Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Pastaruoju metu matome viską, tik ne kultūrą – isteriją, agresiją ir savotišką linčo teismą prieš naująjį kultūros ministrą iš „Nemuno aušros“. Ar užtenka būti iš „neteisingos“ vietos, kad taptum taikiniu? Panašu, kad taip.
Tie, kurie save vadina „kultūrininkais“, pamiršo elementarias civilizuoto elgesio taisykles. Jie nebeprotestuoja – jie užsiima psichologiniu teroru, nuolatiniu ministro persekiojimu, patyčiomis viešojoje erdvėje, bandymu paversti žmogų pajuokos objektu. Tai nebe kritika, tai – agresyvus puolimas, kuris peržengė visas ribas.
Ar kultūra pavirto į rėksmingą minią, kuriai svarbiausia išsivaduoti nuo asmens, o ne diskutuoti dėl idėjų? Ar tikrai kūrybinės bendruomenės vardu galima dangstyti primityvų patyčių mechanizmą? Kultūros vardas čia tik kaukė, slepianti pliką nepakantumą ir provincialų įsitikinimą: jei „ne iš mūsų rato – vadinasi, svetimas“.
Ministras užsipuolamas ne dėl konkrečių darbų, o dėl kilmės, dėl priklausymo „neteisingai aušrai“. Ar tai nėra diskriminacija? Ar toks elgesys neprieštarauja elementariam demokratijos principui – gerbti išrinktos valdžios teisę dirbti ir atsiskaityti už rezultatus, o ne už tėvą?
Tokio masto ataka tampa pavojingu precedentu. Jei kultūros ministerija tampa laisvos patyčių medžioklės vieta, rytoj tas pats metodas bus pritaikytas bet kur kitur – švietime, sveikatoje, teisingumo srityje.
Tai ne opozicija, tai bandymas sunaikinti žmogų kaip asmenį, paversti jį izoliuotu ir nuolat viešai žeminamu taikiniu.
Kultūros bendruomenei metas apsispręsti: ar ji nori būti išminties balsas, ar pigių rėksnių choras? Jeigu pastarasis variantas laimi – vadinasi, mes kalbame ne apie kultūrą, o apie jos farsą. Ir tegul tada niekas nebesistebi, kad visuomenė nuo tokios „kultūros“ nusigręžia. Nes ten, kur vietoje argumentų – šmeižtas, o vietoje diskusijos – patyčios, kultūros paprasčiausiai nebėra.
Taigi, tai jau – ne protestas. Tai – organizmas, užsikrėtęs savidestrukcija ir neapykanta, kurią be jokio gėdos jausmo bandoma pateikti kaip „pilietinį sąmoningumą“. Bet iš tiesų tai – psichologinis teroras, primenantis bandą, kuri reikalauja kraujo.
Jei kultūros vardu galima taip tyčiotis iš žmogaus, vadinasi, šita vadinamoji kultūra prarado moralinę teisę vadintis kultūra.
