Užvakar vakare prie mūsų namo priklydo kačiukas, pamaitinau jį tamsoje su kitais katinais. Ryte atidarau duris – tupi ant slenksčio susigūžęs, ir dar aklas, pasirodo! Susijaudinau, taip jo pagailo, na štai, galvoju, ir kankinys prie namų… Ką daryti? Daviau vėl jam ėsti, parašiau veterinarei, na, galvoju, tokia jo dalia, bet reikia kažkaip nuvežti į kliniką, lai apžiūri, gal pavyks dar tas akytes atverti.
Po kiek laiko žiūriu – lyg viena akytė yra sveika, atsivėrė. Dar po kiek laiko paaiškėjo, kad katulis abi akytes turi, tik jos labai pūliuoja! O jetus, kokia laimė! Veterinarė liepė lašinti akių lašus, vos sugavau tą katuką, su odinėmis pirštinėmis laikiau, susukau į pleduką ir sulašinau vaistus.
Beje, katukas beveik baltas, kaip iš to Jono Biliūno apsakymo, kurio aš negaliu pakęsti, nes nemanau, kad tai tinkamas būdas sužadinti vaiko ar suaugusio empatiją, bet tiek to – tokia jau ta mūsų graudžiai liūdna senoji literatūra, su Veronikomis ir katuliais. Ne dyvai, tamsioje ir niūrioje Lietuvoje daug tos depresijos ir nevilties: jeigu pats to neatpažinsi ir neribosi, ji pradės tave valdyti.
Taigi, katukas praregėjo, naktį praleido labai šiltai – dėžutėje su senu megztiniu ir uždengtas dukros sena striuke, nepraleidžiančia drėgmės.
Mano vakarinės meditacijos pagal Dispenzą veikia – viskas vyksta į gera, lengvai ir taip, kaip geriausia man, o reiškia ir kiekvienam iš mūsų, jei tik taip patys sąmoningai nusiteikiame ir jaučiamės.
Vakare židinyje išsikepėme dvi bulves folijoje. Taip skanu – su sviestu ir druska, kaip vaikystėje prie laužo. Tokia palaima ir ramybė žinoti, kad jeigu turi židinį, malkų, ugnies, bent jau bulvę – tai kas beatsitiktų pasaulyje, visada galėsi sušilti ir kažką išsikepti.
Dėl nieko nereikia kovoti, drebėti dėl jokių projektų ar žodžio laisvės LRT, nes aš nedirbu LRT, neprivalau sakyti, kas liepiama, klausti eteryje, pavyzdžiui, ar reikia neskiepytų žmonių gyvenimą paversti pragaru, nereikia raginti nieko kovoti iki paskutinio slavo ar lietuvio, nereikia pozuoti su šaulio uniforma, drąsinti savęs ir kitų, kad ojojoj, kaip čia mes pakariausim, ir taip siūbuoti karo švytuoklę. Išvis nereikia kovoti – reikia tik dėkoti. Už kačiuką, už ugnį, už bulvę. Ir dar už tuos, kurie vietoj kovos renkasi meilę.
Neseniai sužinojau, kad susitaikė viena labai graži pora. Visada, tokias naujienas išgirdusi, dėkoju Dievui už Jo dosnumą, už tai, kad mums duodamas šansas net po didelių tornadų sugrįžti į savo uostą, pas savo žmogų – ten, kur esi ramus ir tikras, kad tai tavo vieta ir tavo uola. Aš taip jaučiuosi su Artūru, dėl to man gaila tų, kuriems gaila manęs. Nes jei esi ramus ir dėkingas už tai, kad esi ten ir su tuo, su kuo nori būti, tau niekas nėra nei auka, nei kančia.
O ką renkatės jūs? Meilę ar kovą?
