Viskas būtų gerai, jei nebūtų taip, kaip yra

59
9
- Reklama -

Vidmantė Jasukaitytė. Kovo 11-oji, Katedros aikštė. Tuoj prasidės tautinės eitynės... KK nuotr.

I

Kartą ne taip seniai įsijungiau televizorių ir pataikiau… P. Edita Mildažytė su p. Zita Kelmickaite ir Prezidentės patarėja kultūrai kalbėjosi apie tautinių švenčių šventimą. Supratau, kad Edita Mildažytė buvo šios temos iniciatorė – jai rūpėjo, kad tautinės tradicijos neišnyktų, kad jos taptų savos šiame laike ir galėtų neišsenkamai turtinti dabartinio Lietuvos piliečio, lietuvio (taip kaip Amerikoje – būtų amerikiečio) gyvenimą, plėstų jo dvasios horizontus vertybių, meilės prieraišumo apraiškomis ir spalvintų giliais, nebanaliais, nevienadieniais jausmais. Deja, diskusija baigėsi išvadomis, kad Kovo 11-osios šventės tradicijos dar neprigijusios, nesusiformavusios, kad jos kuriamos ir ateityje, žinoma, jos atsiras. Ir svarbiausia, kad mes patys turime jas kurti. Patys! Patys ir niekas kitas!

Turėjau ką pasakyti ir pabandžiau skambinti į Z.Kelmickaitės laidą, deja, ten, matyt, kaip ir visur Lietuvoje, jau įsigalėjusi cenzūra ir ragelio niekas nepakėlė, nes, matyt, jau buvo išrinktas „klausėjas“ ir visi kiti neberūpėjo. Parodomieji klausimai, parodomieji atsakymai, parodomosios antraštės. Taip „mūsų pačių“ ir „formuojamos“ tos senos, gerai pažįstamos tradicijos toliau.

O norėjau pasakyti, kad kitokios Kovo 11 –osios šventės tradicijos dar ilgai liks „nesusiformavusios“, nes vos pradėjus joms „formuotis“, kažkas jas tuojau „išformuoja“. Arba „susiformuos tokios“, kad „demokratiškai“ bet kas galėtų pastatyti Gedimino aikštėje kartuves ir reguliariai, bent jau kas ketvirtį, viešai pakars kokį signatarą, garsų menininką, nepopuliariai mąstantį Seimo narį, o žiūrovai bus „suformuoti“ amžinai tie patys, su geromis instrukcijomis, ką ruošti korimui toliau.

Taip imituojamas pilietinės visuomenės vienas iš veidų. Juk taip ilgai ir nuosekliai Kovo 11-osios akto signatarai maišomi su žeme, daromi piktadariais, leidžiama iš jų tyčiotis… Ir suprantama, kodėl… Kada patriotai, žinoję, kas jų laukia nesėkmės atveju, ir nepabūgę, paverčiami plėšikais – Europos Sąjungos lėšų vagys tampa tikrais angelais su aureolėmis. Nes tautai priešų jau pakanka – aktyviausiai politikuojantys jos nariai svajoja iškarti signatarus. Interneto komentatorių mentalitetas šiandien valstybės gyvenimo realybės užkulisių niekada nesugebės suvokti, jie to daryti nesistengs ir neįstengs. Todėl ir reikia pamažu sutrinti į dulkes arba bent amžiams užčiaupti tuos, kurie sugeba kai ką suprasti ir mato visus visų reformų imitatorius su jų bedugnėmis piniginėmis.

Tą ir norėjau tada pasakyti, – kol penktosios kolonos karvedžiai užsislaptinę dirba mūsų valstybės valdžios sistemoje, dėl Kovo 11-osios Akto paminėjimo šventės galime nesijaudinti – jokioms gražioms tradicijoms jie neleis atsirasti. Nes būtent Kovo 11-oji jiems užkirto prioritetinę teisę būti tautos vedlių privilegijos turėtojais, išmintingiausia tautos dalimi, jau genetiškai paveldinčia vadovavimo teisę…

Tada, prisimenu, suspaudė širdį, ir toks ne tai poetinio, ne tai egzistencinio liūdesio paukštis šmėstelėjo sparnais, prisiliesdamas ir prie mano autentiškos patirties… Bet – pasistengiau pamiršti…

II

Viską prisiminiau vakar.

Jaučiausi pakiliai. Ką tik, nepagailėjęs prieššventinio sekmadienio laiko, Vyriausybės vadovas maloniai pakvietė taurei vyno į Vyriausybės rūmus. Kadaise taip ir būdavo – Signatarų įstatyme numatyta net galimybė mums siūlyti įstatymų pataisas, dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose, tačiau vėliau kažkokia šluota tiesiog iššlavė signatarus iš valstybės gyvenimo. Pasijuto tokia signatarų baimė, o tuo pačiu metu, lyg pagal užsakymą, prasidėjo signatarų niekinimas – visur, straipsniuose, Delfyje, kartais labai įtartinuose komentaruose… Ir štai – Naujoji Vyriausybė davė kažkokį ženklą, kad esame valstybės dalis, jos pagrindo dalis, ir ne tokia jau visai bereikšmė ar beprasmė… Su drauge vykome į Seimo rūmus taksi, neįtardamos nieko blogo.

Išvažiavusios per Rotundo gatvę į Gedimino prospektą, apstulbome. Vairuotojas toliau vežti nebegalėjo. Visa gatvė iki pat Seimo aikštės buvo užtverta vaikų piešiniais…

Kokia klaiki spekuliacija!

Galėtume sakyti – mūsų šalies vaikų piešiniai pasitinkantys ateinančius – tarsi augančio Lietuvos rytojaus sveikinimas mums, kurie vis tik kažką – na, nors ką nors, nors trupinėlį – padarėme dėl to, kad Lietuva būtų laisva. Ne bet kaip padarėme, ne dairydamiesi į šonus, o pirmutiniai! Pirmutiniai signatarai irgi atsirado Lietuvoje, kitos Pabaltijo šalys savo Nepriklausomybę skelbė vėliau. Buvome Stalkeriai, ėjėjai per minų lauką. Ir sovietinę Komunistų partiją irgi suskaldė lietuviai. Tikriausiai skaldė dėl to, kad kardinaliai išsiskyrė programos, ateities matymas… Ir tai pradėjo Europos išlaisvinimo procesą – ar suvokiate, mieli žmonės?! Realus Europos išsilaisvinimas kaip juridinis procesas prasidėjo nuo mūsų! Tad kam mes šiandien bereikalingi, tiek blogo kažkam padarę… Ir kam ta pagarbos tradicija?

Vaikų piešiniai buvo ne šventės, o draudimo švęsti dalis. Tuo jie buvo paversti. Jie kabojo tarsi sukabinti ant skalbinių džiovinimo virvių žmogaus gerklės aukštyje. Tų virvių buvo gausybė. Piešiniuose švietė ne viena saulė, tyvuliavo įvairaus mėlynumo dangūs, augo gerai pažįstami tėvynės medžiai ir vaikščiojo žmonės, šeimos! Buvo akivaizdu, kad vaikais pasinaudota uždrausti tautinei eisenai, kurią sudarė jauni žmonės, suvokiantys ir branginantys savo tapatybę, turintys tautinę savigarbą ir nesuniveliuotą su abejotinu vertybių laužu tautinę savimonę. Paieškojome kito kelio privažiuoti arčiau, bet ir ten – draudžiantys ženklai…

Negeras skonis pasijuto burnoje… Šventinės kalbos nepajėgė jo panaikinti. Kolegė signatarė savo mažame pranešime apie seną kaip pats laikas mūsų kalbą tikriausiai atkreipė ne vieną dabartinio Seimo nario dėmesį, kad mūsų reliktinė kalba turi būti saugoma ne tik Vilniaus, Kauno, Švenčionių ar Šalčininkų rajonuose, bet ir Europoje, nes tai vertybė, kurios senosios lytys plaukioja daugybėje kitų kalbų, tarp jų ir pačiose seniausiose, beišlikusiose tik molinėse lentelėse… Tačiau būtent šios signatarės, mokyklos direktorės moksleivių piešiniais ir buvo paspekuliuota. Signatarė net nežinojo, kam jie pasitarnaus – kaip gudriai sugalvota, – neprikibsi niekaip… O juk juos kabinti buvo galima šalia pagrindinės gatvės. Žmonės būtų ėję jų lydimi ir matę juos visus iki vieno!..

III

Pasibaigus iškilmingam posėdžiui, išėjome iš Seimo ir patraukėme prospektu. Norėjosi pamatyti KGBistinio mąstymo atavizmą. Ar jis tikrai taip gerai jaučiasi mūsų laisvoje Lietuvoje? Ir kur jo bastionas? Realybė lūkesčius pranoko. Visas prospektas buvo užgriozdintas kažkuo… Net nesuprasi kuo. Ne, ten nevyko jokia šventinė prekyba. Jauna moteris imitavo pardavinėjimą kažkokių plastmasinių spalvotų niekelių, kurių buvo matyti gal koks dešimt, bet nebuvo galima suprasti kam jie skirti. Baltos vasarinės palapinės buvo tuščios – vienoje tik stovėjo keli lengvi staleliai ir kažkas kažką gėrė už užleistos užuolaidos, – gal ten kava vaišinosi būsimos “operacijos” administratoriai?

Atvežti aukšti jaunuoliai, gal iš sporto mokyklos, mėtė tuščioje šaltoje gatvėje krepšinio kamuolius į krepšius, kurie buvo pritvirtinti ant lentų su raudonais užrašais “Red bul- king of the rock”. Kaip tik Kovo 11-oji ir buvo pritaikyta reklamuoti “Red bul…” Dar riogsojo kažkokie panašūs į roges griozdai su tuo pačiu užrašu. Niekas prie tu vaikinų nesustojo. Prospektas buvo užtvertas taip juokingai, primityviai, pritemptai…

Ėjome ir negalėjome atsistebėti, kad išsilavinę žmonės, esantys kažkokioje valdžiukėje, taip primityviai demonstruoja kažką, kuo patys netiki.

Ar tai vadinosi pareiga – tie uoliai vaikščiojantys policininkai? Būreliais, fosforinėmis liemenėmis? O tie jų automobiliai?.. Sustatyti gatvių prieigose, pasiruošę tučtuojau išlėkti ir užtverti kelią? O tie žmonės su juodais antveidžiais (taip ir norisi pasakyti – antsnukiais), o jų šunys? Buvo ir pareigūnų su žirgais – raitoji policija (tikriausiai patogu taip – lėkti per žmones sėdint ant gyvulio ir čaižyti “dubinka” iš viršaus). Na, žirgai buvo gražūs … Ir jie atrodė draugiškai.

Ir iš policininkų – nespinduliavo agresija. Matėsi, kad ir jiems ta “operacija”… Bet jei būtų duotas įsakymas, kažkas tikrai padirbėtų iš paties.

Buvo kažkur giliai skaudu. Nelabai skaudu, bet… jautėsi. Jaučiausi kaip amnezijoje, kaip kokiam kine apie praeitį. Vidinis stebėtojas žvelgė išpūtęs akis ir bandė kažko nepamiršti.

Tik prie Akademinio dramos teatro jauni poetai skaitė savo eiles. Buvo labai žvarbu, vedantysis, baisiausiai sušalęs, beveik drebėjo. Pažįstama rašytoja pasakė, kad jie čia nuo pirmos, o buvo jau apie pusę keturių. Labiausiai sušalusiam atnešiau kavos iš “Džiugo namų“ ir mažytį molinį butelėlį “Rigas balzams” – jie dar negalėjo pasitraukti iš vietos, taip buvo liepta. Tačiau keliolika žmonių vis tik visada buvo šalia, jie klausėsi poezijos.

Poetinis žodis jauno žmogaus… Kaip tai tolima, beveik pamiršta, bet labai gražu. Viskas, ką jie skaitė, turėjo prasmę, kurią didino šaltis, sniegas, vietomis ledu padengtas šaligatvis, policija, žmonės su vaikais ant pečių ir trispalvėlėmis rankose, reikšminga Kovo 11-osios data… Man reikšminga. Ir poetų žodžiai įgavo pridėtinę vertę. Atrodė, kad visa, ką jie skaito – metafora, šios dienos metafora…

Viskas būtų gerai,

viskas būtų gerai,

viskas būtų gerai, gerai,

jei nebūtų taip kaip yra…- dainavo jaunas bardas Gytis Ambrazevičius…

Kuo dar buvo galima papildyti šiuos žodžius.

Yra kaip yra – mūsų gyvenimo diagnozė, keistai nepastebimai virtusi chroniška, tačiau dramatiškiausia, kad tai įvyko porą kadencijų valdant iškiliai asmenybei, intelektualui, patriotui ir t.t.t.t.t.t.t.t.t.t.

Per tą porą kadencijų diagnozė tapo pakeičiama tik operacijos būdu.

…viskas būtų gerai, jei nebūčiau

jei nebūčiau, toks koks esu…

Mintys išsiplėtė, pasaulis įgavo kitokį, tikresnį veidą, ir jame buvo absurdo ženklas – tarsi įspaustas arklio kanopa. Žodžiai buvo baisiai tikslūs.

Kai nusprendžiau, jog laikas namo, gatvėje nuo paauglio metų jaunuolių būrelio atsiskyrė graži švelni mergaitė ir mandagiai priėjusi prisegė prie palto mažytę trispalvėlę – mūsų vėliavos ženklelį. Vaikai mokė mus atminties. Mūsų vaikai, jau sąmoningi, mokė mus savigarbos! Pagalvojau, kad tik naujai užgimstantys vaikai išmokins vėl mus mylėti savo žemę, savo kalbą, save pačius…

Čia pat buvo dideli stendai su senovės Lietuvių pilimis, kurių griuvėsiai buvo net dabar – didingi ir liudijo kažką, ką mes visi vos pažvelgę pajuntame tebeturį. Ir kuo ilgiau žvelgiame, tuo labiau jaučiame, kad jie tebėra mumyse iki šiol. Virtę kažkokia neapčiuopiama substancija, jie tebestūkso iki šiol ir laukia savosios restauracijos. Tačiau dabar tai bus žymiai aukštesnės architektūros statiniai – tai bus žmogiškos pilys, žmonės – kaip pilys, žmonės, kaip bokštai ir bažnyčios ar kitokios šventovės… Tie stendai – vienintelis dalykas, kuris neturiu priekaištų. (Beje, į tris didelius tomus vos sutilpo visas lietuviškų pilių palikimas nuo mūsų iki Juodųjų marių, kai jas visas, įdėdama neeilinės energijos, pastangų ir organizacinių sugebėjimų išfotografavo irgi, ne kas kitas, o signatarė Birutė Valionytė).

IV

Gedimino aikštėje pamačiau didžiulę minią žmonių. Pajutau, jog tai kažką reiškia, labai reiškia. Ir širdies gilumoje apsidžiaugiau. Plazdėjo vėliavos, kaip kokia magiška apsauga. Aplink aikštę irgi būriavosi gana daug žmonių – žiūrėjo, kas bus.  Ir jų vis daugėjo. Tai buvo fanai! Dauguma jų buvo Kovo 11-osios fanai!

Minioje tarp vėliavų pamačiau mažą baltą kvadratėlį su užrašu SIGNATARAI. Praeiti pro šalį negalėjau – būčiau laikiusi save kažkuo kitu, nei esu. Ten buvo būrelis signatarų, kai kurie iš tolimų Lietuvos pakraščių. Jie atėjo, akivaizdžiai siekdami palaikyti tautiškai nusiteikusių žmonių eiseną.

Ji pajudėjo. Čia buvo signatarai, įpratę vesti ir suvaldyti žmones, turintys autoritetą (visai ne taip, kaip kai kam atrodo): čia buvo pirmasis Krašto Apsaugos ministras Audrius Butkevičius, pirmas iš visos okupuotos Europos išvedęs raudonąją armiją be lašelio kraujo, be palydimųjų šūvių ir t.t Eisena pajudėjo ir dešimtys kamerų slinko prieš mus, traukėsi, fotografuodami įvairiausiais rakursais. Ir aš žinojau, kad nebūtinai patys patraukliausiai kadrai bus platinami spaudoje, tikriausiai bus atvirkščiai. Kažkas tarp jų irgi buvo išdavikai, pasiruošę iškreipti pilnus tikėjimo mūsų veidus. Nuvilnijo sena, gera, stiprybę teikianti banga, kuri neša pati ir jau sustoti nebeįmanoma: Lie-tu-va! Liet- tu-va! Lie-tu-va!

Visi signatarai ėjome priekyje. Ne vien tie, kuriuos paskui parodys pirmoje linijoje. Mūsų buvo daugiau. Ėjome pirmieji, nes nemanėme, kad prieš mus taip paprastai tas K.Lančinskas pakels ”dubinką”…

Policijos buvo labai daug, bet kai pajudėjo eisena, jie pradėjo važiuoti, kaip pamišę, po kelias mašinas viena po kitos. Ėjome dešiniu šaligatviu. Tvarkingai. Minia išaugo ne mažiau kaip iki kokių 6 tūkst. žmonių. Jų galėjo būti ir daugiau. Nuo šaligatvių senos moterys dėkojo, mojavo, glostė praeinančius. Jautėsi, kad žmonės nebesijaučia legaliais savo krašte ir ta eisena juos bent moraliai glaudė prie savęs…

Buvo skanduojami šūkiai. “Lietuva bus laisva”. Pataisiau į “Lietuva, tu laisva”. Šalia einantis provokatorius, kai tik pamatydavo kamerą ir policininką, tuoj surikdavo “Lietuva – lietuviams!”. Liepiau užsičiaupti, nes Lietuva lietuviams kaip buliui raudonas skuduras kai kam. Kai nebėra prie ko prikibti, jie mūsų tautiškumą vadina rusišku nacionalizmu, tarsi amžinai privalu būtų gyventi su šūkių “Mums broliai visos tautos” ant per pečius permestos terbos, nuolat migruojant buvusios “plačiosios tėvynės” stotyse, peronuose, snūduriuojant ant suoliuko bevardžiame mieste. Provokatorių sudraudimas kartais apramindavo. Paskui jis susiglaudė su buvusiu Sąjūdyje infiltruotu saugumiečiu, kuris, beje, dabar – socialdemokratų kažkokios tarybos narys.

Policininkas mandagiai ėjo priekyje, matėsi, kad niekas nenori jokių “akcijų”, o eisena buvo nors ryžtinga, bet išmintingai taiki. Visi buvo tik nusiteikę rimtai – atgauti savo teisę laisvai vaikščioti gatvėmis, nes tos beprotiškos užtvaros visus tiesiog “nukirto”.

Policininkas, einantis priekyje, paprašė, kad pasuktume į Lukiškių aikštę, nes dėl iškabinėtų vaikų piešinių bus praėjimo problemų. Dar netyčia kas nutrauks kokį piešinį, tą, nukritusį žemėn, kažkas perlips, tada šimtas kamerų nufotografuos ir visa eisena virs vandalų minia, kuri paniekina tėvynės ateities – vaikų, šventinius linkėjimus… Visi pasukome ten, kur tiek ilgai stovėjo Vladimiras Iljičius ir grasinamai rodė pirštu į vieną pastatą. Dabar pastate – Genocido aukų muziejus, bet prižiūrėtojų vaikai ir anūkai dirba savo darbą.

Po kelių labai trumpų pasisakymų per mikrofoną Žmonės kurį laiką dainavo Maironį, po kelių trumpų pasisakymų sugiedojo himną ir A. Butkevičius paprašė visų išsiskirstyti, padėkojęs už tą visam gyvenimui įsimintiną “kelionę”.

Visi ėmėm skirstytis, buvome kažkodėl labai laimingi. Kodėl?.. Argi tiek nedaug tereikia, kad būtum laimingas. Bet – argi laisvas ėjimas savo sostinės gatve savo Tėvynės Nepriklausomybės dieną toks jau mažas ir nereikšmingas dalykas? Juk tai, pasirodo, – tiesiog laisvė, tas laisvo žmogaus ėjimas savo žeme! Mes vėl jautėmės esą laisvi! Mūsų neapribojo bukaprotiškos direktyvos, mes nepaklusome zombiams (Kaušpėdai – Zombiai ateina!), daugybė žmonių ėjo ir dėkojo mums, keliems signatarams.

Aš irgi priėjau prie būrelio policininkų ir padėkojau jiems už mandagumą, už tai, kad lydėjo ir pasakiau: “jautėme, kad tyliai palaikote mus”. “Mes visada jus palaikome”, – drąsiai atsakė moteris policininkė.

Mes grįžome, o policininkų būreliai dar tebežiūrėjo į mus, atlėgę, nusiraminę ir, garbės žodis, jaučiau, kaip daugeliui iš jų gera širdyse, kad mes sugebėjome nepaklusti šiam prigimtinės žmogaus laisvės suvaržymui.

Vakare paskambino sesuo iš Vokietijos. Ten ji per televiziją pamatė, kaip einu einu priekyje, o man už nugaros juodai apsirengę atletiški vyrukai – gal jie norėjo, kad atrodyčiau fašistuojanti entuziastė, vedanti kažkokius “skinhedus”, kurių nepažįstu ir kurių nebuvo… Taip, kokias tris minutes kokie keturi tamsiai apsirengę atletiški vyrai ėjo mums už nugaros, bet paskui susimaišė su žmonėmis. Tokių buvo gal kokie aštuoni, bet jie buvo tvarkingi, blaivūs, ramūs. Gražūs, tvirti, jauni, stiprūs žmonės… Gal jie ėjo kaip mūsų apsauga, jeigu kas…

Sesers dukra sakė, kad ankstėliau parko pakraščiuose matė ir su šunimis jaunimo ir su svastikomis, bet, matyt, arba juos kas įspėjo ir jie pasitraukė, arba tai buvo provokatoriai. O ir svastika – senas arijų ugnies ženklas, kuris net tiek lietuvių, tiek latvių pirštinėse įaudžiamas. Kas tokio, jei mano auskarai – svastika, kas tokio, jei nuo amžių iškasami svastikos pavidalo moteriški papuošalai. Ar dėl to, kad Komunizmo vėliava raudona, aš negaliu dažytis raudonai lūpų? Ar dėl to, kad antžmogis naudojosi svastika, kaip psichofiziniu įrankiu, reikia sunaikinti tūkstančius metų turintį ugnies garbinimo ženklo palikimą? Kas mus verčia žiūrėti į gyvenimą ir kultūrą pro svetimus akinius?

V

Eisenoje dalyvavo ir keli Seimo nariai… Tai teikia vilčių. Matyt, visus taip sukrėtė tas laisvų, švęsti pasiruošusių žmonių eitynių persekiojimas, kad jie pakluso savo žmogiškai pareigai – būti su tauta, kuri džiaugiasi ir švenčia. Didžiuojuosi jais. Ir savimi, – kad nesmukau pakraščiais, patvoriais, pakrūmėmis namo, vaidindama signatarę. Dabar jaučiuosi esanti tuo, kuo esu, nes tą valandą buvau savo vietoje. Nebuvau fariziejė. Ir šiandien jaučiu rytojų – kaip dainuojančius jaunus žmones, kaip skaitančius eiles per šaltį, grumbant rankoms…

Viskas būtų gerai…,

viskas būtų gerai,

viskas būtų gerai,gerai,

jei nebūtų taip kaip yra…-

viskas būtų gerai, jei nebūčiau

jei nebūčiau, toks koks esu —- —- —-

………………………………

jei nebūčiau toks koks esu,

nenorėčiau būti iš viso…

VI

Grįžusi namo išgirdau, kad policijos suimtas garsus senamiečio personažas Kunigaikštis Vilgaudas. Nededu paskutiniams žodžiams kabučių – tikriausiai jis papuolė tarp tų šešių, kurie kelių tūkstančių minioje pasitaikė neblaivūs – nes tai tikrinis demokratijos vardas. Būti tokiu, kokiu žmogus pajėgia arba kokiu pasirenka būti, jei tai netrukdo kitų gyvenimui – tai ir yra būdas įsitikinti, ar gyvename demokratijoje, ar ne, ar žinome, kaip atrodo ši ponia, ar dar su ja nesusipažinome.

Bet, pasidairę šiuo adresu: http://www.youtube.com/watch?v=PA5WniXmIpg atrasite nuostabų Kunigaikščio bliuzą, kurį taip pat nuostabiai atlieka jaunas žmogus Gytis Ambrazevičius. Kaip jis ten dainuoja?-

Vilkų negaudau – aš kasdien į kalną kopiu

Aš gimęs tylėti, todėl tiek daug ir rėkiu

Aš gimęs numirti – todėl tiek daug ir geriu

………………………………………………

………………………………………………

Išmokė žudyti, o aš toks juk taikus

Žanai Žakai Ruso, ateinu pas tave į miškus…

O kai grįšiu –

Ar dar bus Lietuva?…………………………..

O kai grįšiu –

Ar dar bus Lietuva?

Ką jis dainuoja?

Ką jie visi dainuoja, ką jie kuria, kaip jie skaito?…

Kokius žodžius ir Kas jiems įdeda į širdis?

Ar galima visa tai uždrausti – laisvos egzistencijos bangą?.. Ir ar galima sugauti ir į narvelį uždaryti Laisvės vėją.

Tai – žmogiškojo kosmoso reiškiniai. Policija su jais neturi jokio ryšio.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą