Veidmainės ne tik „viršūnėlės“, bet ir „šaknelės“

0
154
R. Juknevičienė . KK nuotr.
- Reklama -

Gyvenimiškas vaizdelis, arba mes – savo laimės kalviai
Ada Sabaitytė
Prieš keletą metų viena pažįstama pasiūlė vietoje jos nueiti į uždarą konservatorių partijos vakarą – susitikimą su iškiliais partijos lyderiais. Buvo įdomu ir nuėjau. Įspūdis nepamirštamas.
Viskas vyko kaimo turizmo sodyboje, kurią, kaip suprantu, nemokamai suteikė partijos nariai – sodybos savininkai. Už maistą, ko gero, apsimokėjo tas partijos skyrius, į kurį atvyko partinės superžvaigždės: V. Kubilius, R. Juknevičienė ir juos lydėjęs tuometinis seimūnas – mažesnio ryškumo partinė žvaigždė, šiuo metu beviltiškai užgesusi. Tie atvykėliai pasakė prakalbas, kuriose buvo kartojamos visiems mintinai žinomos mantros: ,,kai būsime, kaip vakaruose“, ,,kai pas mus tvarka bus tokia, kaip normaliose, demokratinėse valstybėse“ ir t.t. ir pan. Žodžiu, jie, kaip ,, iškalė“ tuos poterius praėjusio tūkstantmečio pabaigoje, taip ir tebekalba! Manyčiau, kad ir po tūkstančio metų, iš kapo duobės, jie bylos taip pat, nes tie, kas šiame gyvenime pasirenka kreivus kelius, amžiams nebetenka ramybės, nes Anapilio vartai jiems yra uždaryti. Tačiau – dievai jų nematę, tie veikėjai patys pasirinko savo kelią ir turi arti (ar knisti) tą vagą, į kurią yra įstatyti.
Šiuo atveju daug svarbesni yra mūsų, paprastų mirtingųjų, reikalai. Kaip vyko susirinkimas? Eiga buvo tokia: paskirtą valandą visi susirinkome sodyboje ir laukiame. Elitas, aišku, smarkiai vėluoja – reikalai! Mandagūs lietuviai kantriai laukia – nevalgo, negeria – laukia. Kadangi laiko buvo, prasidėjo politikavimas. Paklausius eilinių partijos narių, darosi smagu: visi kilniai supranta Valstybės padėtį, visi supranta, kad Seime sėdi ne tie žmonės, kuriems rūpėtų Lietuva bei tauta ir, viską apibendrinus, Seimas yra blogio šaltinis – kalbos teisingos, malonios ir baisokos! Panašu, kad tuoj tuoj bus revoliucija!
Tačiau labai įsismarkauti revoliucinėms nuotaikoms neteko, nes į kiemą įlėkė trys (!) juodi automobiliai ir iš jų išsisodino trys Nariai! Mano revoliucionieriai, staiga viską pamiršę, puolė prie vėluojančiųjų, nes buvo labai svarbu paspausti rankas visiems atvykusiems iš to, kito pasaulio, t.y. iš Seimo. Tikrai buvo smagu – visi staiga pamiršo, ką prieš kelias minutes kalbėjo, ir apspito atvykėlius. Juk tokia garbė, kai seimūnas paspaudžia ranką! Po to tos rankos reikia neplauti bent vieną – kitą dieną, kad nenuplautum garbės!
Visiems pasisveikinus, prasidėjo posėdis – į prezidiumą pateko visi svečiai. O jie tikrai turėjo ką papasakoti! Vienas paaiškino, kad mes dar nesame tokie tvarkingi ir pažengę, ,,kaip vokiečiai“ ir ,,pas mus nėra tokios tvarkos, kaip Vokietijoje“; kitas pasakė, kad vienąkart turime suprasti visi, kad ,,turime tapti pilietiškais, visuomeniškais, demokratiškais ir pareigingais“, va, tada ,,imsime gyventi, kaip vakaruose“! Trečias irgi pasisakė ,,nenutoldamas nuo temos“ – žodžiu buvo įdomu, naudinga ir prasminga. Tiesa, amžinoji karo ministrė dar papasakojo, koks gėris yra šauktiniai kariai ir kaip visi turi norėti eiti ,,ginti tėvynės“ (nors, jei atmintis manęs neapgauna, anksčiau ta pati ,,ministrė“ kalbėjo, kad šauktiniai yra atgyvena – reikia profesionalų armijos ,,kaip europose“ ir ,,kiek reikės karių, tiek pasisamdysime“!). Visi klausėme išsižioję ir dėjomės į galvas tą išmintį – tamsus ir nemokytas niekas nenori būti! – o čia tokia proga – prakutę ir matę Pasaulio gentainiai visai nemokamai dalijasi savo žiniomis ir įžvalgomis!
Paskui buvo rinkimai į partijos skyriaus ,,etatus“. Toliau – diskusijos prie ,,kavos puodelio“. Buvo skanu ir dalykiška! Visi pasimaitinę pamiršo savo revoliucingas kalbas ir prie tų nuotaikų nebegrįžo, o ir nepatogu! Negi sakysi aukštiems asmenims ką nors nemalonaus – aišku, kad ne! Svečiai, paviešėję kokias keturias valandas, atsisveikino ir, sušokę į automobilius, išlėkė kitur.
Ką tuo metu darė išlydintieji žmonės? Tie gražūs Seimo automobiliai tik suko iš kiemo, kai žmonės, dar saugantys ,,rankos paspaudimą“, vos ne visi choru, ėmė sakyti, kokie tie seimūnai ir kaip jie važinėja valdiškomis mašinomis, kokie pinigų taškytojai yra tie Seimo nariai ir išvis, kam jų tokių reikia? Reikia kitokių, naujų žmonių ir t.t. ir pan.
Kadangi nesu partijos narė, tai neturėjau teisės dalyvauti tuose partiniuose reikaluose ir viską stebėjau iš šalies. Buvo labai įdomu: suprantu, kad žmogus, įtrauktas į tuos žaidimus, atsiduria sistemos viduje, tai gal kokių dalykų ir nebepastebi. Bet iš šalies matosi viskas – ratas užsidarė! Tie patys žmonės, tarpusavyje kalbėję apie blogus seimūnus ir keikę Seimą, atvykusiems seimūnams ne tik, kad nieko tokio nesakė, bet dar ir be galo pataikavo ir vijūnėliais vyniojosi aplinkui, kad tik gautų pabūti šalia ,,garbingiausiųjų svečių“, pakalbėti ,,žodelį-kitą“, ranką paspausti ir kuo nors pasitarnauti: kėdę paduoti, kotletuką pasiūlyti – mandagūs ir vaišingi tie mūsų žmonės! Bet svečių pėdos nespėjo ataušti, kai tie mandagieji žmonės pasakė vienas kitam viską, ką apie anuos galvoja!
Nesakau, kad Seimas vertas gerų žodžių – priešingai. Seime labai daug blogybių, bet esmė net ne tame, o tame, kad mes taip įpratome veidmainiauti, kad kažin, ar patys besusigaudome, ar dar turime kokias nors nuostatas ir įsitikinimus, ar neturime ir, jei turime, tai kokie tie įsitikinimai yra? Kaip mes vertiname reiškinius, įvykius? Labai panašu, kad daugelyje galvų vyrauja visiška sumaištis, kas neišvengiamai kelia sumaištį ir mūsų gyvenime, visuomenėje bei Valstybėje. Ir kaip, patys būdami tokie, galime kam nors reikšti kokias nors pastabas ar nepasitenkinimą? Kaip mus gali gerbti ir su mumis skaitytis, kad ir tie patys seimūnai? Juk dvilypumas visada yra labai aiškiai matomas ir jaučiamas!
Sakoma, kad mes patys esame savo laimės kalviai, tai kaip tą pasakymą suprantame? Ir kaip tą ,,laimę kalame“? Ar tikrai esame įsitikinę, kad vienaip darydami, kitaip kalbėdami ir dar kitaip elgdamiesi, ir dar bandydami kam nors pašunuodegiauti, galime sukurti kažką tvirto, teisingo, ilgaamžiško ir gražaus? Ar tikrai tai ir yra tas kelias, kuriuo eidami nueisime į tą šviesią ateitį?! – yra apie ką pagalvoti!
Ir pabaigai: Žmogumi tampama tada, kai išmokstama taip sutarti su savimi, kad žodžiai, mintys ir darbai būtų vieningi – tai ir yra asmeninės ir visuotinės darnos pagrindas, kuriantis mūsų Pasaulį.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą