Gintaras Furmanavičius
Sveiki atvykę į 2025-uosius – laikus, kai rytinė kava be bauginančios antraštės atrodo kaip diena be saulės ar vestuvės be muzikos. Lietuviškoje žiniasklaidoje pastaraisiais metais panikos burbulai ne tik pučiasi – jie jau tapo visiškai įprasta mūsų kasdienybės dekoracija.
„Kabinančios“ antraštės į skaitytojo akis ir smegenis sminga lyg žvejybos kabliukas, o mes, tarsi Holivudo siaubo filme, jau išmokome beveik nereaguoti – patogiai įsitaisyti ir laukti, kol vėl prasidės pirmasis kraupaus veiksmo kadras. Tiesa, dažniausiai tas kadras pasakoja ne apie mūsų šiandienos realybę, o apie kruopščiai suredaguotą „galėtų būti“ ar „ekspertas perspėja“ pasaulį, kuriame kolektyvinis nerimas tapo pagrindiniu dienos prieskoniu. Ekspertu šiame pasaulyje tampa kiekvienas, kas tik pučia į „teisingą“ dūdą. Kam mums ta ramybė, jei galima pradėti rytą su mintimi: „Ar tikrai šiandien pasaulis grius?“
Visa tai prasidėjo seniai. Štai vieno, niekada nemeluojančio portalo antraštė dar 2012 m. lapkričio 23 d.: „Pasaulio pabaiga. Kaip aš įsivaizduoju tą dieną.“ Dauguma jau tikrai pamiršo, kad 2012 metų pasaulio pabaigos prognozė buvo itin mėgstama tema žiniasklaidoje. Ji rėmėsi pranašyste, jog tais metais, gruodžio 20-ąją, turėjo įvykti pasaulio pabaiga. Idėja buvo gausiai išplatinta spaudoje, televizijos laidose, interneto portalų reportažuose. Ši pranašystė rėmėsi Mezoamerikos ilgojo skaičiavimo kalendoriumi – 5125 metų periodo pabaiga, sutapusia su 2012-aisiais. Pasaulio pabaiga, žinoma, neįvyko.
Klasika, be kurios neišsiversime – žurnalistų pamėgtos kriminalinės temos. Teisingieji portalai jas jau seniai myli taip, kaip senas šuo myli savo guolį.
Nusikaltimai, pagrobimai, mįslingi incidentai – visa tai pjaustoma visais įmanomais pjūviais ir pateikiama taip, kad visuomenės pulsas šokteltų bent keliais dūžiais aukščiau normos. Ir, žinoma, viskas tik dėl mūsų gerovės, ar ne? Juk „visuomenė turi teisę žinoti“. Griežtos, įtampą kuriančios antraštės – lyg rytinis espresso: be jų jau nebeįsivaizduojame dienos pradžios. Kodėl gi leisti sau ramybę, kai galima gauti adrenalino injekciją iš nusikaltimų kronikos?
Ir ne, tai ne mitas – kriminalinės temos internete per pastarąjį dešimtmetį tapo tokia natūralia naujienų dalimi, kad jau sunku įsivaizduoti bet kurį portalą ar televizijos kanalą be jų. Nauji įvykiai be kraujo ar bent menkiausio pasikėsinimo į gyvybę atrodo kaip nesėkmingas serialo epizodas – neįtraukia. Todėl portalai vis labiau lavina ekspresyvios retorikos arsenalą: hiperbolės, vertinamieji epitetai, retoriniai klausimai – viskas tam, kad antraštė rėktų, net jei turinio esmė – vos pusiau dramatiška. Tai ne atsitiktinumas, o apgalvotas žiniasklaidos žaidimas su skaitytojo psichika. Auditorijai reikia emocinio užkalbėjimo, nedidelės beviltiškumo dozės – juk ji gerokai efektyviau pritraukia dėmesį nei sausas „atsitiktinis incidentas mieste“.
Toks turinys ilgainiui kuria ir iškreiptą realybės vaizdą: mūsų „nusikaltimų žemėlapis“ formuojamas ne pagal statistiką, o pagal tai, kiek istorijų papuošiama tinkamais prieskoniais antraštėse. Tyrimai rodo, kad „intriguojančios ir bauginančios antraštės“ pritraukia daugiau komentarų, o emocijos akimirksniu nustumia faktus į šešėlį. Psichologas Ullrich Ecker atliko eksperimentus, kuriuose skaitytojams pateikė tą pačią informaciją, bet su skirtingomis antraštėmis. Rezultatai parodė: neigiamo turinio žodžiai – pavyzdžiui, bauginantys epitetai – ženkliai padidina skaitytojų susidomėjimą ir tikimybę atidaryti tekstą, kuris prasideda kraupia antrašte.
