- Reklama -

Aidas Dolotovas

Vos tik pasunkėja gyvenimiškos aplinkybės, staiga padaugėja stiprių politinių pareiškimų, staiga pagausėja užtikrintos laikysenos vedlių. Skamba paradoksaliai, bet lietuviškosios vėlinės – „pačiu laiku“. Tai yra tai, kas bent porai dienų ištraukia žmones iš tos klaidžios politinių – ekonominių balsų kakafonijos.

Kartais ima stebinti beveik religinis atskirų politikų uolumas ir tiesiog beveik religiškai fanatiškas jų pasekėjų atsakas, agresyvus aistringumas. Žmogus įrodinėja, mosikuoja, atrodo, jei atsitrauks, tai tolygu „tėvynę išduos“. Argi jis nesupranta, kad praeis tie jo mitingai, išblės visos tos kalbos ir liks tik suvirpintas oras? Manau, supranta. Tai kas tada jį stimuliuoja? Žiojėjanti tuštuma – sieloje. Ir dažniausiai ši tuštuma yra pasekmė artimų žmonių netekčių.

Jos išties nepanaikina laikas. Bet žmogus tatai užgniaužia savy, nuslopina. Bet kartas nuo karto tai išsiveržia, suskausta. Štai čia ir atsiranda poreikis sukelti savyje stipresnius jausmus, kurie nustelbtų tą tuštumos maudimą. Užtai tokie populiarūs yra koncertai. Išgertuvės. Sporto aistros. Ir bene solidžiausi „raminantieji“ – tai idėja grįsti politiniai jausmai.

Raidė ir dvasia

Dėl energetinių šaltinių problemų šiomis dienomis vėl imtą tampyti Ignalinos atominės elektrinės temą. „Galėjom neuždaryti“. Ir „gal galėtumėm vėl paleisti“.

Žinot, kas tame yra šviesaus? Kad čia išryškėja tikroji žmogaus prigimtis. Štai, atominis gigantas. Didžiulis techninis organizmas ir jis dirbtinai numarintas. Bet staiga nubunda beveik religinis tikėjimas „prikėlimu“! Tai tikroji gyvo žmogaus reakcija – jis nesusitaiko su gero, brangaus, didelio ir ką tik veikusio objekto pabaiga. Tai juo labiau žmogus nesusitaiko su ką tik kalbėjusio brangius žodžius, ką tik vaikščiojusio gyvo savo žmogaus pabaiga. Su „amžinu praradimu“.

Žinot, kas man, tikinčiajam ypatingai nepatinka? Nepatinka Evangelija, uoliai nusiskaityta ir sausu balsu perpasakota. Nesukelia ji many jokio „tikėjimo“. Visi tie įtaigūs pamokslai, kaip „Dievas tave myli“, neretai tėra miklūs psichologiniai triukai. Spekuliuojant aukščiausiomis kategorijomis. Visa tai ne tik neužpildo tuštumos, bet many kaupiasi pasibjaurėjimas ir netikrumas.
Šv. Paulius šitoje sunkioje situacijoje padeda man susivokti, užrašydamas: „…nes RAIDĖ užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“. Dėsto jis antrame laiške Korinto bendruomenei, trečiame skyriuje, šeštoje eilutėje.

Kas gi gali pakęsti garsiai slebizuojamą eilėraštį? Kas gi ramiai gali klausyti prekeivio, salsvai šlykščiu balsu mėginančio įsiūlyti nepaklausią prekę?! Kažkoks atgarsis mintyse liudija, kad tai netikra. O Evangelija, kai skelbiama be įkvėpimo, be palydinčios antgamtikos, kaip sako šv. Paulius, tada ji – raidė, užmuša.

Kas išmatuos grožį?

Šią vasarą lankiau kalnelį, kur guli mano motinėlė. Jau grįždamas namo, žiūriu, dangus tapo panašus į didžiules bangas, tarsi į jūrą. Taip, tai tūkstantį kartų fizika. Taip, tai tūkstantį kartų meteorologija. Bet kartelį sau pagalvojau, minties krašteliu, gal čia kartu ir man koks paliudijimas iš mįslingo dangaus? Atsakas į mano maldą? Jei jau pasaulį suvokiu kaip sutvertą, argi fizikos dėsniai neturėtų būti Sutvėrėjui pavaldūs? Ir argi negalėtų būti Jo viršijami?

Tik negalvokit, kad aš specialiai ieškau kažkokių antgamtinių ženklų. Mano suvokimas remiasi teologiniu Tiesos pagrindu. Ir kai žvelgiu į kapinėse stovintį kryžių su nukryžiuotojo figūrėle, aš galvoju apie netikinčiuosius. O taipogi apie religingus žmones. Ir tų, ir anų tikėjimas pasibaigia ties metalu ir gruntu. Nes abeji toliau už materijos nemato nieko. Nebent miglotai kažką įsivaizduoja.

Galima lengvai atsekti, kad netikinčiųjų sąmonę išugdė mokykla. Supynė minčių tinklą, kad pasaulis yra materialus. Gerai, atsigręžkim tada į mokslininkus. Jie visą gyvenimą ardė, skaldė ir preparavo gamtos formas. Ar jie jas lipdė, komponavo, integravo? Ne. Vien įtemptai skaidė, skverbėsi į vidų ir ieškojo mažiausios „statybinės plytelės“ – iš ko pastatytas mūsų pasaulis. Taip fizikai prasibrovė iki mažiausios dalelės – atomo.

Pasirodo, atomas savy turi dar mažesnes daleles – branduolį ir aplink skriejančius elektronus. Po to nustatė, kad branduolį sudaro dar mažesnės dalelytės – protonai ir neutronai. To negana, galiausiai, atrado uolieji, tas protonas sudarytas iš dar mažesnių elementų – iš kvarkų (šmėkliškų, nesugaunamų energijos taškelių).

Ir ką jie iš to sužinojo? Ogi nieko. Milžiniškos pastangos, sutelktas tūkstančių mokslininkų dėmesys, ir visi jie dešimtmečiais bovijasi su tom dalelytėm. O juk tai jie ir yra autoriai mūsų mokyklinio proto! Ko jie galėjo mus išmokyti apie supantį pasaulį? Ką tokie žmonės gali pasakyti kad ir apie žemuogę? Tai čia mums ji nuostabiai kvepia, ji nuostabiai skani, ji nepaprastai graži, ji dargi kažką gydo, yra vaistinga. O mokslas neturi nei sąvokų, nei matmenų, kad „išmatuotų“…grožį. Gyvenimo dvelksmą. Sveikatą.

Kodėl tiek daug vedlių?

Visi diplomuoti, su visais titulais ir visais „dr“ iškilmingai pareiškia: „AŠ ŽINAU!“ Ir visi lygiai verkia prie medinio kryžiaus kapinėse, ir daugelis visas savo žinias bei titulus atiduotų mainais, jei tik kas galėtų jiems duoti viltį. Ne meninę iliuziją, ne religinį ritualą, bet gyvą viltį. Nuo kurios akyse pasidaro realiai šviesu. Dėka kurios absoliučiai dingsta mirties baimė ir širdį pripildo supratimą viršijanti ramybė.

Iš didelio Dievo gailesčio aš tą ramybę turiu. Tik todėl drįstu jums kalbėti. Todėl sakau: Kristus yra KELIAS. Bet pasakykit man, prašau, kodėl tiek daug aplink visokių kitų vedlių? Kokie čia keliai, kuriais jie kviečia eiti? Kodėl staiga būrys žmonių užsimano būti prezidentais? Jie nori vesti. Mus vesti. O kur? Vakar atsirado partija, o šiandien ji jau nori vesti. Šiandien kažkas sugalvojo, kad jis „blogeris“, o ryt jis jau planuoja vesti. Kažkur. Ryte jis draugauja su kitu blogeriu, vakare jau nedraugauja. Šiandien jis pilnas naujienų, rytoj jis jau atsiprašinėja, kad pasakė netiesą, nes jį suklaidino. Bet, nežiūrint nieko, būrys žmonių prašo jį: „Vesk mus“. Ir, štai, visas pulkas vedlių žada, kad nuves į geresnį rytojų.

Bet, gerbiamieji vedliai, leiskit paklausti: iš kur staiga tokie dideli tikslai? Sutvarkyti Lietuvą, „atprogramuoti protus apgautus“, netgi pajudinti tarptautinius vandenis, bangas bent sukelti… Ar jūs bent suprantat mastą šių reiškinių, kuriuos ketinate „reformuoti“, išlaisvinti, performatuoti?…

Kuo nuostabios vėlinės

Kuo nuostabios yra vėlinės – tai širdžių graudumu. Mažiau lieka tos mandrybės, žmogus grįžta prie natūralios, gamtiškosios dalykų tėkmės. Galimas daiktas, kad tai vienintelė proga metuose, pabėgus nuo visų vedlių ir nuo jų didžių idėjų, rasti laiko savo sielai.

Kadangi lietuviai kadaise garbino gamtos jėgas, jie natūraliai tikėjo anapusiniu pasauliu. Mat pavasarinis atgimimas juos įtikino, kad žmogus irgi atgimsta – bet tik „kitame pasaulyje“. Ir vėlinės išties yra pagoniška šventė. Vėlių, esančių anapusybėj, prisiminimas ir pagerbimas.

Pamatęs po savo maldos tokį įspūdingą reiškinį, kaip „banguojanti dangų“, aš kai ką supratau. Jeigu mane, įsitikinusį krikščionį, taip veikia tas dangaus reiškinio mįslingumas, tai juo labiau tokie gamtos siurprizai veikė mūsų protėvius.

Aš kreipiuosi į tuos, kurie šiandien sakosi tikį Kūrėją. Pagonišku būdu tikį. Ir tuo purtosi nuo „svetimųjų primestos krikščionybės“. Jūsų valia. Tada, pagal jūsų versiją, Kūrėjas padarė jus ir paliko likimo valiai. Nesiėmė jokių priemonių, matydamas, kaip žmonės kamuojasi, vieniši, pasimetę, pervargę, pavergę vieni kitus, įvilioję viens kitą į pinkles, išsigandę kūno mirtingumo.
O gal vis dėl to jūsų Kūrėjas atsiuntė į šį pasaulį gelbėtoją? Vieną vienintelį. Gal jums nepatinka, kad jis gimė ne jūsų tautoje? O gal jūs norėjot, kad atskirai tautai būtų atskiras Gelbėtojas?

Esmė yra paprasta: Tiesa yra viena, ir yra vienas Gelbėtojas. Todėl ir viena tauta, šimtmečius ugdyta, ruošta Gelbėtojui pasitikti. Kodėl ta tauta auginta prie Viduržemio jūros? Todėl, kad ten dykumos, gan sunkios išgyvenimo sąlygos. Lietuviškoji miškinga teritorija perdėm lepi, drėgna ir perdėm turtinga gamtos gėrybėmis. Jeigu jūs vis tiek ilgitės pagoniškų motyvų, atsiminkit, kad tai migla ir neapčiuopiamumas. Krikščionybėje santykis, reikalavimai ir pagalbos galimybės yra konkretizuotos.

Pasakysiu ypatingai svarbų dalyką. Štai jūs darot politinius mitingus, skelbiat savo idėjas, įgarsinat grėsmingas deklaracijas. Turbūt nežinot, kad krikščionybėje yra kitaip? Kristaus mokslas apsaugo žmogų nuo to, kad jis būtų „paveiktas“ įtaigos, ar „suagituotas“ ypač didelio propagandistų entuziazmo. Mat, žmogus nepasidaro gyvai tikinčiu krikščionimi savitaigos, apsiskaitymo ar nuoširdaus kitų įtikinėjimo būdu. Taip nebent įmanoma „pagaminti“ sausai religingą figūrą. Jokios žmogaus pastangos „performatuoti“ save, perdaryti pagal reikalavimus nepakeičia prigimties. Vienintelis būdas, kaip žmogaus siela tampa krikščione, tai kai iš anapus, dieviškąja iniciatyva yra atidaromos tos sielos durys. Iš šios puses žmonių pastangomis to sielos durų atidarymo nėra. Žmogus net nežino momento, kada jo vidinis žmogus yra pasiruošęs gyvąją Tiesą įsileisti.

Jei jūs laimėsit geriausius politinius rinkimus, jei išlošit „aukso puodą“, jei tapsit ministru ar premjeru, bet neatidarysit širdies, kai Viešpats stovi ir beldžia, ko tada vertas jūsų laimėtas visas pasaulis? Ko verta jūsų pergalė, jei siela liko prasilenkusi su Visatos Šventuoju esminiame gyvenimo atvejyje?!

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą