Menkai žinomi devynioliktojo amžiaus istorijos puslapiai
Istorikams
ne visada pavyksta įžvelgti viename ar kitame reiškinyje, politiniame
įvykyje vadinamųjų slaptų jėgų veikimą, išryškėjantį ne iš karto, o po
daugelio metų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Rotšildų pastangos
prasiskverbti į Kaukazą ir į Rusijos naftos vidaus rinką. Lig šiol čia
dar lieka daugybė paslapčių ir mįslių tyrinėtojams.
Tema, kurios vengia istorikai
Iš
pirmo žvilgsnio gal keistai atrodo, jog tiek ikirevoliucinio, tiek
tarybinio periodo ir nūdienos Rusijos istoriografija itin menką dėmesį
skyrė – 1877-1878 metų Rusijos karui su Turkija. Rimtus istorikų darbus
vos suskaičiuotume“ ant pirštų“.
Pradėkime
nuo to, kad Rusijos pralaimėjimas kitame – 1853-1856 metų Krymo kare
sukėlė didžiulį rezonansą visuose Rusijos visuomenės sluoksniuose.
„Sevastopolis smogė sustingusiems protams“ – parašys istorikas
V.Kliučevskis. Šis įvykis iš esmės iškėlė tiek baudžiavos panaikinimo,
tiek kitų reformų, be kurių imperija neišsaugotų vienos įtakingiausių
Europos valstybių statuso, būtinumo klausimą. Tad netrukus po Paryžiaus
taikos sutarties pasirašymo Rusija pradėjo reformas, kurios galėjo
nulemti būtinas politines bei ekonomines permainas po 50 taikaus
gyvenimo metų. Tačiau „netikėta“ įvykių eiga Balkanuose, tam tikrų
visuomenės sluoksnių ketinimas „atsirevanšuoti“ už Krymo karą, 1877
metais įtraukė Rusiją į karą su Turkija, kuris, nors ir neužtruko,
turėjo daug neigiamų padarinių šaliai.
Vien
tik tiesioginės iždo išlaidos karo veiksmams tuomet sudarė 1,75
milijardo rublių. Vyriausybė vėl buvo priversta „skolintis“ lėšas iš
Valstybės banko. Šuoliškai pagausėjo grynų pinigų. Jau 1878 metais
banknotų apyvarta išaugo 1,5 karto, lyginant su 1876 metais. Staigiai
krito rublio kursas. Tam tikras ūkio atsigavimas, susijęs su
vyriausybės karinių užsakymų apimties padidėjimu, truko neilgai.
Valstybės skolos padidėjo daugiau nei milijardu rublių.
Ne
tik valstybė, bet ir šalies ekonomika pradėjo gyventi skolon. :“Kad ir
kokie reikšmingi bebūtų pastarųjų 25-erių metų Rusijos gamybiniai
pasiekimai, nekelia abejonių tai, jog žemdirbių padėtis daugelyje
Rusijos vietovių itin sunki. Daugelis stambių ir svarbiausių pramonės
įmonių egzistuoja tik vyriausybės paramos dėka. Geležinkelio
bendruomenės, su retomis išimtimis, tvarko savo ūkį valstybės lėšomis
ir vis labiau klimpsta į beviltiškus įsiskolinimus vyriausybei“ – buvo
rašoma 1878-ųjų metų Finansų ministerijos ataskaitoje. Šiame dokumente
taip pat teigiama, jog valstybės finansams nepavyko pasinaudoti finansų
reformos stabilizacijos vaisiais.
Šalies
ekonomikos vystymui ir finansų stabilumui užtikrinti dabar prireikė
naujų reformų, o joms reikėjo laiko ir, žinoma, lėšų.
Padėtį
sunkino pasaulyje prasidėjęs naujas pramonės bei ekonomikos
modernizavimo ciklas, labai savotiškai palietęs Rusijos imperiją. 1879
metais Bakų mieste buvo įregistruota brolių Nobelių naftos gavybos
draugija. Po to 1886 metais naftos pramonės vystymo Kaukaze pradėjo
aktyviai dalyvauti prancūzų banko rūmai „Broliai Rotšildai“, įsigiję
Kaspijos – Juodosios jūros naftos pramonės ir prekybos bendrijos
akcijas. Naudodamiesi tuo, kad Rusijoje kreditavimas buvo vykdomas su 6
procentais metinių palūkanų, Rotšildai teikė kreditus su 2-3 proc.
palūkanų. Tokiu būdu jau 1888 metais ši giminė užvaldė beveik pusę visų
Užkaukazės geležinkelio vagonų, daugybė smulkių ir vidutinių įmonių
tapo nuo jų priklausomos. Ji pasiglemžė stambias Kaspijos naftos
produktų partijas. Nuo šio momento Rotšildai siekė užvaldyti
eksportuojamų naftos produktų transportavimo kontrolę.
Bet ši operacija prasidėjo žymiai anksčiau, dar 1877-1878 metais, kai vyko Rusijos karas su Turkija.
Kam reikėjo Batumio?
1878
metų birželio 5 dieną Žiemos rūmuose, vadinamajame „mokomajame
kabinete“, kuriame kadaise Nikolajus I tardė dekabristus ir kur buvo
pasirašytas valstiečių išlaisvinimo Manifestas, imperatorius
Aleksandras II priėmė ambasadorių Londone Piotrą Šuvalovą. Ambasadorius
greitai įžengė į kabinetą ir pažvelgė į imperatorių. Šis žiūrėjo į
Šuvalovą kažkokiomis užgesusiomis akimis.
Karas
su turkais baigėsi San-Stefano sutarties pasirašymu. Rusija užkariavo
beveik visą Osmanų imperijos europinę dalį, galėjo net okupuoti
Konstantinopolį, bet Europa pareiškė nepripažįstanti Rusijos sutarties
su Turkija ir paragino aptarti, tiksliau – peržiūrėti sutarties sąlygas
tarptautiniame kongrese. Peterburgui (tuometinė Rusijos sostinė –
vert.pastaba) tai grėsė Krymo karo laikų antirusiškos koalicijos
sugrįžimu.
Todėl imperatorius nusprendė
pradėti ruoštis kongresui, kuris turėjo įvykti Berlyne. Pradėjo slaptas
derybas su Londonu. Tuo ir užsiėmė Piotras Šuvalovas, turėjęs Anglijoje
plačias pažintis ir galimybes. Jam iš tikrųjų pavyko užmegzti gerus
santykius su Solsberiu – naujuoju Britanijos užsienio reikalų ministru.
Šis nepritarė daugeliui premjero Bikonsfildo užmačių Rusijos atžvilgiu,
manydamas, jog Anglija, palaikydama Turkiją, „renkasi ne tą kumelę“.
Iš
pradžių Piotras Šuvalovas pasiteiravo Solsberio, kokių San-Stefano
sutarties pataisų siekia Anglijos vyriausybė. Rezultatas buvo derybos,
1878 m. gegužės 30 d. pasibaigusios Anglijos sutarties su Rusija
pasirašymu. Pagal ją Bulgarija turėjo pasitraukti nuo Konstantinopolio
už Balkanų kalnyno gynybinės linijos. Anglija įsipareigojo
neprieštarauti Batumio ir Karso perdavimui Rusijai ir nepasisakė prieš
Besarabijos grąžinimą jai.
Aleksandras II,
klausydamasis Šuvalovo pranešimo, neslėpė nusistebėjimo, šiam kalbant
apie Anglijos ministrų tam tikrą „palankumą“. „Man tas pats, ar bus
viena, ar dvi, ar trys Bulgarijos – tarstelėjo imperatorius – bet
stebiuosi, kad jie palieka mums Batumį. Man regis, kad išmušus
sutarties pasirašymo valandai, anglai atsisakys savo pažadų“.
Piotras Šuvalovas neneigė šio fakto, nes žinojo – būta dar vieno Anglijos slapto sandėrio su Turkija.
„Jei
tik Batumis, Argadanas, Karsas arba viena iš šių vietovių atiteks
Rusijai, – skelbė šis dokumentas, – Anglija įsipareigoja tiekti
sultonui karinę pagalbą, kad Turkija apgintų savo azijines teritorijas
nuo bet kokių naujų Rusijos išpuolių“. Dar daugiau, anglai siūlė
“paramą“ Turkijai ne be naudos sau. Londonas geidė gauti Kiprą. Šio
reikalavimo būtų atsisakyta su sąlyga „jeigu Rusija grąžins Turkijai
Karsą ir Batumį“.
