Kęstutis K. Urba
Pagal apibrėžimą, politinė partija yra visuomenės dalis, apjungianti vienodos ideologijos piliečius. Ideologija, šiaip jau, yra daugelio visuomenės problemų supaprastintos sprendimo nuostatos, kurios, kaip taisyklė, būdamos pakankamai abstrakčios, turi ir neišvengiamą lozunginį atspalvį, persmelkiantį partijų programas rinkiminiam ar ilgesniam laikotarpiui.
Kairiosiomis laikomos partijos, ginančios nepasiturinčiųjų gyventojų interesus ir pasisakančios už didesnį biudžeto perskirstymą, dešiniosiomis liberaliomis – verslo interesus atstovaujančios, o konservatyviomis – ginančios dar ir ilgaamžes vertybes bei pastovumą.
Reikalo esmė yra ta, kad eilinę visuomenės problemą nusakius skirtumu tarp esamų rodiklių ir siektinų jų reikšmių, viso jų rinkinio pažanga susiduria su itin sudėtingu joms skiriamų finansinių, gamtinių ir žmogiškųjų resursų, kurie visada lieka riboti, optimalaus paskirstymo uždaviniu, kuriame figūruoja ir stipriausias ne tik ūkinės veiklos reguliatorius – mokestinė-investicinė politika.
Tai akivaizdžiai yra sudėtingų sistemų modeliavimo ir skaičiavimų reikalaujanti akademinės bendruomenės lygmens užduotis iš socialinės-ekonominės kibernetikos srities, tačiau Lietuvoje jos beveik ir nesimato dėl įsigalėjusio fragmentuoto mokslo, tebeknebinėjančio smulkius, dažniausiai antraeilius dalykėlius.
Greta to valdžioms su jų plačia biurokratija tenka apsispręsti, kuriems iš penketo didžiųjų mąstytojų aptiktų visų visuomenių tikslų – GEROVĖS, TEISINGUMO, SAUGUMO, LAISVIŲ ir tam reikalingos TVARKOS – atiduoti pirmenybę.
Tokia yra politikos abėcėlė, jei ją suvokti ir kaip viešųjų reikalų tvarkymą, ir kaip kovą už didelių žmonių sluoksnių ar net visos tautos bei liaudies interesus.
Manau, kad skaitytojas atleis šių eilučių autoriui, jog šiek tiek utriruoju, piliečius dalindamas į dvi dalis: tuos, kuriems rūpi valstybės raida ir likimas, ir tuos, kurie net nesivargina eiti į rinkimus bei yra užsiėmę vien kasdieniais savo aplinkėlės reikalais ir pramogomis. Pirmieji tam tikra dalimi yra tapatinami su šviesuomene, antrieji – su menkesnio išsilavinimo samdomų asmenų sluoksniu, smulkių ar kitokių verslininkų bei ūkininkų grupėmis, su žinomomis išimtimis.
Galima būtų teoretizuoti ir nustatinėti, kiek Lietuvos Respublikos Konstitucija yra sureikšminusi aukščiau išvardintus penkis pagrindinius siekius, tačiau pereikime prie konkretesnių, tebevykdomos ne pačios aukščiausios kokybės politikos realijų: velnias ir čia tebeslypi detalėse.
Prezidentas Gitanas Nausėda pirmojoje savo kadencijoje itin sureikšmino, nors ir nevykusiu būdu, bendros gerovės auginimo problematiką, o pastaruoju metu, išpūtus gynybos biudžetą, į pirmą vietą iškeliami krašto apsaugos reikalai. Nevykusiu todėl, kad be reikalingos antiinfliacinės politikos bendros gerovės auginimas, kuomet valdžia „įdeda į vieną kišenę“ pensininkams ir viešojo sektoriaus darbuotojams, neveikia: nesidrovėdami prekybos tinklai, neturintys reikiamos konkurencijos už pirkėją kainų mažumu, iš gerokai apnaikintos smulkios ir vidutinės prekybos, užplėšinėja maisto produktų kainas aukštyn ir „išima iš kitos“.
Ir kiek eiliniai pirkėjai nuo prekybos centrų įėjimų ar per TV ekranus bekartotų, kad iš tų didinimų beveik jokios naudos nėra, jokių apčiuopiamų permainų nesimato. Kokią daugiamilijoninę ar „melejardinę“ sumą šešetas maisto produktais prekiaujančių tinklų pasididino savo sąskaitas, „perpumpuodami“ per pirkėjų kišenes mokesčių mokėtojų pinigus, suneštus į nacionalinį biudžetą, tegul skaičiuoja ekonomistai ir finansistai.
Tai, kad reikiamos konkurencijos mūsų rinkoje iš tiesų nėra, pagaliau pripažino ir žinomas ekonomistas Nerijus Mačiulis, nes po žinomo energetikos kainų šuolio, kuris išaugino visas kainas, joms energetikai atpigus, jos beveik negrįžo atgal. Mes gi pasižiūrėkime, ką apie tai postringauja – arba ne – mūsų politikai.
Seniausioji Lietuvos partija, save vadinanti socialdemokratais – LSDP, labai jau gražiai ir plačiai jiems prieinamoje viešojoje erdvėje pristatė savo dvidešimt penkis pastaruosius nudirbtus darbus, kurie, deja, vien metę pirmą žvilgsnį, savo tikraisiais rezultatais ne itin džiugina.
Reikalas tas, kad nors net penkiolika iš žemiau pateiktų dvidešimt penkerių itin gražiai kalba apie visuomenės perkamosios galios didinimą, tačiau prekybos tinklų oligopolis (taip moksliškai vadinama keletas stambiausiųjų žaidėjų, užvaldžiusių rinkos dalį), beveik neturintis konkurencijos, jau iš anksto išaugino maisto produktų kainas, ir tai jiems žada pasakiškus pelnus.
Tiesa, vienas socdemų darbas – padidintas mokesčių progresyvumas – turėtų grąžinti dalį tinklų prisiplėštų pinigų į nacionalinį biudžetą, tačiau bendras balansas vis tiek lieka gerokai kelių tinklų savininkų naudai.
Man teko ir Seimo konferencijoje prieš daugiau nei metus aiškinti Ingai Ruginienei, kad neužtenka Trišalėje taryboje išsiderėti iš valdžios minimalios algos kėlimą, o būtina reikalauti algų ir maisto krepšelio santykio augimo. Jai tapus ministre, kai ji man pareiškė, kaip tikriausia ortodoksė liberalė, kad valdžiai nedera kištis į rinką, vėl sakiau, jog tuo atveju, jei rinka yra iškraipyta ir joje nėra laisvos konkurencijos, valdžia privalo tai atitaisyti.
Lygiai taip pat priekaištavau ir Viktorijai Čmilytei, kad liberalai deramai nesirūpino konkurencijos bent jau prekybos sektoriuje išsaugojimu, nors anksčiau Eugenijus Gentvilas, kaip tikriausias modernus liberalas, kiek įmanydamas priešinosi ekonomikos sektorių oligopolizacijai ir kapitalo koncentracijai.
Deja, Lietuvoje nefunkcionuoja ir bent keturių, turinčių atsakomybę bei galias infliacijos suvaldymui, įstaigų sąveika: Konkurencijos taryba, Lietuvos bankas, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos prekybos skyrius, Finansų ministerijos mokesčių ir investicijų departamentai veikia kas sau.
Iš čia seka išvada, kad ir socdemai, kaip ir prezidentūra, nesirūpinę antiinfliacine politika, nevalingai pasitarnavo stambiesiems prekybos tinklams, o tai jau verčia LSDP ekonominę-finansinę politiką, nepaisant visos vaizduojamos kairės – „rūpinimosi žmogumi“ – retorikos, laikyti dešine ir socialiai liberalia.
Štai ką „pričiulbėjo“ akivaizdžiai ekonominio intelekto, beje, kaip ir mūsų universitetų katedros bei institutai, stokojančios partijos ruporai, suprantama, neaiškinę, kiek tai vėl atneš gražios naudos kainų šėliotojams – prekybos tinklų savininkams:
„Per pirmuosius kadencijos metus Seimo valdančioji dauguma susitelkė į visai Lietuvai aktualius sprendimus, kurie leido išspręsti daugybę įsisenėjusių problemų:
-Priimtas rekordinis 2026 m. valstybės biudžetas, leidžiantis didinti pedagogų, medikų, mokslo ir studijų institucijų darbuotojų, sporto trenerių, statutinių pareigūnų, karių, kultūros ir meno darbuotojų, rezidentų ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus.
-Auga minimali mėnesinė alga ir pareiginės algos bazinis dydis, kuris palies daugiau kaip 200 tūkst. gyventojų.
-Didėja stipendijos, išmokos vaikams, šalpos išmokos, individualios pagalbos kompensacijos asmenims su negalia.
-Priimtas perteklinis 2026 m. „Sodros“ biudžetas, leidžiantis tęsti dviženklį pensijų augimą.
-Nelieka automatinio įtraukimo į II pakopą.
-Nutraukta nepagrįstų „priemokų“ praktika sveikatos sistemoje.
-Stiprinamas viešasis sveikatos sektorius, keičiant VLK sutarčių sudarymo principus.
-Papildytas kompensuojamųjų vaistų kainynas.
-Nuo 2027 m. grąžintos papildomos neapmokestinamosios pajamos vaikus auginantiems asmenims.
-Įtvirtinta parama jaunoms šeimoms perkant būstą.
-Visiems pradinukams – nemokamas maitinimas.
-Išsaugotos mažų miestelių gimnazijos.
-Pasiektas rekordinis gynybos finansavimas.
-Didinami karių atlyginimai, gerinamos tarnybos sąlygos.
-Įtvirtintas saugumo įnašas tvariam gynybos finansavimui.
-Įgyvendintos mokesčių korekcijos – didesnis progresyvumas aukštas pajamas gaunantiems ir mažesnė pajamų nelygybė.
-Pradeda veikti Valstybinis kelių fondas – daugiau lėšų keliams, tiltams ir viadukams.
-Pažeidžiami ir smulkieji elektros vartotojai galės likti visuomeniniame tiekime mažiausiomis kainomis.
-Įtvirtintos papildomos viešojo transporto lengvatos.
-Mažinamos šilumos kainos savivaldybėse, keičiant neefektyvius įrenginius.
-Atnaujinami mokinių ir studentų bendrabučiai.
-Dėl Akcizų įstatymo pataisų pavyks išvengti reikšmingo dyzelinio kuro brangimo.
-Žemės ir maisto ūkis pripažintas strategiškai svarbiu nacionaliniam saugumui.
-Sustiprinta nelegalių statybų kontrolė ir sugriežtinta atsakomybė už kontrabandą.
-Apriboti plynieji miškų kirtimai šalia miestų ir miestelių.
Ateinančiais metais laukia dar daugiau sprendimų, kurie stiprins tiek valstybės saugumą, tiek socialinį teisingumą.“
Jei anksčiau partijos bent jau dėl įvaizdžio gerinimo įsirašydavo į savo programas: „remsime smulkų ir vidutinį verslą“, tai šiuo metu tai kažkodėl tapo nepopuliaru. Viena priežasčių – nesuvokimas ar nepripažinimas to, apie ką ne kartą aiškinau: kad valdžios investicija į verslą, turinti ir dotavimo pavidalą, tėra mokestis su minuso ženklu, o visame tame tariamas teisingumo užtikrinimas mokesčių lygybe yra tik eilinis muilo burbulas, skirtas apdumti tiems, kurie buvo mažiau savi nei visa „chebra“ ir todėl negavo finansinės paramos.
Tas pats galioja ir pompastiškame žemės ūkio pripažinime strategine šaka: ten dešimtmečiais stambiausieji susižėrė milijardus, o kiti – smulkieji ir jau vidutiniokai – buvo tiesiog nuvaryti nuo žemės.
Beje, nors socdemai – vertybininkai, linkę deklaruoti solidarumą ir internacionalumą, jų programoje nėra pasaulinės finansinės aktualijos – globalių progresinių tarifų stambiausiajam kapitalui, kurių, suvokdami klimato karštėjimo ir masinių migracijų grėsmes, paradoksaliai patys sau reikalauja iš G20 ir Davoso ekonomikos forumo didžiausi pasaulio turtuoliai.
Šioje trumpoje ekonominės politikos negalės apžvalgėlėje pakedenau LSDP veiklą, tačiau nė kiek ne geresnės yra ir kitos Lietuvos partijos, kurios savo nuostatomis ir veiksmais ekonominėje politikoje taip pat yra nevykusio formato socialiai liberalios: mokestinė lygiava ir investavimas į saviškių verslus yra bene visų jų akiratyje.
Liūdna žiūrėti ir į suskaldytą Lietuvos inteligentiją. Profesoriaus Vytauto Radžvilo grupuotė ir šių metų sausio 1 dieną reikiamai pagerbė trispalvės iškėlimui Gedimino bokšte vadovavusį, o po kelių dešimtmečių – ir gestapininkų persekiotą Kazimierą Škirpą.
Tačiau apie tai, kad derėjo nuėjimu bei piketu prie kurio nors prekybos centro ar valdančiųjų partijų būstinių išreikšti savo piktinimąsi maisto produktų kainomis, kurios jau siekia ar kai kur lenkia europines, nebuvo susimąstyta. Neginama rinkėjų materialinė padėtis, o kovojama tik dėl svarbios istorinės atminties, tad vėl rinkimuose bus sulaukta tik kai kurių istorikų – ir tai ne visų – palaikymo.
Nėra globalių progresinių mokestinių tarifų netgi save tikraisiais kairiaisiais vadinančio, besimezgančio mokslininkų prof. Andriaus ir Jolantos Bielskių inicijuoto neomarksistinio judėjimo „Kartu“ programoje. Todėl dar kartą tenka priminti užsienio ekspertų pašaipą ir susirūpinimą, kad visos Lietuvos partijos ir politinės jėgos ekonomikoje stovi dešinėje. Tuo tarpu bandymas partijas skirstyti į kaires ir dešines pagal orientaciją į Rytus ar Vakarus visuomenėje per pastaruosius dešimtmečius jau gerokai apnyko.
Šių metų sausio 3 dieną prof. Ainis Lašas LRT laidoje teisingai priekaištavo vienam į lietuviškos socialdemokratijos ideologus pretenduojančiam dr. Liutaurui Gudžinskui, kad ši valdžia neturi antiinfliacinės politikos.
Bet iš kur ji atsiras, jei lietuviška socialdemokratija, panašiai – beje – kaip ir europinė, sukusi „trečiuoju keliu“, jau senokai tapo oportunistine, nebeginančia nepasiturinčiųjų interesų, „užliūliuojančios“ kairės retorikos, bet dešinės – socialiai liberalios – realios ekonominės-finansinės politikos vykdytoja. Ir nors Seimo Finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas Algirdas Sysas man yra itin draugiškas – įsiklausantis ir apgailestaujantis, kad ne viskas jo galiose, – vis dėlto, kaip kadaise sakė Platonas, „teisybė yra brangesnė“.
