Smerkiu smurtą ir atliktą teroristinį aktą

12
4
- Reklama -

Sigitas Martinavičius. KK nuotr.

Kai parašiau keletą straipsnių apie patyčių žalą, keistai mano besityčiojančių karikatūrų kritika buvo prilyginta prie terorizmo pateisinimo. Buvo aiškinama, kad, jei smerki teroristus, tai privalai teigiamai vertinti ir Charlie redakcijos veiklą. Pastarosios kritika iš karto suprantama kaip teroristų veiksmų paaiškinimas ar net pateisinimas (neva prisiprašė). Tai – demagogiška ideologinė jungtis, kuria smerkiantiems Islamo teroristus siekiama nepalikti diskusinės ir intelektualinės erdvės smerkti religines patyčias. Nieko daugiau. Gal kas iš Charlie kritikų tą ir teigė, tačiau aš – tikrai ne. Paprasčiausiai kartais negali dėl gero tono smerkdamas teroristus vien dėl to apsimesti, kad pritari tam, ką darė jų aukos.

O žodžio laisvė yra geras dalykas, bet ne absoliutus. Kur brėžti jos ribas, yra atviras ginčui klausimas. Bet jos turi būti nuoseklios, o ne selektyvios.

Tyčiotis iš religijos negalima, kaip ir negalima įžeidinėti asmens, negalima įžeidinėti socialines institucijas (šeimą, valstybę etc.), negalima tyčiotis iš nacionalinių simbolių (vėliavos, himno, etc.), religinių jausmų (seksualizuotos dievybių ir pranašų karikatūros, etc.) ir taip toliau.

Yra didžiulė klaida laikyti žodžio laisvę absoliučia, pagal juos yra leidžiama tyčiotis ir iš Jėzaus ir Mahometo asmenų, ir iš žydų bei arabų kaip tokių, padėjus “antisemitizmo” ir “ksenofobijos” sapaliones į stalčių.

Kaip rodo daugumos taip manančių laikysena Charlie atžvilgiu, vardan žodžio laisvės esame pasiruošę priimti visas kylančias socialines pasekmes.

Galima suprasti tuos, kurie laikosi ateizmo, pagal juos, nėra nieko ypatinga šaipytis iš religinių prietarų.

Tačiau, laikantis tų pačių krikščioniškų, bendražmogiškų moralės normų, kurias išpažįsta ir padorūs ateistai, neleistina viešai šaipytis iš nuoširdžių tikinčiųjų. Savo ironiškų nuostatų šiuo atveju nedera kelti į viešumą, tai yra privati niekam neprivaloma nuomonė (beje, kaip kad ir požiūris į kitas tautybes).

Mus visus vienijanti vertybė yra žmogaus orumas, tiesa, nuoširdumas, istoriškai kylantys tame tarpe ir iš krikščionybės.

Tas prancūzų žurnalas užsiiminėjo politine satyra nederamai, spjaudamas į musulmonų religinius jausmus. Jis vardan pelno ignoravo grėsmingus signalus, siųstus islamistų jau daugelį metų. Tai prasidėjo dar 1988 metais, kai Irano ajatola Homeini paragino pasaulio musulmonus už didžiulę sumą nužudyti rašytoją Salmaną Rušdi D.Britanijoje už “Šėtoniškas eiles”, kuriose netiesiogiai pirmą kartą pašiepiamas pranašas Mochamedas. Pačiam Rušdi ir mums ateistams visa tai gal tebuvo nekaltas literatūrinis pokštas, tik ne musulmonams. Visame musulmonų pasaulyje buvo kilusios riaušės. Nuo to laiko grėsmė autoriui nėra išnykusi. Ir vardan ko? Vardan intelektualinio chuliganizmo, vardan visiškai tuščio ir niekam nereikalingo skandalo, užtat, matyt, pelningo, juk “Šėtoniškos eilės” tuoj pat buvo išverstos į daugelį kalbų.

Po to sekė skandalas su danų karikatūristais. Viso to prancūzai nepaisė ir pagaliau dėsningai buvo nubausti. Nuo 1988 iki 2015 metų jie turėjo net 27 metus pasimokyti, nepasimokė.

Bet kurie smurto kurstytojai ir neatsakingi populiarumo ir pelno sekėjai visada yra vienaip ar kitaip nubaudžiami.

O dabar štai “protingasai” Chodorkovskis paragino kaipo protestą tyčia vėl spausdinti tas karikatūras, o tikrai nekvailas radijo “Echo Moskvy” vyr. redaktorius Aleksejus Venediktovas paskatino “diskusiją”, ar leistina paišyti Machomedo karikatūras.

Šiaip pasvarstyti tokius dalykus gal ir pravartu dabartinės intelektualinės degradacijos sąlygomis, tačiau negalima neatsižvelgti į konkrečias einamo momento politines sąlygas.

Prancūzai šaipėsi iš islamo veikėjų musulmonų prikimštoje Prancūzijoje – tai prilygsta rūkymui, sėdint ant parako bačkos, pamiršus didžiausias musulmonų riaušes visoje Prancūzijoje prieš kelis metus.

O dabar Chodorkovskis ir Venediktovas susilaukė atvirų grasinimų iš Ramzano Kadyrovo. Ir visus tuos kabinetinius neatsakingus plepius Europos dešinieji liberalai kelia į didvyrius, spaudos laisvės gynėjus.

Vardan teisės nevaržomai šaipytis iš to, kas kitiems yra šventa, ar tai nėra populiarumo siekimas?

Kuo trukdo islamas, Mochamedas, parandžos ir pan.? Kompromisą visuomet įmanoma rasti. Plepiai pirma išjudina visokius fanatikus, o po to jaučiasi didvyriais ir kankiniais. Lyg tai be to maža tragedijų.

Smerkiu fanatikus savižudžius, jie penktadienį jau buvo nušauti, tačiau jų nekaltų aukų nebeprikelsime, nukentėjo niekuo kalti žmonės. O dabar galima laukti didžiulių sprogimų Europoje, kai gali žūti jau tūkstančiai visai niekuo dėtų žmonių. Ir visa tai tik dėl kai kurių inteligentų teisės neatsakingai pasityčioti ir iš to tyčiojimosi pelnytis.

Sigitas Martinavičius

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą