Paryžiaus ir Berlyno tandemas suka į skirtingas puses

0
3
- Reklama -

Europos žemėlapis (sxc.hu)

Vokietijos ir Prancūzijos bendradarbiavimas nuo pat Europos Bendrijos įkūrimo pradžios tapo žemyno susivienijimo branduoliu. Tandemas sugebėjo išlikti vieningas net ir tuomet, kai visi įvardindavo Vokietiją kaip stipriąją, o Prancūziją kaip silpnąją jo dalį. Istorijoje būta nemažai pakylimų ir nuopolių, tačiau tik pastaroji krizė, kurioje Vokietija vėlgi pasirodė tvirta ir ryžtinga, o Prancūzija – minkšta ir baili, privertė rimtai sunerimti dėl dviejų centrinių Europos Sąjungos valstybių bendradarbiavimo, kuris atrodo būtinas palaikyti visos bendrijos vieningumui.

Europoje, Atėnuose ir Nikosijoje, tebevyksta Anglos Merkel demonizacija. Tačiau jų reikšmė visai kitokia nei pagrindinio partnerio praradimas. Prancūzijos ministras F. Hollande ir ypač jo socialistų partija toliau stengiasi tolti nuo Vokietijos. Laikraštyje pasirodė nutekėjusi informacija – socialistų partijos juodraštis, kuriame apie ES atsiliepiama kaip apie Ponios Merkel palaikomą projektą, pasižymintį savanaudiškumu. A. Merkel kaltinama griežtu taupymu, rūpinimusi vien Vokietijos santaupomis ir savo rinkimine ateitimi.

Iš tiesų, pats F. Hollandas yra nuosaikus europietis ir ES šalininkas, kuris žino partnerių svarbą. Tačiau prezidento rinkimuose jis dalyvavo žadėdamas kovoti su perdėtu taupymu. Karingai nusiteikę ir jo partijos ministrai. Socialistų partijos atstovas parlamente Claude Bartolone kalbėjo apie būtiną konfrontaciją su Vokietija, o pramonės ministras A. Montebour pranešė, jog metas kovoti su ES dėl taupymo, o Prancūzija turėtų tapti atsaku tironiškam Vokietijos lyderiavimui. Kiti Prancūzijos kairieji taip pat spaudžia prezidentą kritikuodami, jog šis yra pernelyg nuolankus A. Merkel.

Visgi F. Hollande tikrai nėra toks nuolankus kaip jo pirmtakas N. Sarkozy. Pastarasis didingai ditirambuodavo apie vienybę su Vokietiją ir apskritai stengėsi nesivelti į aršias diskusijas su savo partnere, todėl duetas buvo pramintas „Merkozy“. Tuo tarpu F. Hollandas linkęs išreikšti kritiką, akcentuoja tai, jog valstybės skolininkės turi būti išklausomos. Todėl šią savaitę žada naujo Italijos premjero E. Letta vizitą, kurio pozicija aiški– „taupymas mus žudo“.

Tačiau prancūzai nėra visuomet teisūs manydami, jog Vokietija yra diktatoriškas partneris. Vokietija yra sutikusi ir su kai kuriais Prancūzijos reikalavimais, pavyzdžiui, vieningos bankinės sistemos principais. Be to, savo artimiausiam partneriui Vokietija yra pakankamai atlaidi. Thomas Klau iš Europos Tarybos Užsienio Reikalų skyriaus mano, jog didžiausia bėda, kad Prancūzija nesugeba įvykdyti būtinų reformų. Vokietija sutiktų būti atlaidesnė išlaidavimui jeigu matytų, kad stengiamasi įgyvendinti reformas. Nesugebant įgyvendinti reformų vietinėje politikoje paranku kalbėti apie užsienio priešą.

Prancūzija stengiasi reformuotis padidinus mokesčius turtingiesiems, kuriant verslui draugiškesnę aplinką. Tačiau dėl valdančios partijos skylimo ir politikos vykdymo konsensuso pagrindu bei žemo populiarumo laipsnio, sunku įgyvendinti ką nors reikšmingo.

Tačiau tikra konfrontacija visiškai nebūtų naudinga Prancūzijai ir F. Hollandas tai kuo puikiausiai supranta. Šaliai visai nereikalingas euro zonos skylimas ir dar didesnės įtampos tarp Pietų ir Šiaurės kūrimas. Atsiradus dviems Europos Sąjungos pusėms, Prancūzija taptų antrojo bloko, kuriame išvien krizinės įsiskolinusios šalys, lydere, ji liktu viena su savo sąjungininkėmis ir tikrai negalėtų prilygti Vokietijai su šiaurietiškų narių palaikymu. F. Hollande naudinga, jog priešišku išliktų jo partija ir visas parlamento kairysis sparnas, balsuojantis prieš A. Merkel pasiūlymus. Nepopuliariu tarp kairiųjų tampantis F. Hollande išliktų draugiškas A. Merkel, galėdamas teisintis parlamento maištingumu.

Kritikuotinas ir Vokietijos elgesys, tiksliau kai kurių ilgaliežuvių šalies atstovų. Vos pasirodžius pranešimai, jog Prancūzijos kompanijos praranda konkurencingumą, vokiečiai praleido progą santūriai nutylėti ir pradėjo garsiai kalbėti apie tai, jog valstybė „keliasi į Pietus“. Vokietijoje užgimė atviras nepasitikėjimas Prancūzijos galimybėmis.

Santykių atšalimas verčia Vokietiją ieškoti kitų partnerių. A. Merkel asmeniškai yra artimesnė D. Britanijos premjerui D. Cameronui. Tačiau D. Britanija nėra euro zonos narė, todėl daugelis problemų nėra bendros. Be to, D. Britanija nėra paslanki siūlymams. Vokietija gerai sutaria su Lenkija, tačiau šiuo metu ji nėra tokia stipri, jo būtų tvirta partnerė.

Taigi abi valstybės yra viena kitai reikalingos ir įstrigusios tarpusavio santykiuose. Net ir ekonomikos krizės laikotarpiu Vokietija pati nenori būti matoma kaip vienintelis bendrijos lyderis, jai žūtbūt reikia, jog atsigautų Prancūzijos ekonomika. Tai leidžia manyti, jog prancūzai gali būti nepatenkinti taupymu, vokiečiai išlaidavimu ir prastu reformų vykdymu, tačiau jos ir toliau išliks ašiniu ES tandemu.

Parengta pagal užsienio spaudą.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą