, Šiaulius, Marijampolę.
Tad kai girdžiu politinius „analitikus“ kalbant, kad „reikia spausti“, „ateina lūžio momentas“, „Rusija jau susilpnėjusi“ – man prieš akis iškyla 1940 metų Suomija. Tuomet irgi Vakarai žadėjo pagalbą, paramą, diplomatinį spaudimą. O kai sovietai ėmė bombarduoti Helsinkį – niekas nesiuntė nei naikintuvų, nei brigadų. Ir suomiai stovėjo vieni. Kovojo. Prarado teritorijas, bet išliko. Kodėl? Todėl, kad nebuvo kvaili: jie žinojo, kur baigiasi retorika ir prasideda realybė.
O dabar kas realybėje bus pirmi taikiniai? Ne „gynybos planuose“, o realybėje? Mes. Lietuva. Nes mūsų teritorija yra tiltas – o tiltai per karus visada sprogsta pirmi. Kad neateitų pastiprinimas, kad izoliuotų frontą, kad parodytų jėgą. Ir mes čia, vietoje, dar turime save raminti pasakomis, kad „NATO mus apgins“.
Apgins. Galbūt. Bet po kiek dienų? Ir ką mes ginsim – griuvėsius, sugriautus miestus, kelias strategines bazes, ar tautą, kurios jau nebeliko, nes žmonės išsilakstė, o infrastruktūra ištaškyta?
Karinėje doktrinoje egzistuoja toks terminas – forward operating loss. Pirmoji zona, kuri yra paaukotina, kad išlaikytum strateginį balansą. Ši zona įprastai laikoma „taktine auka“, kad sutelktum pajėgas kitur. Norite spėti, kas esame mes?
Vis dažniau girdime, kad „Kaliningradas kelia grėsmę“. Sutinku – kelia. Bet jei jau kalbam apie strategines grėsmes, tai ir Paryžius kelia Maskvai grėsmę. Ar Londonas. Ar Vašingtonas. Tik skirtumas tas, kad jie nuo Kaliningrado nutolę tūkstančiais kilometrų, o mes – už kampo. Ir jeigu kažkas iš NATO nori demonstruoti valią – tegu demonstruoja nuo savo krantų, o ne nuo mūsų kiemo.
Negalima Kaliningrado laikyti šachmatais, kai lenta – mūsų teritorija. Tokiu atveju mes net ne figūra, o kvadratas, ant kurio viskas griūva. Todėl derybos per patrankos vamzdį – ne diplomatija, o cinizmas. Ir jeigu kas nors mano, kad šitaip atves taiką Ukrainoje – tai arba žaidžia labai aukštą žaidimą, arba labai nesupranta, su kuo susiduria.
Ir štai čia – svarbiausias klausimas: ar Lietuva dar turi savarankišką sprendimų galią? Ar mes jau tapome NATO terminalu? Logistikos punktu? Kalibrų buferiu?
Generolo pareiga – sakyti tai, ką politikai bijo ištarti. Ir aš sakau: tokia NATO politika, kokia yra deklaruojama šiandien, veda mus į konfliktą, kuriame mes neturime nė vieno savo sprendimo. Tik įsipareigojimus. O įsipareigojimai be balso – tai priklausomybė. Ir ne nuo Rusijos – nuo tų, kurie žaidžia didelę partiją su svetimais kareiviais, svetimu krauju ir svetimais miestais.
Taigi, reikia „įjungti“ galvas. Galvoti savo galva, o ne instrukcijomis. Jeigu Vakarai iš tikrųjų nori derybų – tegul sėda patys. Jeigu nori karo – tegul pirmi jį ir pradeda. Mes turime pareigą ginti savo žemę, bet ne aukotis svetimiems imperiniams planams.
Lietuva turi būti ne platforma karui, o balsas prieš jį. Jei to nepadarys mūsų prezidentas – gal tai padarys generolai. Jei ne generolai – gal tauta. O jei ne tauta – liksime tik teritorija, per kurią jau važiuoja istorijos tankai.
