Ar reali karo tarp Kinijos ir Japonijos grėsmė?

0
3
- Reklama -

Šią vasarą daugelio Rytinės Azijos valstybių dėmesys buvo sutelktas į nedidelį, tačiau daug aistrų iššaukusį lopinėlį jūroje. Kinijoje surengiama vis daugiau protestų prieš Japonijos politiką dėl kelių salų, kurias japonai vadina Senkaku, o kinai – Diaoyu. Dėl šių protestų savo gamyklas laikinai uždarė Honda ir Toyota, tačiau baiminamasi, jog tai dar ne pabaiga šiame Japonijos ir Kinijos santykių pablogėjime.

Abiejų valstybių retorika tapo vis aršesnė. Vienas kinų dienraštis pasiūlė vyriausybei praleisti bergždžius diplomatinius manevrus ir pereiti prie ryžtingesnių veiksmų – įteikti Japonijai atominę bombą. Laimei, tai buvo tik groteskiška hiperbolė, tačiau gerokai per drąsi. Pati Kinijos valdžia turėtų būti nusiteikusi sumažinti konflikto įtampą, dėl ekonominių interesų jai ypatingai naudinga taika su Japonija ir jos gamintojais. Visa tai atrodo logiška – niekas nėra suinteresuotas konfliktuoti, ta pati Japonija taip pat.

Tačiau „The Economist“ išveda gana keistą ir netgi šiurpinančią paralelę. Kinija lyginama su prieš beveik šimtmetį staiga iškilusia imperialistine Vokietijos. Tuomet nei viena Europos valstybė nenorėjo konfliktų, Vokietijai tai irgi buvo nenaudinga, tačiau staigus jos ekonomikos augimas atvėrė kelią ambicijoms – pasaulis atrodė pernelyg lėtas ir mažas, kad joje įsiterptų tokia galinga, žaibiškai auganti ekonomika. Tuomet užgimė ir itin didelis pasididžiavimas savo valstybe, greitai virtęs nacionalizmu. Be to, Kinija turi nuoskaudų, 150 metų trukęs pažeminimas – trečiosios pasaulio šalies vaidmuo ir priešų apsuptis. Tai, jog po karo Japonija pasiliko užkariautas salas sau, primena istorinį neteisingumą, kuriuo kadaise buvo nepatenkinta ir Vokietija, niekaip nesusitaikanti su Versalio sutartimi.

Optimistai teigia, jog konfliktas dėl Senkaku/Diaoyu salų yra tik politinis vaidinimas, keičiantis valdžioms. Japonijoje siejamas su parlamento rinkimais, Kinijoje – su vadovo pasikeitimu.

Senkaku/ Diaoyu reikšmė padidėjo po to, kai Japonijos valdžia pradėjo pirkti salas iš privačių savininkų. Pagrindinis pirkimo tikslas – neleisti jų pirkti kinams. Pačios salos yra svarbios dėl savo naudingų iškasenų bei geros geografinės padėties, tačiau veikiausiai pačios svarbiausios čia yra ambicijos.

Optimistai turi ir dar rimtesnį argumentą – Azija tiesiog pernelyg užsiėmusi verslo reikalais ir „pinigų darymu“, jog veltųsi į karinius konfliktus. Japonija ir Kinija reikalinga viena kitai. Galima pažvelgti vien į milžiniškus praturtėjusių kinų turistų srautus, kurie keliauja į Japoniją, kad galėtų įsigyti vardinių prekių. Japonija nuolatos steigia savo gamyklas Kinijoje. Ir tokių naudos išraiškų yra daugybė.

Taigi, susumavus šiuos argumentus, šis konfliktas veikiausiai nugrims ir bus pamirštas kaip ir daugelis kitų. Tačiau pastebima, jog su kiekvienu konfliktu abipusis pasitikėjimas ir draugystė senka, o arogancija vis auga. Be to, tiek Japonija, tiek kitos regiono šalys – Vietnamas ar Filipinai baiminasi, jog nusileidus kinai apčiuops jų silpnumą ir toliau kels įvairius reikalavimus. Kinija pasijaustų viso regiono dominante, o ryškus vienos šalies įsigalėjimas būtų nenaudingas niekam, tik pačiai Kinijai.

Taip pat reikėtų pažymėti ir tai, jog Kinija yra pernelyg didelė, kad ją domintų teritorinė ekspansija. Tačiau salos užgauna emocijas. Ir tai atrodo ne vien valdžios, tačiau ir piliečių ambicijos. Įrodymas – masiniai protestai. Dar įdomiau, jog daugiau nei pusė kinų mano, jog kitais metais Kinijos ir Japonijos gali laukti karinis konfliktas. Visgi labai tikėtina, jog tiek protestai, tiek apklausa yra pačios valdžios sumanymas. Kol smunka daugelis Kinijos ekonominių rodiklių valdžiai pravartu sukurti išorinį priešą ir nukreipti piliečių dėmesį.

Azijos šalių nemokėjimas išspręsti konfliktų dėl kelių salų parodo, jog regionas nėra pajėgus spręsti dar rimtesnių konfliktų, visų pirma dėl Korėjos pusiasalio ar Taivano nepriklausomybės. Taivanas, beje, taip pat turi savų pretenzijų į Senkaku/Diaoyu salas, kuriose neva žvejojo jų protėviai, ir salų praradimas užtrauktų jų nemalonę. Visiems šiems konfliktams išspręsti greičiausiai prireiks dešimtmečių ir dar bent vienos kartos pasikeitimo. Jei ne šios salos, galbūt kažkas kitas gali įžiebti konfliktą tokiame nuoskaudų kupiname regione?

Atrodo, jog ir buvę Kinijos Liaudies Respublikos vadovai Mao Zedong and Deng Xiaoping buvo patenkinti, jog klausimą dėl Senkaku/Diaoyu salų galėjo perkelti ateities kartoms, tai pasirodė esanti nemaža našta. Geriausia, ką galėtų padaryti dabartiniai Azijos valstybių vadovai – sušvelninti toną ir nuraminti nacionalistus, kurie savo aršiomis kalbomis tik nuodija santykius.

Padėtį atidžiai stebi ir JAV administracija. Manoma, kad gerų santykių palaikymas su Kinija bus svarbiausias JAV užsienio politikos uždavinys. Šalis stengiasi parodyti, jog naujos pasaulio lyderės iškilimas yra sveikintinas. Atidžiai stebima, kaip Kinija elgsis suvokus savo galią. Dėl savo diplomatinio prestižo JAV turės įtakos ir šiame konflikte. Jos dėka Japonija jaučiasi saugiau. Kadangi Senkaku/Diaoyu oficialiai priklauso Japonijos prefektūrai ir jos sienas saugo japonai, tad abejotina, jog Kinija ryžtųsi veržimuisi, kai situacija stebima viso pasaulio. Nepaisant to, jog B. Obamos pozicija dėl teikiamos pirmenybės vienai ar kitai valstybei nėra aiški. Visgi labiau už viską JAV suinteresuota palaikyti taiką.

Prieš šimtmetį globalizacijos pradžios ir užsitęsusios taikos metu Europos valstybės taip pat manė, jog gali svaidytis nacionalistiniais pareiškimais, be grėsmės įžiebti tikrą ugnį. Visgi prisiminus paralelę su Vokietija, galima teigti, jog laikai gerokai pasikeitė. Pasibaigė ekspansijos, valdų plėtimas ir konfliktų sprendimas ginklo pagalba. Dabartinėje globalizacijos eroje įtaką pasaulyje palaikyti galima žymiai subtilesniais būdais, kaip ir tenkinti savo ambicijas.

Parengė Vaida Paciūnaitė

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą