Rusai karų nepradeda – jie juos užbaigia

218
8
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. Asm. nuotr.

Keista, bet nubudau neįprastai labai ankstyvą rytą. Dar tik švito ir vienur kitur pasigirdo pirmosios nedrąsios paukščių litanijos. Užsimečiau švarkelį ir išėjau į kiemą. Tuoj prisijungė mano šuo ir katinas, išlindę iš savo migių. Susirado vietą, sutūpė ant neaukštos kalvelės prie tvoros ir įsisiurbė į tebesitęsiančią gamtos ramybę.

Nesujudėjo nė vienas medžio lapas, neprabėgo joks vėjo šuoras. Atrodė, tarsi aplink mus esanti visuma stengiasi kuo ilgiau pasimėgauti nesudraskyta, nesudarkyta augalijos ir gyvūnijos akimirkos vienove.

Tai buvo tarsi rytinė gyvūnų malda, tarsi meditacija, tarsi tyla prieš audrą. Ir nuo tos tylos, nuo tos ramybės, retkarčiais pertraukiamos neįkyrios paukštukų sveikinimo kalbos, sustingusių dviejų taip artimų figūrų, augo nerimas. Pradžioje jis tik švelniai palietė mano vidinį „aš“, vėliau užvaldė visas mintis, visą kūną, aplinką:

Per paskutinius dešimtmečius dar niekada žmonija nebuvo taip priartėjusi prie galimo didelio konflikto. Dar niekada nebuvo tiek daug įvairiausių ženklų, įspėjančių apie galimą eilinį žmonių beprotybės protrūkį.

Mums, kartoms, kurios gimėme po paskutinio didelio karo ir kurių pirmosios apie jį žinome iš dabar jau Anapilin iškeliavusių tėvų ir senelių pasakojimų ar knygų, tas nerimas artimesnis ir suprantamesnis. Visoms vėlesnėms, o ypač toms, kurios tik dabar žengia į pilnakraujį gyvenimą, tai atrodo tarsi kompiuterinis žaidimas ar eilinis karinis trileris.

Jie retai beskaito knygas, o jei ir skaito, tai tik tas, kurios reklamuojamos ar apie kurias sukuriamas mitas. Retas kurių į rankas paima Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“, „Juodas obeliskas“ ar „Laikas gyventi, laikas mirti“, retas kurių įsigilina į mūsiškio a.a. P.Širvio poeziją. Jei kuris užklaustas ir prisimena žinantis apie jį, tai paprašytas įvardinti nors vieną eilėraštį, neabejotinai ištars: „Aš beržas“. O juk tai – nors ir šerdis, bet šerdis viso jo skausmo, nevilties ir prakeiksmo, kurie teko jaunai, gyvybe prisotintai jo gyvenimo pradžiai ir jau niekada jo iš savo gniaužtų nebepaleido. Visas likusias dienas jis gyveno maitindamas savo ir poezijos sielą tuo prabėgusiu, suspaustu, supresuotu netektimis, krauju ir mirties kvapu jaunystės laiku. Nežinant visumos, neįmanoma suprasti ir jo „Aš beržas“.

Vargiai kas šiandien apie tai mokyklose pasakoja. O jei pasakoja, tai tas tolimas praeityje buvęs karas atrodo tik lengvas, adrenalino prisotintas pasivaikščiojimas po svetimus kraštus.

Apie tuos metus kalbama tik sausame istorijos moksle, kuris nusako laiką, mūšius, dar įvardina žuvusių skaičius. Bet tai – tik bejausmiai faktai.

Mūsų valstybėje apie paskutinį karą visai stengiamasi plačiai nekalbėti. Tokia jau ta idiotiška mūsų be elito politika. Va, apie tremtis… okupacijas… Taip, šita tema kalbama ir rašoma daug ir be pabaigos.

Nediskutuosiu, tai tikrai skausmingas mūsų tautos istorinis tarpsnis, bet, su visa pagarba nukentėjusiems, tai vargiai gali pakeisti karo baisumus ir netektis. O juk ir lietuviams teko jame dalyvauti. Ir ne keliems šimtams, bet daugiau kaip šimtui tūkstančių.

Deja, bet tada išlikusiems gyvais ir šiandien dar nesuspėjusiems nukeliauti į Amžinybės guolį, net pasižymėjimo ženklus uždrausta nors kartą metuose prisisegti. Ar tai teisinga?Galima būtų bandyti tokius, švelniai tariant, neprotingus veiksmus suprasti, nes tarybinė armija laikoma okupacine. Bet tuo laiku ji buvo antihitlerinės koalicijos pagrindinė smogiamoji jėga. Be jos jokie anglai, prancūzai ar amerikiečiai vokiečiams ginklų iš rankų nebūtų išmušę. Koks skirtumas, kas ant tų ženklų pavaizduota? Tai jų gyvenimai, jų jaunystė, jų drąsa ir skausmas. Jie – koalicijos kariai, jie savo laiko eiliniais ir tuo pačiu – didvyriai. O jiems beveik tiesiai drebia: „Mėšlini okupan…..“.

Apie „kolorado vabalus“

Negaliu ir, matyt, niekada nesuprasiu tokio požiūrio. Maniškis labai skiriasi nuo oficialaus, tarybiniais laikais mokslus baigusių, profesijas įsigijusių ir ne taip jau blogai gyvenusių, dabartyje save didžiausiais ano meto nuskriaustaisiais ar net kovotojais už laisvę įvardijančių „mokymo“. Geras tai požiūris ar nelabai – ne man spręsti. Esu išmokytas neteisti savo tautos istorijos. Neperrašinėti, nekoneveikti, o priimti ją tokią, kokia ji buvo. Ir priimti pagarbiai, kiekvienas iki mūsų gyvenęs žmogus, daugiau ar mažiau, tikrai vertas. Jau vien dėl to, kad jis gyveno.

Dabar tokius kai kas vadina „penktąja kolona“ ar kažkokiais „kremlinais“. Neseniai atsirado dar vienas įvardijimas: „kolorado vabalai“. Beje, apie tuos kolorado vabalus, kurių apsčiai surasi bulvių laukuose.

Manau, kad tas nežinomas autorius, kuris pirmas šį pavadinimą panaudojo ne pagal paskirtį, menkai žino, kad, sakysim, iki pereito šimtmečio septinto dešimtmečio apie kolorado vabalą Europa nieko nebuvo girdėjusi. Jis atėjo Lietuvon iš „jūros“. Būtent čia ir yra visa paslaptis: koloradas buvo atplukdytas ir konteineriais išmesti jūron, vėliau jie siautusios audros buvo išplukdyti į krantą ir…

Tai koks nors atsitiktinumas? Anaiptol. Toks sąmoningas veiksmas politikoje įvardijamas kaip biologinio ginklo panaudojimas. Taigi, realybė yra tokia, kad tais metais prieš tuometinę TSRS per Lietuvos teritoriją Vakarai panaudojo biologinį ginklą, kuris, jų manymu, turėjo ypač kirsti per plačiai mūsuose bei kitose Baltijos respublikose ar Baltarusijoje užauginamą bulvių derlių… Toks buvo kažkieno galvoje, ten, už Atlanto, viename iš daugelio institutų gimusios ekonominės diversijos planas.

Tiek to. Tiesą pasakius, ko jau ko, bet kvailių visais laikais gimdavo apsčiai. O dabartiniame laike, atrodo, nuo tos „demokratijos“ jų tik padaugėjo. Gal ne visur, gal tik pas mus? Belieka tikėtis, nors veiksmai Ukrainoje, ir ne tik Ukrainoje, verčia kalbėti priešingai.

A.Merkel žinojo, ką sako

Taigi, grįžkime prie tų minčių, kurias sukėlė tame ankstyvame ryte, toje gamtos ir gyvūnijos sukurtoje akimirksnio idilijoje užgimęs nerimas.

Jis niekur nedingo. Suprantu, kad tai – emocijos, o geopolitikoje emocijos, kaip ir kažkokios vertybės ar ideologijos, menkai ką lemia. Todėl imkime realiai ir pragmatiškai mąstyti apie tai, kas tikrumoje vyksta ir kas dar gali (o gal privalo?) įvykti.

Kai pereitais metais Vokietijos kanclerė A.Merkel viešai prasitarė įžvelgianti nemažai paralelių tarp XX amžiaus pradžios ir dabartinio laiko, mažai kas į tai atkreipė dėmesį. Be reikalo. Ji tarsi bandė pasaulį perspėti apie galimas grėsmes.

Dabar, nuo to laiko prabėgus beveik metams, vis labiau tampa akivaizdu, kad kanclerė žinojo, ką sako.

1913 metais JAV kongresui perdavus dolerio emisijos teises į privačias rankas, prasidėjo globalizacijos projekto pirmas etapas, sukėlęs I- ąjį pasaulinį karą, kurio tikslas buvo pašalinti tuometinius geopolitinius konkurentus.

J.P Morgan & Ko kapitalas tais laikais tarnavo D.Britanijai kaip finansinis ir prekybinis agentas tarp jos ir JAV. Būtent šios kompanijos vėlesni archyvai, patekę į viešumą, atskleidžia tikruosius to karo tikslus ir sumanytojus: D.Britanija buvo didžiausia to laikmečio imperija ir didžiausias kliuvinys naujai užaugintam amerikietiškam elitui. Jos svaras, Vokietijos markė, Rusijos rublis… Šių didelių valstybių finansinė nepriklausomybė turėjo būti sunaikinta. Niekas kitas, išskyrus milžinišką karinį susidūrimą Europoje šios problemos negalėjo išspręsti.

Apie abu pasaulinius karus, o tikrumoje tai reiktų vardinti kaip vieną didelį, trisdešimt metų užsitęsusi karą, jau daugelį kartų rašiau ir, manau, dar rašysiu. Teisingai sakoma, kad praeityje užkoduota mūsų ateitis, nes pasaulis gali sparčiai keistis, bet žmogus, jo tikrasis mąstymas, jo tikrieji siekiai pokyčiams daug atsparesni. Visais laikais jis siekė visuotinės valdžios, turto ir jo veikimo būdai buvo panašūs: silpnųjų vietų išsiaiškinimas, priešo įvardijimas panaudojant masinę propagandą, ir, kai tas „obuolys jau prisirpęs“, sukuriant reikiamas aplinkybes įvykiui – startui.

1991 metais paklupdžius TSRS imperiją ir praktiškai visą pasaulį pajungus dolerio finansinei globaliai sistemai, buvo pradėtas paskutinis prieš šimtą metų sumanyto projekto etapas, turėjęs atvesti visą pasaulio bendruomenę į išlikusios supergalybės glėbį ir sukurti visuotinę „naują tvarką“.

Deja, ar tai jėgos nebuvo gerai apskaičiuotos, ar tai aplinkybės blogai įvertintos, ar nuo tos sėkmės amerikietiškam – britiškam elitui galvos apsisuko, o gal liberalizmas „išdavė“, bet jau aišku, kad tai nepavyks. Visa tai, kas taip sunkiai buvo lipdoma, atsisuka prieš pačius sumanytojus: dalis pasaulio atsisako paklusti ir siekia atgauti prarastas nepriklausomybes. Globalizmo projektas – ties ta riba, kurią anksčiau ar vėliau pasiekia visi utopiniai sumanymai. JAV, kurios vis dar stengiasi demonstruoti karinius raumenis – ties finansinio, ekonominio ir politinio žlugimo slenksčiu.

Mums sunku tai suprasti, nes mūsų „teisinga“ žiniasklaida, kaip užsukta kartojanti didžiųjų pasaulio masinės informacijos priemonių, priklausančių tam pačiam amerikietiškam elitui, propagandines klišes, tikrumoje pristato iškreiptą tikrovę. O mūsų valdantysis elitas, pasirinkęs „stručio pozą“, net iki užkimimo kartoja užkeikimo mantras apie grėsmes iš Rytų ir taikius Vakarus, kuriems jie prieš dešimt metų prisiekė nuolankia ištikimybe. O tikrovė yra gerokai kitokia ir ne tokia jau idiliškai taiki iš mūsų pusės, kaip stengiamasi įrodyti. Realiai JAV, nepavykus sukelti civilizacijų susidūrimą A.Rytuose, provokuoja dar vieną karinį konfliktą Europoje.

Kai prieš keletą metų išgirdome apie PRG, kurios komponentai turėjo būti išdėstyti Čekijoje ir Lenkijoje, buvo sakoma, kad tai būtina stengiantis apsaugoti Vakarų civilizaciją nuo galimų raketinių grėsmių iš Irano ar kurios kitos A.Rytų šalies.

Daug kas tuo netikėjo ir teisingai darė. Visa tai turėjo absoliučiai kitą tikslą – tikslą, nukreiptą prieš Rusiją , nes tik ši valstybė, po 2000 metų pasukusi savarankiškumo atstatymo keliu, galėjo ateityje tapti tuo kliuviniu globalizmui, kokiu XX amžiaus pradžioje buvo D.Britanija dolerio ekspansijai.

Ir ji tokia tapo, nes tai, kaip pilni arogantiškumo ir pasipūtėliškumo amerikiečiai elgėsi su Rusija po TSRS žlugimo, negalėjo pagimdyti nieko kito, kaip šios nepriklausomumo siekį.

Išgelbėti JAV gali tik karas

Šiandien geopolitinė situacija – kur kas sudėtingesnė. JAV jau seniai prarado globalaus ekonominio lokomotyvo vardiklį, nors šito ir stengiasi nepripažinti. Ši silpstanti naujausių laikų imperija šiandien laikosi tik dolerio ir karinės galios pagalba.

Kad doleris ir toliau galėtų atlikti Valstijas vienijančio ir pasauliui diktuojančio amerikietiškojo kapitalo sąlygas vaidmenį, jam reikia kuo platesnės globalios rinkos. Deja, ši sparčiai traukiasi, nes siekiančios atgauti savo ekonominį politinį savarankiškumą stengiasi atsikratyti šio primesto apynasrio. Jei tai pavyks, JAV, o kartu ir likusioji Vakarų civilizacijos dalis neišvengs hiperinfliacijos , o tai – imperijos galas.

Vienintelis instrumentas, kuris šiandien tikrai nediskutuotinas – karinė jėga. Šiandien, o rytoj? Rusija, Kinija, Indija, kitos besivystančios šalys vis daugiau lėšų skiria ginklavimosi varžyboms ir dar prieš dešimt metų buvęs ryškus amerikiečių pranašumas po kokių penkių metų ar dar greičiau gali pavirsti miražu.

Laikas – nepriklausomas. Jis skuba. JAV ginkluotei kasmet išleidžia daugiau nei viso likusios pasaulio šalys, o valstybės skola pasiekė 18,5 trilijonų dolerių. Tai jau beveik 125 procentai kasmetinio BVP. Ir ji didės dar sparčiau, nes skolinimosi iš viso pasaulio mechanizmas, kurį FRS pasiūlė dar Reigano laikais ir kuris tada atrodė „amžinuoju gerovės varikliu“, stringa ir vos bedūsuoja. Amerika priversta tiesiogiai skolintis iš FRS, nes mažinti valstybės biudžeto deficitą, didinti mokesčius bei imtis vokiškojo ar kubiliškojo „diržų veržimo“ scenarijaus, vadinasi, sukelti grėsmę vidaus politiniame gyvenime. Amerikiečiai – ne nuolankūs lietuviai.

O FRS, spjovusi į visas finansines taisykles, mina dolerio spausdinimo mašinos pakojį, supirkinėja nieko vertus antros ar net trečios pačios sukurtos finansinės pakopos „vertybinius“ popierius ir meta į rinką naujus „žaliųjų“ pakus.

Be to, atskirų Valstijų, savivaldos bei privataus sektoriaus skolos – dar didesnės. Įvairiais paskaičiavimais jos siekia ne mažiau 36 trilijonų.

Taigi, bendras Valstijų įsiskolinimas tuoj viršys visus galimus parametrus ir JAV taps realiai didžiausia pasaulio skolininke.

Kaip mūsuose prieš keletą metų buvo įprasta sakyti, „vaizdelis – nekoks“. Išgelbėti gali tik plataus masto karas, kuriame susigrumtų visi sparčiai augantys konkurentai. Žodžiu, verta pabandyti pakartoti buvusius scenarijus. Aišku, kiek pakeitus, pataisius. Svarbiausia, kad JAV į tas grumtynes įsitrauktų vėliausiai ir „verčiama kilnaus tikslo“. Du kartus tai buvo kova prieš vokiškąjį imperializmą, o vėliau prieš fašizmą, nors, dabar jau tuo mažai kas abejoja, būtent amerikietiškasis kapitalas juos ir užaugino.

Bušas jaunesnysis pradėjo karą prieš globalų terorizmą – nematomą ir realiai neapčiuopiamą priešą, kurį pačios amerikiečių slaptosios tarnybos ir sukūrė. Kilnus tikslas. Tuo labiau, kad tas priešas lyg ir pirmas metė iššūkį. Tačiau koks čia karas, jei nežinai, kurion pusėn eiti ir ko laukti. Be to, jis – neekonomiškas, nes kariauji lyg ir pats su savimi – privalai finansuoti savo karines ir tariamo priešo išlaidas. Ne, amerikietiškasis karas turi tarnauti JAV kapitalo interesams, jis turi nešti pelną. Nesvarbu, kokiame pavidale, bet pelną, ir išlaikyti neabejotiną šios imperijos dominantę visoje Žemėje. Štai tas pagrindinis tikslas, kuriam pasiekti tinka visos priemonės.

Įvykiai Ukrainoje – ne atsitiktinis veiksmas

Paskutinių mėnesių įvykiai Ukrainoje nėra atsitiktinis veiksmas. Tam buvo ruošiamasi seniai ir nuosekliai. Ir jau niekam nėra paslaptis, kad JAV į tai sukišo milžiniškas lėšas.

Kiek amerikiečiai besigirtų savo karine galia, jie vieni patys nėra pajėgūs susiremti su Rusija be aktyvios vadinamųjų sąjungininkų paramos. Deja, ne visi vakariečiai besąlygiškai pritaria tokiems Vašingtono planams. Vokiečių, čekų, vengrų, slovakų ir pietinių Europos valstybių požiūris gerokai skiriasi nuo Baltijos valstybių ar Lenkijos. Jas priversti pritarti ekonominei – finansinei Rusijos izoliacijai ar net galimai karinei ekspansijai gali tik reali grėsmė iš Rytų. Jei tokios nėra, verta sukurti, ir Ukrainai šitame geopolitiniame pokeryje skirtas vienas pagrindinių vaidmenų.

Lenkijos, Baltijos šalių – aktyvių JAV planų Europoje vykdytojų, valstybinių struktūrų, slaptųjų tarnybų,įvairiausių „nepriklausomų“, bet iš amerikiečių valstybės departamento finansuojamų, organizacijų bei Ukrainos Vakarinės dalies utopinės svajonės sukurta politinė situacija Ukrainoje turi kelis tikslus. Maksimalus siekis – Rusijos karinės pajėgos tiesiogiai įsikiša į šią situaciją ir tai būtų galima traktuoti kaip tiesioginę grėsmę ES. Šitam tikslui visomis priemonėmis provokuojamas pilietinis karas tarp rytinių ir vakarinių Ukrainos sričių.

