V. Mazuronis: neskubėkime naikinti visų urėdijų

5
4
- Reklama -
Valentinas Mazuronis, Darbo partijos pirmininkas, Europos Parlamento narys. KK nuotr.
Valentinas Mazuronis, Europos Parlamento narys. KK nuotr.

Pirmoji naujojo aplinkos ministro Kęstučio Navicko iniciatyva apmokestinti vienkartinius kavos puodelius, švelniai tariant, ėjo pro šalį, antroji – reformuoti valstybinių miškų valdymą – mano nuomone, taip pat nežiba. Ministro lengvų pergalių paieška – suprantama, bet juk šnekame ne tik apie pinigus.

Valstybės kontrolė, atlikusi valstybės valdomų įmonių veiklos ir grąžos valstybei vertinimo auditą, pabrėžė, kad valstybinis miškų ūkio sektorius Lietuvoje yra nepakankamai skaidrus ir efektyvus. Kritiškai jas vertina bei konsolidavimą siūlo ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EPBO), kurios nare siekia tapti Lietuva. Tačiau tai tik rekomendacijos, kurios remiasi tik ekonomine nauda.

Pirma, kiek keista, kad pirmiausia ministras imasi reformos toje srityje, kuri toli gražu nėra blogiausia. Juk urėdijos dirba pelningai, o tai toli gražu nėra kiekvienos valstybinės įmonės požymis. Be to, urėdijų pelno rezultatai nėra blogi. Ar gali būti geresni? Žinoma, kad gali. Visada gali. Tai tobulinkime sistemą darykime ją efektyvesne, bet kam griauti viską, net aiškiai nežinant ką sukursime vietoje to ir vardan ko?

Miškai, jų priežiūra ir valdymas nėra ir negali būti vien tik ekonominės naudos siekimo objektas. Tai mūsų plaučiai, rekreacija, gyvūnijos ir augalijos egzistavimo plotai ir tik nedidele dalimi ekonominės naudos, gaminant medieną, sfera.

Antra, labai jau tipiškas ministro, tarsi verslininko, mąstymas: viską vertinti tik iš ekonominės naudos pozicijų, ignoruojant didžiulę naudą, kurią visuomenė ir gamta gauna turėdama gerai sutvarkytus miškus.

Nebijau pasakyti, nes žinau, kad sugrūsti visas urėdijas į vieną įmonę, nurėžti urėdijų gebėjimą bei motyvaciją organizuoti tiek miškų plotų tvarkymo, priežiūros, plėtojimo, tiek medienos rengimo ir pardavimo darbą efektyviai ir centralizuotai – yra sena kai kurių verslo struktūrų svajonė. Jiems atrodo, kad taip bus lengviau užsitikrinti išskirtines sąlygas savo verslams bei daryti įtaką valstybinių miškų valdymo sritį, kuri iš esmės, taps monopoline. Jiems gal ir bus geriau, tačiau ar geriau bus mums visiems?

Trečia, urėdijų valstybei generuojamas pelnas yra faktas. Valstybė nei cento nemoka sistemai išlaikyti, nes ji išsilaiko pati. Iš miškų sistemos uždirbtų pinigų yra skiriamos lėšos miškų plėtrai, rekreacinių plotų, infrastruktūros kūrimui bei priežiūrai ir t.t. Koks turi būti santykis tarp pinigų skiriamų šiems tikslams ir pinigų  atiduodamų valstybei – gali ir turi būti diskusijų objektas. Tai diskutuokime ir tobulinkime, o ne griaukime, net nežinodami vardan ko.

Kalbėdami apie miškų valdymą juk nekalbame vien apie pinigus. Jeigu urėdijų tikslas tebūtų kuo didesnis pelnas, tereikėtų kasmet kirsti vis daugiau medžių. Faktas, kad to nenorime, nes tikslas yra gausinti miškų plotus, didinti jų vertę (visomis prasmėmis, ne vien ekonomine), išsaugoti ekologinę pusiausvyrą ir t.t.

Tikrai nesu iš principo prieš sistemos tobulinimą. Jeigu ministras mato, kad jos  reikia –tai Jo teisė, bet man norisi, kad tai būtų daroma gerai apgalvojus, su aiškiai įvardintais tikslais ir siekiais. Nes dabar tėra pasakyta visai nedaug: kad kai kurie urėdai per ilgai dirba urėdais, kad vienos ar kitos urėdijos galbūt galėtų dirbti geriau ir, kad galbūt per daug žmonių dirba administracinį darbą. Jeigu problemos tik tokios – labai keistas noras viską sugriauti. Jei pacientui sloga, niekas nepuola pjauti kojos, bet miškų tvarkymui bandoma taikyti būtent tokį metodą. Bent jau toks įspūdis susidaro.