Peterburgas,
analizuodamas situaciją, iš principo buvo pasirengęs atsisakyti šių
teritorijų mainais į kontribucijų, kurias turėjo mokėti Osmanų
imperija, sumos padidinimą.
Bet Aleksandrui
II nepatiko Anglijos siūloma „diplomatinė vingrybė“, pasireiškusi
Berlyno konferencijos darbo metu. 1878 metų birželio pabaigoje viename
iš Londono laikraščių buvo išspausdintos Rusijos slaptos sutarties su
Anglija sąlygos, o tai sukėlė pasipiktinimo audrą britų visuomenėje ir
spaudoje. Ypač kliuvo lordui Bikonsfildui dėl, anot anglų spaudos,
pernelyg didelių nuolaidų Rusijai. Išsigandęs lordas Solsberis pareiškė
ambasadoriui Šuvalovui, jog, kaip slaptąjį protokolą pasirašęs asmuo,
dabar turės arba atsistatydinti, arba atsisakyti pažado palikti Batumį
Rusijos sudėtyje. Tuo tarpu Peterburgui Solsberis rekomendavo priimti
„kompromisinį“ sprendimą – paskelbti Batumį miestu su porto-franko
statusu. Tai ir buvo padaryta.
Tik po
daugelio metų paaiškėjo, kad šių diplomatinių vingrybių užkulisiuose
slėpėsi išties galingos jėgos – Paryžiaus Rotšildų banko rūmai ir
Amerikos Rokfelerio naftos kompanija „Standard oil“. Rotšildams žūt būt
reikėjo pasiekti, kad Batumis bet kokia forma atsidurtų po Rusijos
sparnu, tuo tarpu Rokfeleris visaip bandė sutrukdyti Rotšildų
skverbimuisi į Kaukazą. Baigėsi viskas tuo, kad 1878 m. rugpjūčio 25 d.
į Batumį įžengė rusų kariuomenė, vadovaujama kunigaikščio
Svetopolk-Mirskio.
Kas tuomet buvo Batumis?
Anot amžininkų, tai buvo tipiška turkiška gyvenvietė, apsupta žemės
pylimu ir tvorelėmis. Jame buvo apie du tūkstančius gyventojų. Gatves
atstojo siauručiai koridoriai, kuriuose negalėjo prasilenkti du
ekipažai. Tačiau porto-franko statusas per kelerius metus pakeitė
Batumio veidą. Jis gan greitai įgydavo vis daugiau europietiško miesto
bruožų.
Įlankos pakrantėje, iš kurios buvo
galima grožėtis aplinkinių kalnų reginiais, susitelkė prekybininkų
kontoros, agentūros, laivų ir kontorų sandėliai.
Čia
pat ant šaligatvių ir tiesiog ant grindinio, šalia daugybės užeigų prie
staliukų sėdėdavo keliolikos tautybių žmonės. Čia galima buvo išvysti
daugybę rusų bei kitų šalių laivų jūreivių, atplaukiančių į Batumio
įlanką iš visų pasaulio kraštų.
Rotšildų „Batumio ciklas“
Batumis
taip ir liktų, kaip tuomet rašydavo „prekeivių bei kontrabandininkų
karalyste“, jei ne Kaspijos nafta. „Ji ne tik išjudindavo pramonės ir
transporto mechanizmus, bet ir buvo ta kibirkštis, nuo kurios
suliepsnoja didžiuliai gaisrai“, – vaizdingai rašė žinomas anglų
publicistas Maiklas Bruksas. Aišku, šis pastebėjimas liečia ir mūsų
aprašomąjį laikotarpį.
Naftos gavyba Baku
per 1870-1880 metus padidėjo beveik 10 kartų. 1873 metais Balachnose,
„Chalafio“ kompanijos ruože prasiveržė galingas fontanas. 600 metrų
aukščio fontanas mušė 13 dienų. Apie tai daug rašė tiek Europoje, tiek
Amerikoje. Vietiniai šaukdavo – „Laikykis, Amerika!“, „Pensilvanija
dabar pas mus!“ „Tegyvuoja Balachnos!“
Tai
buvo tik Rusijos naftos pramonės aušra, kai vienintelė naftos prekė
buvo žibalas. Neįtikėtina, bet faktas – tuometinė Rusija, turėdama
didžiules naftos atsargas, eksportavo žibalą iš Amerikos, ir vien tik
1872 metais sumokėjo už jį daugiau nei 10 milijonų 500 tūkstančių
rublių.
JAV daug kuo lenkė Rusiją:
mechaninis gręžimo būdas ten buvo įsisavintas 13 metų anksčiau negu
Rusijoje. 1871 metais Rusija pagal naftos gavybą atsiliko nuo JAV 36
kartus, o štai 1872 metais JAV sukaupė pas save beveik 81 proc.
pasaulinės naftos gavybos.
Aštunto
dešimtmečio pabaigoje industrijoje dominavo ne tik viena Amerikos
valstija, bet ir viena amerikiečių kompanija – Džono Rokfelerio
„Standard oil“, siekusi visam pasauliui primesti „savo planą“.
Bet jis neatsižvelgė į tolimos Rusijos imperijos įvykius.
1877
metais finansų ministras grafas Michailas Reiternas įsakė apmokestinti
importinį žibalą aukso valiuta, o tai faktiškai pavertė importinį
žibalą preke, negalinčia konkuruoti Rusijos rinkoje. Kartu buvo
panaikintas akcizas Rusijoje gaminamam žibalui, o tai šuoliškai
padidino vietinių gamintojų pelną. Specialistai mano, jog šią akciją
aktyviai skatino švedų verslininkai Nobeliai, kurie 1876 metais
atsiuntė pirmąją naftos siuntą šviestuvams į Sankt-Peterburgą.
Tais
pačiais metais, norėdamas vietoje išžvalgyti padėtį, į Baku atvyko
Liudvikas Nobelis. Turėdamas bendravimo su imperijos sistema patirties,
Liudvikas pelnė Didžiojo Kunigaikščio, caro brolio ir jo vietininko
Kaukaze pasitikėjimą. Netrukus jo kompanija, įsteigta Baku mieste,
gamino pusę viso Rusijoje gaminamo žibalo ir Nobeliai su entuziazmu
skelbė akcininkams, jog „dabar Amerikos žibalas visiškai išstumtas iš
Rusijos rinkos“.
Bet Nobeliai, išstūmę
„Standard oil“ iš Rusijos vidaus rinkos, nesiekė rusiško žibalo
eksportavimo į užsienio rinką. Todėl iš pradžių jie visiškai ignoravo
Batumio transporto privalumus. Situacija pasikeitė, kai 1883 metais
įtakingi verslininkai Bunge ir Palaškovskis šiame mieste pastatė taros,
skirtos naftos eksportavimui, gamyklą. Ji kasdien pagamindavo 12
tūkstančių metalinių indų ir 6 tūkstančius medinių dėžių. Iš pradžių
verslininkai supirkdavo žibalą iš Baku miesto prekeivių ir
eksportuodavo jį į Europą. Bet vos tik jiems pavyko gauti leidimą
tiesti geležinkelį iš Baku į Batumį per Tiflisą, grėsmingai pakvipo
alternatyva Nobelių naftos maršrutui.
Pirmieji
Nobelių mėginimai įkalbėti Batumio verslininkus atsisakyti žibalo
eksportavimo buvo nesėkmingi. Galiausiai jie nusprendė sužlugdyti Bungę
ir Palaškovskį taikydami žibalui kainų dempingą (t.y. prekiaudami
žibalu kainomis, žemesnėmis už savikainą – vert.paaišk.). Tai ir buvo
padaryta. Tada Palaškovskis kreipėsi į Rotšildų šeimos Paryžiaus
atšaką, turėjusią didelę investavimo į geležinkelius patirtį ir
valdžiusią stambios Adriatikos naftos perdirbimo įmonės kontrolinį
akcijų paketą.
Paryžiuje susigaudė greitai.
Dalyvavimas geležinkelio versle atverstų Rotšildams pigios rusiškos
naftos eksportavimo į savo gamyklas Europoje galimybę ir galėjo tapti
“Standard oil“ kompanijos išstūmimo iš šios rinkos pradžia. Baronas
Alfonsas Rotšildas, ėmęsis pabaigti geležinkelio nutiesimą, mainais
gavo lengvatų Baku miesto naftos įmonių valdymui. 1886 metais, Bungės
ir Palaškovskio „Batumio naftos perdirbėjų ir prekybininkų bendrijos“
(BNPPB) pagrindu Alfonsas Rotšildas sukūrė „Kaspijos-Juodosios jūros
naftos pramonės bendriją“, greitai tapusią antrąja pagal dydį naftos
kompanija Baku regione. Manome, jog neatsitiktinai būtent 1886 metais
be jokių tarptautinių sunkumų Baku miestui Rusijos imperatoriaus įsaku
buvo panaikintas porto-franko statusas.
Būti kartu ar kautis pavieniui
Rotšildų
atsiradimas Kaukaze negalėjo nekelti nerimo Nobeliams. Bet jie nesiekė
greitos priešpriešos su Rotšildais, o tikėjosi susivienijimo kaunantis
prieš Rokfelerių „Standard oil“. Paryžiuje gyvenęs Alfredas Nobelis
pasirodė esąs pasikaustęs ne tik moksle, bet ir biržos operacijose. Jis
gerai suvokė „Draugijos“, kuriai nuolat trūko pinigų vystymuisi,
finansinį nestabilumą. Mat Rusijos vyriausybės galimybės teikti
kreditus buvo ribotos. Buvo ir kitų objektyvių aplinkybių. Esmė ta, kad
Rusija pastebimai vėlavo vykdyti pramonės perversmą. Todėl net likus
trims dešimtmečiams iki 19 amžiaus pabaigos Rusijos naftos perdirbimo
pagrindinis produktas buvo žibalas, reikalingas visų pirma šviestuvams
ir mažiems maisto ruošos įrenginiams. Rusijos visuomenės socialinio ir
kultūrinio vystymosi sąlygomis bei augant gyventojų skaičiui (nuo 26,7
milijono žmonių 1800 metais iki 50 milijonų 1870-aisiais), anot
tyrinėtojo Matvejčiuko, ryškiai jautėsi būtent šio kokybiško,
efektyvaus ir pigaus kuro poreikis. Ir tikrai ne pramonė, o socialinės
sferos, švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros sistemos, miestų
komunalinis ūkis ir didžiąja dalimi patys šalies gyventojai buvo
pagrindiniai žibalo vartotojai. Todėl Nobeliai, nors ir laimėjo
monopolinę padėtį Rusijos žibalo rinkoje, ilgainiui neteko paskatų
tolesniam savo verslo vystymui. Jie buvo priversti keisti koncepciją:
veržtis su savo naftos produktais į užsienio rinką, kurioje buvo
įsitvirtinę Rotšildai bei Rokfelerių „Standard oil“.
1884
metais, Alfredo Nobelio iniciatyva prasidėjo derybos su Žuliu Aronu,
atstovavusiu Rotšildų interesams Rusijoje. Jam buvo pasiūlyta
nekonkuruoti su Nobeliais Rusijos rinkoje ir apriboti savo investicijas
į šalies naftos pramoninę šaką 5-10 milijonų dolerių suma. Rotšildams
buvo pasiūlyta įsigyti Nobelio akcijų ketvirtadalį, bet tik po to, kai
kompanijos kapitalas pranoks 20 milijonų rublių, kad būtent tokiu būdu
užsitikrintų kelią į Rusijos rinką.
Tuo pat
metu Liudvikas Nobelis pasiūlė naftotiekio Baku-Batumis tiesimo
projektą, kuris leistų žymiai padidinti kompanijos eksporto galią.
Bendra investicijų suma svyravo apie 5 milijonus rublių. Papildomas
išlaidas buvo planuojama padengti lėšomis, gautomis pardavus akcijas
Rotšildams. Taip pat buvo žinoma, jog 1878 metais, vos pasibaigus
Rusijos karui su Turkija, Liudvikas Nobelis kreipėsi į stambiausius
Baku miesto pramonininkus siūlydamas kartu tiesti naftotiekį. Tačiau į
šį siūlymą buvo sureaguota priešiškai. Nobelis liko vienas. Tačiau, jo
paties žodžiais „giliau tikėdamas didžiąja naftotiekių ateitimi“, jis
gavo būtiną kapitalą ir rizikuodamas pradėjo savo sumanymą. Tiesiogiai
vadovauti statyboms buvo pavesta V.Šuchovui, tuo pačiu gavusiam ir
galimybę patikrinti praktikoje teorinius teiginius, iškeltus kuriant
projektą.
Tačiau Aronas atsakė, kad
Rotšildai kompanijas perka, o ne dalyvauja jose. Ir pagrasino
Nobeliams, sakydamas, jog su Rotšildais niekas pasaulyje nedrįsta
konkuruoti. Nors šalys susitiko dar kelis kartus, baigiantis 1884
metams tapo aišku, jog Rotšildai nė nemano pirkti Nobelio akcijų.
Aiškėjo, jog tarp dviejų naftos rinkos milžinų prasideda konkurencinė
kova, galinti baigtis arba Rotšildų išstūmimu iš Kaukazo, arba tuo, kad
Nobeliai su savo produkcija nebus išleisti už Rusijos ribų. Būtent
1884-uosius metus istorikai laiko vadinamojo Trisdešimtmečio karo, į
kurį vėliau įsitraukė ir Rokfelerių „Standard oil“, pradžia.
Projektas,
kurį parengė V.Šuchovas, numatė 820 varstų ilgio naftotiekio su
35-iomis tarpstotėmis nutiesimą iš Baku į Batumį. Įrenginio kaštai
įvertinti 15 milijonų 700 tūkst. rublių. „Įrengus tokį naftotiekį, –
skelbė viena iš ekspertizės išvadų – Batumyje iškils „Juodasis
miestas“, kaip Baku.“
1886 metų lapkritį
penkiasdešimt Baku miesto gamyklininkų bei naftos gavėjų kreipėsi į
valstybinio turto ministrą prašydami skubiai leisti transkaukazietiško
naftotiekio tiesimą (pagal Rotšildo variantą). Bet jo tiesimas taip ir
nebuvo pradėtas. 1891 metais ministrų kabinetas galutinai nusprendė
atidėti projekto įgyvendinimą. Galima numanyti, jog šiuo atveju
Peterburgą paveikė Nobelio lobistai. 1893 metais buvo nuspręsta tiesti
žibalo magistralę, bet jau vyriausybės užsakymu (Rotšildo atsakomasis
žingsnis). „Pati vyriausybė suinteresuota, vadinasi, viskas užtruks
ilgai ir vargu ar pavyks, esant aukštoms kainoms. Jeigu pavyks, tai ne
anksčiau nei po trejų metų“ – rašė savo darbo sąsiuvinyje V.Šuchovas –
projekto rengėjas (pagal Nobelių veiksmus).
Taip
ir išėjo. Žibalo magistralės Baku – Batumis, nutiestos išilgai
Užkaukazės geležinkelio linijos, statyba prasidėjo 1897 metais ir truko
dešimt metų.
Būtų smalsu atkreipti dėmesį į
besiklosčiusią geopolitinę konfigūraciją: Nobeliai – Rusija, Rotšildai
– Prancūzija ir Rokfeleriai – JAV. Kad pakeistų jėgų santykį šiame
„trikampyje“, Nobeliai nusprendė sulošti „vokiškąja korta“: jiems
pavyko gauti stambią paskolą Berlyno banke, įsteigus „Vokietijos –
Rusijos korporaciją naftos importui“. Tuo pat metu jie įsitvirtino
Prancūzijoje – Rotšildų tėvonijoje, kur buvo suorganizuota kompanija –
Nobelių išskirtinis tepalų distributorius. Stokholme, Liubeke,
Kopenhagoje ir Antverpene buvo įrengtos naujos naftos saugyklos. Taip
iškildavo kontūrai būsimosios Europos naftos sąjungos, turėjusios
užtikrinti pelningą žibalo eksportą į užsienio rinkas taip, kaip tai
kadaise pavyko Rokfeleriui.
1888 metais
Rotšildai eilinį kartą paaštrino konkurencinę kovą – organizavo
nuosavas kompanijas naftos produktų importui ir realizacijai
Britanijoje. „Broliai Nobeliai“ pasielgė panašiai. Tai paskatino imtis
veiksmų ir „Standard oil“, kuri pasiryžo neprecedentiniam žingsniui –
suorganizavo savo pirmąjį užsienio filialą „Anglo Amerikon oil
Kompani“. Tai įvyko praėjus dvidešimt keturioms dienoms po Rotšildų
įmonės Britanijoje oficialaus atidarymo. Be to, Europoje buvo įsteigti
nauji filialai – bendrosios įmonės, kurias „Standartas“ valdė kartu su
naftos realizavimo kompanijomis.
Įvykiai
klostėsi pagal išmėgintą scenarijų. Rotšildai tradiciškai kreditavo
„pigiais“ pinigais smulkius Rusijos naftos pramonininkus mainais į
garantijas, kad galės pirkti jų gautą naftą sau naudingomis kainomis.
Naudingomis tiek, kad naftotiekis Baku – Batumis taptų nuostolingas dar
tik projektavimo stadijoje. Iš kitos pusės, geležinkelyje Baku-Batumis,
nutiestame Rotšildų kapitalo lėšomis, nuolat sutrikdavo judėjimas. Tuo
klausimu vietos spauda rašė, pavyzdžiui, apie 78 mylių ilgio
geležinkelio ruožo, nutiesto per 3 tūkstančių aukščio kalnyną,
problemas. „Šis ruožas buvo tiek sudėtingas, kad bet kuriuo metu juo
galėjo važiuoti ne daugiau šešių vagonų“. Kad rastų išeitį, 1889 metais
„Broliai Nobeliai“ vis dėlto baigė 42 mylių vamzdyno tiesimą per
kalnus. Teigiama, jog darbų baigtį lėmė 4 tonų Alfredo dinamito
panaudojimas. Taip aušo naujoji era, kurią „Standard oil“ pasiuntinys
ypatingosioms užduotims Libis kvalifikavo kaip ‚komerciją žiauriausios
konkurencijos sąlygomis“.
Kas gi laimėjo?
Amerikos dalis pasaulinėje tepalų rinkoje pradėjo kristi nuo 78
procentų 1888 metais iki 71 procento 1891 metais, kai tuo tarpu Rusijos
dalis padidėjo nuo 22 iki 29 procentų. Bet šie septyni procentai
atsiejo Liudvikui Nobeliui išties brangiai. 1888 metais, atostogaudamas
prancūzų Rivjeroje, „Baku naftos karalius“ mirė nuo širdies priepuolio,
eidamas tik penkiasdešimt septintuosius metus.
Tuomet
kai kurie Europos leidiniai supainiojo brolius Nobelius ir pranešė apie
Alfredo mirtį. Jis įtariai bei su nuostaba skaitė užuojautas dėl savo
„mirties“. Jį viešai vadino „ginklų fabrikantu“, „dinamito karaliumi“,
prekiautoju mirtimi, sukrovusiu milžiniškus turtus kuriant vis naujus
būdus žmonėms luošinti ir žudyti. Laikoma, jog ši aplinkybė ir lėmė
tai, jog jis nusprendė perrašyti testamentą, kuriame paliko savo
santaupas nūdien gerai žinomos premijos įsteigimui.
Konkurentai
ėjo vienas link kito, nujausdami lemiamą mūšį. Buvo naudojamasi viskuo
– slapta diplomatija, ginkluotomis bei politinėmis provokacijomis,
mėginimais patraukti vienokių ar kitokių šalių vyriausybes savo pusėn.
Bet jau tada kai kurie itin įžvalgūs stebėtojai pranašavo, jog „po
10-15 metų Kaukaze gali įvykti įvykiai, sujauksiantys epochą“. Tai
pasitvirtino.
Pagal užsienio spaudą parengė Aurimas Mozūraitis