Jei Rusija atlaikytų tokį spaudimą, tai užsitęsęs konfliktas kirstų per Prezidento Putino po Krymo susigrąžinimo negirdėtas aukštumas pasiekusius reitingus ir galimai išprovokuotų vidinius „liberalus“ ar vietinius nacionalistus – radikalus apkaltinti jį blogėjančia vidaus ekonomine padėtimi ar bailumu bei pabandyti pakeisti Kremliaus vadovybę į „patriotiškesnę“.

Kad tai pavyks – vilties maža, todėl numatytas atsarginis ėjimas: sukelti neramumus pačiose ES nepatikimiausiose ES valstybėse, sunaikinti šią ekonominę – finansinę sąjungą ir jos griuvėsiuose išauginti naują, radikaliai priešišką Rusijai, politinį darinį,kuris nemąstydamas pradžioje įsiveltų į lokalius konfliktus su Rytais, o vėliau sukeltų tiesioginį susidūrimą.

Viena bėda – laikas, todėl Ukrainos korta bus stengiamasi išnaudoti maksimaliai. Jos marionetinei vyriausybei bus suteikta visokeriopa pagalba, jei ši ir toliau tęs vidinio konflikto eskalavimo kursą.

Anksčiau ar vėliau Rusija turėtų neišlaikyti. Juo daugiau žūva Ukrainos piliečių Rytinėje dalyje, tuo auga tikimybė priversti ją imtis veiksmų, todėl žuvusių skaičius tik didės.

O pačios JAV ruošiasi globaliam susidūrimui Europoje. Jos puikiai supranta, kad, norint Rusiją nugalėti, teks panaudoti žmonių masinio naikinimo ginkluotę.

Pasirodė pranešimai, kad dar pereitų metų lapkrityje Olandijos vyriausybė priėmė sprendimą pirkti naujus 37 bombonešius F-35A. Šių metų pradžioje, po 18 metų svarstymų, Olandijos vyriausybė leido savus jau turimus F – 35 apginkluoti branduolinėmis bombomis.

Gegužės 23 dieną JAV išbandė naują raketą, skirtą „garsiajai“ PRG Europoje.

Paskutinėmis savaitėmis JAV permeta bombonešius B- 2 į Europą. Pagrindinės jų dislokacijos vietos – Kosovas ir Rumunija.

Birželio 10 dieną Ukrainos naujasis Prezidentas slapta susitiko su CŽV slaptų operacijų skyriaus vadu bei kitais įvairių slaptų amerikiečių tarnybų aukštais įgaliotais asmenimis. Yra duomenų, kad šitame susitikime buvo aptartos karinės pagalbos Ukrainai bei naujų provokacinių veiksmų Rusijos atžvilgiu planai.

NATO bazės realiai palaipsniui perkeliamos į Lenkiją ir Baltijos valstybes, nors tai skelbiama kaip laikina priemonė – pastovių karinių pratybų būtinybė.

Lietuvos Prezidentė atvirai pareikalavo dar šiais metais skirti papildomus milijonus karinėms gynybos išlaidoms, nors tikrumoje tai reiškia – svetimo karinio kontingento išlaikymui šalies teritorijoje.

Tokių rimtam konfliktui pasiruošimo požymių galima būtų surašyti daug daugiau, tik mąstantiems ir taip aišku, o nenorintiems to matyti akių neatversi.

Suaktyvėjusi propaganda – artėjančio karo šauklys

Paskutinių mėnesių propagandinis karas pasiekė iki šiol negirdėtas aukštumas. Būtent pagal jo intensyvumą vienoje ar kitoje Europos šalyje galima nuspėti tai šaliai priskirtą vaidmenį, nes tai sukuria reikiamą „pilietinę atmosferą“ būsimiems uždaviniams vykdyti.

Taigi, kokia propaganda vyrauja Ukrainoje?

„Rytuose gyventojai kovoja su Rusija. Jos teroristai užgrobė mūsų miestus ir dabar žudo taikius gyventojus. Visa ta bjaurastis persikėlė per sienas ir iš Donecko, Lugansko gyventojų atiminėja pinigus bei mašinas. Rusiją pačią greitai okupuos Kinija, todėl jie dabar nutarė užgrobti mus“.

„Rusai – tikri agresoriai. Pasiėmė Krymą. Dabar ten gyventojai sėdi be vandens ir maisto, tuoj ims prašytis atgal į Ukrainą“.

„Negali būti jokios draugystės su „broliška tauta“. Rusijos Federacija Ukrainai – priešiška valstybė vedanti agresyvią užsienio politiką. Ji verta tarptautinės izoliacijos ir tarptautinių sankcijų. Ji – valstybė, platinanti terorizmą. Daugumai Ukrainos gyventojų jau visiškai aišku, kad politinė Rusijos vadovybė – karinis agresorius. Nėra ir negali būti tarp mūsų jokios draugystės. Priešas privalo būti sunaikintas. Šlovė Ukrainai… Didvyriams šlovė. Šlovė nacijai, mirtis priešams.“

Tokių pasisakymų, tokių postringavimų Ukrainoje galima pririnkti begales. Ne tik eilinių žmonelių, kuriuos kasdien kvailina vietinių oligarchų kontroliuojamos informacinės priemonės, bet ir sąmoningai bei viešai meluojančių valdančiųjų pasisakymuose.

Ar būtina skaityti ukrainietiškąją spaudą ar žiūrėti jų televizijas, jei pas mus Lietuvoje tas pats?

Šis kvailinimo procesas – toks svarbus, kad net draudžiama stebėti kitos pusės televizijas. Kodėl? Todėl, kad per trumpą laiką mes privalome būti paruošti užduočių vykdymui – savo paties susinaikinimui.

Kol kas Rusija laikosi. Maskva nepalaikė Donecko ir Lugansko referendumų, netrukdė Ukrainos Prezidento rinkimams, Putinas net sutiko trumpai pasimatyti su išrinktuoju Porošenko Normandijoje (Prancūzija), keletą mėnesių beveik veltui „maitino“ merdinčią Ukrainos pramonę užsakymais ir energetiniais resursais, per paskutinius dvidešimt metų šiai šaliai suteikė beveik 32 milijardų dolerių kreditus ir nepaisant dabartinės išaugusios įtampos su JAV vis dar sąžiningai laikosi susitarimų dėl Sirijos, Afganistano, Irano, adekvačiai neatsako į Vakarų sankcijas ir „mūsų“ nesiliaujančias provokacijas. Atsiimdami Krymą, užkirto kelią tolimesnei chaoso ekspansijai į Kaukazą,kuriame neabejotinai būtų išprovokuotas didelis kraujuotas konfliktas.

***

Ne, mielas skaitytojau, karas jau prasidėjo ir tik nuo Kremliaus vadovybės, nuo eilinių rusų patriotų dabar priklausys, ar jis išvirs į dar vieną pasaulinę mėsmalę.

Tiesa ta, kad rusai karų nepradeda – jie juos užbaigia. Duok Dieve, kad to nereikėtų.

Žinau, toks mano požiūris kai kam nepatinka, bet negaliu ir nenoriu ateityje savęs kaltinti, jog nedrįsau pasakyti tiesos.

Dabar dažnai stengiuosi atsikelti su pirmuoju aušros spinduliu ir dar ir dar kartą, jau dabar atsisėdęs su savais gyvūnais ant kalvelės šalia tvoros, kiek galima plačiau ir giliau įkvėpti tos palaimingos gamtos rytinės tylos bei ramybės, nes nežinau, ar tai vėl pasikartos.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą