Dr. Nida Vasiliauskaitė
Be konkurencijos gėdingiausias ir absurdiškiausias šiemet mano matytas dalykas – P. Gritėno samprotavimai, kad Rusija – kaip Raskolnikovas, o Ukraina – kaip jo nužudyta senutė. Tuo Gritėnas įrodo niekada neskaitęs „Nusikaltimo ir bausmės“ ir žalio supratimo neturintis, kas ir kodėl ten vyksta – tik tiek, kad „studentas nužudo senutę“.
Pirmiausia, Raskolnikovas veikia ir mąsto ne kokiame nors užpelkėjusiame „Ruskij mir“, o tuo metu visuose progresyviuose Vakaruose garsėjančiame britų utilitarizmo pasaulyje, pagal jam ir daugeliui to meto išsilavinusių žmonių įspūdį dariusį Jeremy Bentham principą – socialinį kriterijų: „maksimalus laimės kiekis maksimaliam žmonių skaičiui“.
Fiodoras Dostojevskis romanas yra būtent šio principo labai stipri (stipriausia ever) kritika meninėmis priemonėmis.
Antra, Raskolnikovas – ne koks šaltakraujis, bukas, savimi patenkintas žmogžudys su kirviu, o protingas, išsilavinęs, subtilus, itin šiuolaikiškas (jau įpusėjo mūsų šviesusis XIX amžius!), pastabus ir jautrus (taip, taip!) žmogus, kurio dvejonės, argumentacija ir savigrauža sudaro šimtus storo romano puslapių. Pro kurio akis neprasmunka nepastebėtas menkiausias savos ar svetimos sielos krustelėjimas. Jis anaiptol neišsisukinėja, neieško ir nesigriebia paikų „nuaiškinimų“, bet bando daryti tai, ką liepia, jo manymu, labai blaivus protas. Labiau už viską jis nori ne pasiteisinti, o pasielgti tikrai protingai bei teisingai ir kad pats galėtų tuo visiškai patikėti (o esmė ta, kad negali) – kad ir kiek tai kainuotų, kad ir savą gyvastį paaukoti reikėtų.
Tai ne šiaip crime fiction, o išskirtinis tekstas pasaulinėje literatūros istorijoje, kurį galima pavadinti intelektine nusikaltimo – kokį sąmoningai ryžtasi padaryti ne aistros užvaldytas barbaras, o protingas, jautrus, mąstantis ir išsilavinęs žmogus – padarymo (ne nuslėpimo ar išaiškinimo, kas sudaro visą intelektinę veiklą klasikiniame detektyve) istorija. Čia nusikaltimo padarymui pajungiama cutting edge to meto filosofinė mintis – tiksliau, parodoma, kaip ji į tai veda. Tad anaiptol ne rusas studentas Raskolnikovas nužudo senutę, o Jeremy Benthamas ir visa naujoji progresyvi žmonija. Ir žmonija tą atpažino bei suprato (Prancūzijoje, Britanijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Amerikose…), todėl – laurai Dostojevskiui.
Trečia, ne – Raskolnikovas anaiptol neišsisukinėja: pats prisipažįsta ir iškeliauja į katorgą, ne aplinkybių, atsitiktinumo ar būtinybės, o tik savo nenutildomos sąžinės verčiamas.
Ketvirta, senutė palūkininkė ten – ne nekalta, vargšė, bejėgė, miela būtybė, o atgrasi, vien savo pilvu susirūpinusi, primityvi, pikta, atavistinė gobšuolė, visiškai abejinga laimės kiekiui tų žmonių, kuriuos su savo nieko neveikiančiais, pelyjančiais pinigais ji galbūt galėtų padaryti laimingus, tinkamai investuodama, pavyzdžiui, į mokslo atradimus ar badmiriaujančių gabių jaunų žmonių išsilavinimą. Todėl žmonijos geradario Progreso idėja ir utilitarizmo etika tiesiog įpareigoja Kažką Daryti.
Penkta, tai, žinoma, ničnieko neturi bendra nei su Rusija, nei su Ukraina, nei su ukrainiečiais ar su karu. Čia ne Putinui ar Surkovui, o Gritėnui susišvietė Ukrainą palyginti su… ta, tokia senute.
Štai kas nutinka, kai žmogus gauna filosofo diplomą, bet neturi net elementaraus išsilavinimo. Dar blogiau – netgi nuovokos, kaip išsilavinimas atrodo.
