Gintaras Mikšiūnas
Rugsėjo 21 d., 11 val. vietos laiku, „State Farm“ stadionas Glendale, Arizonoje, nesutalpino visų atėjusių atsisveikinti su Charlesu Jamesu Kirku. Renginyje dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių – jie dėvėjo raudonos, baltos ar mėlynos spalvos drabužius su užrašu „Sunday best“. Jie nešė Amerikos vėliavas, mūvėjo „Make America Great Again“ kepures ir „I am Charlie Kirk“ marškinėlius.
Ceremonija buvo laisva. Ją tiesiogiai transliavo ABC News Live, CNN, Fox ir kiti kanalai. Lietuviška žiniasklaida pademonstravo, jog ir toliau lieka šio baisaus nusikaltimo bendrininkė – arba išspaudė kelias eilutes, arba nutylėjo.
Tuo tarpu ceremonija Amerikoje buvo ir dvasinė, ir politinė – labiau priminė pamaldas nei tradicines laidotuves, su akcentu į Kirko krikščionišką tikėjimą, jo vaidmenį kaip „laisvės evangelisto“ ir „kankinio už Amerikos laisvę“. Erika Kirk, našlė, su ašaromis akyse pareiškė, jog atleidžianti žudikui. Ji, remdamasi krikščioniškomis vertybėmis, sakė: „Atsakymas į neapykantą – ne neapykanta, o meilė net priešams.“ Dviejų vaikų mama tikino tęsianti vyro darbą. Trumpas ją pavadino „labai protinga moterimi“ ir apkabino scenoje.
Pats prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė Kirką „didžiu Amerikos didvyriu“ ir „didžiausiu Amerikos laisvės evangelistu“. Žadėjo suteikti jam po mirties aukščiausią civilinį apdovanojimą – Prezidento Laisvės medalį. Kritikavo oponentus: „Aš nekenčiu savo priešų, skirtingai nei Charlie.“ Kalbėjo apie „krikščionišką atgimimą“ ir lemiamas kovas prieš nusikalstamumą. Viceprezidentas JD Vance’as sakė, kad Kirko mirtis sukels „krikščionišką atgimimą JAV“: „Žudikas tikėjosi laidotuvių, bet Dievas sukūrė atgimimą čia ir dabar.“ Valstybės sekretorius Marco Rubio pabrėžė Kirko indėlį į jaunimo mobilizavimą, debatus ir kovą prieš „kairiąją neapykantą“.
Neapykantos nusikaltimai – perlenkta lazda?
Priminsime, kad rugsėjo pradžioje JAV konservatyvus aktyvistas Charlie Kirk buvo nužudytas Provo mieste, Jutoje, ruošdamasis kalbėti universitete. Būtent neapykantos nusikaltimai ir dvigubi standartai – tarsi virusas, paralyžiavęs JAV ir visą Vakarų pasaulį, prikėlė seną diskusiją: ar apskritai reikėtų atsisakyti hate crime principo teisėje, nes tai, kas dabar vyksta pasaulyje, yra akivaizdi liberaliosios, kairiosios politikos dominavimo pasekmė.
Šis įvykis sukėlė plačias diskusijas apie politinį smurtą ir neapykantos nusikaltimų (hate crime) įstatymų selektyvų taikymą. Tapo akivaizdu, jog teismai nesielgia su visais vienodai. Griežtesnių bausmių išvengdavo sistemos ginamų „pažeidžiamų“ grupių įtariamieji, o sunkiausia bausmių našta tekdavo tradicinių grupių atstovams. Todėl neapykantos nusikaltimų mastas augo, nes kerštaujantys nebebijojo.
Paskutinis įvykis pramušė bet kokį dugną: rugpjūčio 22 d. Šarlotės mieste, Šiaurės Karolinoje (JAV), „Lynx Blue Line“ lengvojo geležinkelio traukinyje, prie „East/West Boulevard“ stoties, benamis Decarlosas Brownas – su ilga nusikalstama praeitimi (daugiau nei 16 bylų, įskaitant ginkluotą apiplėšimą, už kurį praleido daugiau nei 5 metus kalėjime, bet buvo paleistas) – peiliu nužudė ukrainietę Iryną Zarutską.
Panašiai galėjo atsitikti ir dabar. Politiko žudikas greičiausiai žinojo, kad griežtos bausmės išvengs. Todėl nušovęs oponentą, elgėsi taip, lyg suvalgęs mėsainį greito maisto užkandinėje. Remiantis Kirko bylos tyrimo duomenimis, 22 metų įtariamasis Tyleris Robinsonas buvo suimtas tik po kelių dienų ir apkaltintas nužudymu sunkinančiomis aplinkybėmis, nors jo nuotraukos buvo išplatintos visur. Dabar prokurorai sieks mirties bausmės.
Robinsonas tiesiai šviesiai prisipažino draugui, kad nužudė Kirką dėl „neapykantos jo skleidimui“ („I had enough of his hatred“, „He spreads too much hatred“). Tai rodo kairiojo liberalaus politinio burbulo motyvą – Kirkas buvo žinomas kaip aršus liberalių idėjų kritikas, įskaitant LGBTQ+ teises ir migraciją.
Bylos nagrinėjimas Jutos teisme ir diskusijos socialinėje erdvėje virto politiniu procesu dėl akivaizdžių dvigubų standartų: nusikaltimas iš pradžių nebuvo klasifikuojamas kaip hate crime, nors nusikaltėlis prisipažino, kad „nekentė Kirko“.
Bėda ta, jog JAV federaliniai įstatymai neapima politinės priklausomybės kaip apsaugotos kategorijos. Šis atvejis priminė banalią tiesą: hate crime skubiai reikėtų išimti iš teisės – tiek JAV, tiek Europoje, – kad nekeltų bereikalingos įtampos visuomenėje dėl dvigubų standartų, nes teismai akivaizdžiai būdavo BLM stiliaus nusikaltėlių pusėje. Tai galbūt padėtų išvengti panašių nusikaltimų ateityje.
Kita teisininkų stovykla siūlo dar egzotiškesnę išeitį – išplėsti hate crime kategoriją, saugant nuo neapykantos ir politines bei tradicines religines grupes, tokias kaip krikščionys, o ne tik mažumas. Tačiau tokiu atveju tektų įvesti totalią cenzūrą ir kiltų grėsmė žodžio laisvei.
Panaikinimas ar išplėtimas?
Charlie Kirk nužudymas išryškino hate crime įstatymų ribas – jie apsaugo marginalizuotas grupes nuo rasizmo, religinės ar seksualinės neapykantos, bet ne politines ar religines pažiūras. Tokia sistema kuria dvigubus standartus, stiprindama poliarizaciją, socialinių burbulų susipriešinimą, „cancel“ kultūrą, ir būtent tai sukėlė pastarųjų metų neapykantos nusikaltimų bangą tiek JAV, tiek Europoje.
Dabar yra taip: jei nusikaltimo motyvas – gryna politinė priklausomybė ar nuomonė, jis negali būti klasifikuojamas kaip hate crime. Todėl tai atveria Overtono langą politiniams persekiojimams bei neapykantos nusikaltimams ateityje.
Tad logiškas siūlymas skamba taip: visiškai panaikinti hate crime kategoriją, nes ji kursto nesantaiką ir dvigubus standartus. „Hate crime įstatymai gali būti kontraproduktyvūs, nes jie skatina aukų konkurenciją ir didina visuomenės susiskaidymą“, – teigiama JAV teisininkų komentaruose platformoje X. Panaikinimas, esą, atkurtų teisinę lygybę, vertinant nusikaltimus tik pagal veiką, o ne motyvą, ir galbūt sumažintų įtampą tradicinėse grupėse, kurios jaučiasi ignoruojamos, šaudomos, sprogdinamos ir mušamos. Tuo tarpu į nusikalstamumą statistiškai linkstančios BLM ar kairiojo sparno stiliaus „mažumos“ jaučia nebaudžiamumą.
Teigiama, jog toks žingsnis galėtų padėti išvengti panašių nusikaltimų, kaip Kirko atveju, stiprinant visuomenės pasitikėjimą teise. Kita pusė ragina išplėsti hate crime taikymą politinėms grupėms: esą tai reikalinga ne tik mažumoms gintis, bet ir prevencijai. „Reikia išplėsti federalinius ir valstijų hate crime įstatymus, įtraukiant politinę, religinę, ideologinę ar filosofinę priklausomybę ar įsitikinimus“, – siūloma diskusijose.
Vakarų mainstream’as yra sergančiai liberalus?
Jei Amerikoje kyla tokios diskusijos, tai Vakarų Europą jos pasieks su trenksmu ir visuomenei spaudžiant. Įvykiai Londono ir Paryžiaus gatvėse primena, jog tokie laikai ateina. Bėda ta, jog Vakarų „mainstream’as“ – žiniasklaida, akademija ir politiniai elitai – dažnai remiasi liberaliomis vertybėmis dėl istorinio konteksto.
Po Antrojo pasaulinio karo liberali demokratija tapo dominuojančiu modeliu, priešpriešoje fašizmui ir komunizmui, propaguodama individualias laisves, žmogaus teises ir įvairovę. Tai sustiprėjo per Šaltąjį karą, kai JAV ir Europa skleidė liberalizmą kaip konkurencinę ideologiją Sovietų Sąjungai. Tyrimai rodo, kad „mainstream’o“ liberalumas kyla iš perteklinės institucinės galios, kurios neturėtų būti. ES ir JT žmogaus teisių deklaracijos įtvirtino šias vertybes kaip globalų standartą. Tačiau šiandien lazda jau perlenkta ir ją reikia tiesinti.
Francis Fukuyama knygoje The End of History and the Last Man (1992 m.) teigia, kad liberali demokratija yra galutinė politinė sistema, žyminti „istorijos pabaigą“ – ne kaip įvykių sustojimą, bet kaip ideologinių kovų baigtį. Po komunizmo žlugimo 1989–1991 m. liberalizmas triumfavo, nes atitiko žmogaus troškimą dėl pripažinimo ir laisvės.
Ateities visuomenė esą evoliuciškai linksta į liberalizmą dėl ekonominio augimo, technologijų ir globalizacijos, kurios skatina individualizmą ir toleranciją. Tačiau realus gyvenimas parodė, jog jis yra daug sudėtingesnis, nei rašė XX a. vidurio filosofai.
Liberalios visuomenės vizija nėra universali: vieniems tai utopija, kur laisvė ir lygybė triumfuoja, kitiems – distopija, naikinanti tradicines vertybes ir kultūrinę tapatybę. Tyrimai rodo, kad pokyčiai vyksta lėtai, tačiau konservatyvios vertybės išlieka gilios, ypač islamo ir krikščioniškose valstybėse, kur liberalizacija siejama su Vakarų imperializmu.
Tuo tarpu vakarų „mainstream’o“ bandymai dirbtinai keisti visuomenę per edukaciją ar teisinę prievartą dažnai žlunga, stiprindami pasipriešinimą, tradicinių vertybių nykimą bei tolesnį „burbulų“ užsidarymą savo kiautuose. Taigi, visiška liberalizacija gali būti neįmanoma, bet daliniai pokyčiai – realūs.