Štai ką turime: kriminalinės naujienos informacinę funkciją dažnai užleidžia vietą dramai. Privalomos antraštės siunčia signalą: „Baimė – tai tavo dėmesio kaina“, o komentarų skiltyse panika įgauna antrą kvėpavimą.
Bet kriminalai – tik pusė šou. Kita pusė – šiuo metu ypač populiarūs karo propagandos siužetai. Pastaraisiais metais jie virto tikru daugiaserijiniu spektakliu, kuriame mes, žiūrovai, privalome alpti iš baimės. Baisios antraštės apie „karo įtampas“ ir „kada bus užpultos Baltijos šalys“ tapo patikimu rytinės kavos priedu. Kam ramybė, jei galima pradėti dieną klausimu: „Ar šiandien kolektyvinė karo grėsmė vibruos ore, ir kada bus atakuojamas Suvalkų koridorius?“
Kasdien brukama karo propaganda primena serialą, kur kiekviena serija dar dramatiškesnė už ankstesnę. Toks baimės kurstymas – idealus „psichologinio pasiruošimo“ įrankis. Jis maitina begalines radijo diskusijas, specialias portalų skiltis, socialinių tinklų komentarų karus. Net jei realiame gyvenime nėra jokio krizės kvapo, per „Facebook“, „Telegram“, „TikTok“ ir „X“ užtikrinama, kad žinutė pasiektų kiekvieną: NATO gresia karas su Rusija, o Lietuva bus užpulta artimiausiais metais. Tik reikia suspėti išleisti tankams skirtus pinigus.
Ir jei tavo gyvenimas ramus kaip vasariško sekmadienio rytas, žiniasklaida pasirūpins, kad, įsijungęs naujienas, išgirstum, kaip priešai ruošiasi jau rytoj mus užpulti. O tuo metu danguje skraido neaišku iš kur atsiradęs, neaišku kieno dronas, kuris – neaišku, ar apskritai buvo. Jis aprašomas ne kaip incidentas, o kaip mini serialas, kurio paskutinėje serijoje „geriausia Lietuvos komike“ tapusi krašto apsaugos Dovilė siūlo mums papildomą baimės terapiją, pranešdama, kad dronas, kurio nebuvo, nešė du kilogramus sprogmenų.
Visai kaip kalėjimas Antaviliuose prie Vilniaus, kurio irgi nebuvo.
Galime tik įsivaizduoti, kokia isterija siautės žiniasklaidoje, kai vyks Rusijos ir Baltarusijos bendros karinės pratybos „Zapad-2025“, numatytos šių metų rugsėjo 12–16 dienomis.
Šioje istorijoje turime ir savo herojus: žiniasklaidos veikėjus, iš tolimų lentynų ir gilių stalčių ištrauktus teisingai kalbančius ekspertus, valstybės institucijas, visuomenines iniciatyvas. Lietuva riboja Rusijos TV kanalus, blokuoja IP adresus, bendradarbiauja su „Debunk.org“ ir „Lietuvos elfais“, kurie gaudo kiekvieną melagieną internete. Visa tai piešiama kaip įkvepiantis pasakojimas apie sėkmę: ne tik rašoma apie karo grėsmes, bet ir, pasičepsint iš malonumo, pasakojama apie tai, kaip patys drąsiai su jomis kovojame ir jas nukenksminame.
Antraščių kare bombos nuleidžiamos ne iš oro, o kasdieninėmis publikacijomis, komentarų audromis ir patraukliai iliustruotais mūsų užpuolimo grafikais. Tad dėkokime žiniasklaidai už pastovią adrenalino dozę kiekvieną rytą. Kasdienybės rutina, pagardinta bauginančiais pranešimais, įgauna naują prasmę – mes jau galime sakyti, kad gyvename laikotarpiu, kai kiekviena diena prasideda klausimu: „O, šiandien tiek daug nelaimių? Na, bent jau turėsime apie ką pasikalbėti.“ Ir jei tai ne kolektyvinė terapija, tuomet bent jau visus mus jungianti, švelni, nuolat atnaujinama apokalipsės nuojauta prie pusryčių stalo.
„Jei neskaitai laikraščių – esi neinformuotas. Jei juos skaitai – esi neteisingai informuotas“, – kažkada sakė Mark Twain. Bet jis gyveno seniai, laikai pasikeitė. Apie dabartį taikliai pasisakė Matthew Colinas Taibbi – amerikiečių rašytojas, žurnalistas ir tinklalaidžių kūrėjas, buvęs populiaraus žurnalo „Rolling Stone“ redaktorius: „Moderni žiniasklaida – tai panikos mašina. Ji ne tiek informuoja, kiek reguliuoja mūsų pulsą.“
Todėl leiskite savo pulsą reguliuoti ne žiniasklaidai, o krūviams sporto klube, bėgimo takelyje ar krepšinio aikštelėje. Arba nueikite bent kelis tūkstančius žingsnių kasdien – vietoj kvailų antraščių skaitymo.