Jeigu viena ar kita urėdija, kaip teigiama, dirba nuostolingai, reikia žiūrėti konkrečiai dėl ko. Jeigu vienas ar kitas urėdijos vadovas ar darbuotojas dirba ilgą laiką tai tikrai nereiškia, kad dirba blogai. Esminis klausimas yra, kaip Jie dirba? Miškininkų darbas yra kartu ir gyvenimo būdas. Teigti, kad miškininku ar urėdu dirbančio žmogaus minusas yra jo ilga patirtis – absurdas, kvailystė ir paprasčiausia nepagarba žmonėms, pašventusiems ilgus savo gyvenimo metus miškų puoselėjimui. Žinoma, jeigu yra konkrečios pretenzijos, pažeidimai ar nesugebėjimas tvarkytis, tai kitas reikalas, tačiau tai neturi ir negali būti argumentu, kad jis per ilgai (kad ir gerai) dirba. Atsipeikėkime. Atsipeikėkite, Ministre.

Suprantama, kad bet kokia sistema turi dirbti efektyviai ir skaidriai. Milžiniškas žingsnis skaidrumo link buvo sprendimas pardavinėti medieną tik per elektroninę sistemą, viešo aukciono būdu. Nebenuvažiuosi pas urėdą ir nesusitarsi dėl kainos.  Jeigu yra sumanymų, kaip toliau skaidrinti procesą – pirmyn. Jeigu vieną-kitą urėdiją reikia naikinti apjungiant, stambinant jas – pirmyn, tačiau dėl kelių urėdijų, kurios galbūt per mažos, nes valdo per mažai miškų, naikinti visą sistemą… Man tai neatrodo rimtas argumentas.

Laukiu kol naujasis ministras pateiks platesnį planą, kaip žadama vykdyti reformą, kokie bus jos kaštai, kokia planuojama nauda, kokią įtaką tai padarys tolesnei valstybinių miškų plėtrai, priežiūrai, infrastruktūros plėtimui ir t.t. Kokią įtaką tai turės privačių miškų valdymui ir bendros skirtingų nuosavybių Lietuvos miškų ateičiai? Ekonominiai argumentai yra tikrai svarbūs, bet jie nėra vieninteliai. Turės išlikti vadovai, kurie dirbs vietoje. Turės turėti ir darbo vietą, o ar pastatas vadinsis „urėdija“ ir pareigos „urėdas“ – čia jau antraeiliai dalykai. Pirmaeilis dalykas yra mūsų požiūris į žmones, ilgus savo gyvenimo metus pašventusius Lietuvos miškams.

Viską įvertinus, kol kas ministro K. Navicko iniciatyva greitai griebti valstybinę miškų sistemą už gerklės labiau panašus į politinį veiksmą, nei rimto profesionalo siekį kažką keisti. Jau esu ne kartą minėjęs, kad radikalios pertvarkos verkiant reikalauja šalies atliekų bei kiti sektoriai, kur valstybė kone kasdien praranda milijonus eurų bei toliau teršia gamtą. Bet ten lengvų pergalių nepasieksi.

Pabandykime pakeisti situaciją, naudojant perteklinius trąšų kiekius žemės ūkyje, kurie suteka į upes ir Baltijos jūrą. Sutramdykime didžiulius piktnaudžiavimus atliekų perdirbimo srityje, neleiskime vėl vis stipriau  išsikeroti biurokratijai statybų sektoriuje, kuri stabdo ir žlugdo investicijas. Tai darbai , kuriuos būtina daryti kuo greičiau, nes kiekviena dieną valstybė praranda didžiulius pinigus. Reikia tobulinti valstybinių miškų valdymo sistemą, kuri ilgą laiką funkcionavo pakankamai gerai ir efektyviai – darykime ir tai. Tik neišpilkime vaiko kartu su nešvariu vandeniu. Nesugriaukime to, ko nereikia griauti ir gerbkime žmones ilgus dešimtmečius dirbusius, kūrusius ir puoselėjusius mūsų visų bendrą turtą – Lietuvos miškus.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą