Rotšildai ir rusų nafta

2
3
- Reklama -
Rotšildai ir rusų nafta

Menkai žinomi devynioliktojo amžiaus istorijos puslapiai

Istorikams

ne visada pavyksta įžvelgti viename ar kitame reiškinyje, politiniame

įvykyje vadinamųjų slaptų jėgų veikimą, išryškėjantį ne iš karto, o po

daugelio metų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Rotšildų pastangos

prasiskverbti į Kaukazą ir į Rusijos naftos vidaus rinką. Lig šiol čia

dar lieka daugybė paslapčių ir mįslių tyrinėtojams.

Tema, kurios vengia istorikai

pirmo žvilgsnio gal keistai atrodo, jog tiek ikirevoliucinio, tiek

tarybinio periodo ir nūdienos Rusijos istoriografija itin menką dėmesį

skyrė – 1877-1878 metų Rusijos karui su Turkija. Rimtus istorikų darbus

vos suskaičiuotume“ ant pirštų“.

Pradėkime

nuo to, kad Rusijos pralaimėjimas kitame – 1853-1856 metų Krymo kare

sukėlė didžiulį rezonansą visuose Rusijos visuomenės sluoksniuose.

„Sevastopolis smogė sustingusiems protams“ – parašys istorikas

V.Kliučevskis. Šis įvykis iš esmės iškėlė tiek baudžiavos panaikinimo,

tiek kitų reformų, be kurių imperija neišsaugotų vienos įtakingiausių

Europos valstybių statuso, būtinumo klausimą. Tad netrukus po Paryžiaus

taikos sutarties pasirašymo Rusija pradėjo reformas, kurios galėjo

nulemti būtinas politines bei ekonomines permainas po 50 taikaus

gyvenimo metų. Tačiau „netikėta“ įvykių eiga Balkanuose, tam tikrų

visuomenės sluoksnių ketinimas „atsirevanšuoti“ už Krymo karą, 1877

metais įtraukė Rusiją į karą su Turkija, kuris, nors ir neužtruko,

turėjo daug neigiamų padarinių šaliai.

Vien

tik tiesioginės iždo išlaidos karo veiksmams tuomet sudarė 1,75

milijardo rublių. Vyriausybė vėl buvo priversta „skolintis“ lėšas iš

Valstybės banko. Šuoliškai pagausėjo grynų pinigų. Jau 1878 metais

banknotų apyvarta išaugo 1,5 karto, lyginant su 1876 metais. Staigiai

krito rublio kursas. Tam tikras ūkio atsigavimas, susijęs su

vyriausybės karinių užsakymų apimties padidėjimu, truko neilgai.

Valstybės skolos padidėjo daugiau nei milijardu rublių.

Ne

tik valstybė, bet ir šalies ekonomika pradėjo gyventi skolon. :“Kad ir

kokie reikšmingi bebūtų pastarųjų 25-erių metų Rusijos gamybiniai

pasiekimai, nekelia abejonių tai, jog žemdirbių padėtis daugelyje

Rusijos vietovių itin sunki. Daugelis stambių ir svarbiausių pramonės

įmonių egzistuoja tik vyriausybės paramos dėka. Geležinkelio

bendruomenės, su retomis išimtimis, tvarko savo ūkį valstybės lėšomis

ir vis labiau klimpsta į beviltiškus įsiskolinimus vyriausybei“ – buvo

rašoma 1878-ųjų metų Finansų ministerijos ataskaitoje. Šiame dokumente

taip pat teigiama, jog valstybės finansams nepavyko pasinaudoti finansų

reformos stabilizacijos vaisiais.

Šalies

ekonomikos vystymui ir finansų stabilumui užtikrinti dabar prireikė

naujų reformų, o joms reikėjo laiko ir, žinoma, lėšų.

Padėtį

sunkino pasaulyje prasidėjęs naujas pramonės bei ekonomikos

modernizavimo ciklas, labai savotiškai palietęs Rusijos imperiją. 1879

metais Bakų mieste buvo įregistruota brolių Nobelių naftos gavybos

draugija. Po to 1886 metais naftos pramonės vystymo Kaukaze pradėjo

aktyviai dalyvauti prancūzų banko rūmai „Broliai Rotšildai“, įsigiję

Kaspijos – Juodosios jūros naftos pramonės ir prekybos bendrijos

akcijas. Naudodamiesi tuo, kad Rusijoje kreditavimas buvo vykdomas su 6

procentais metinių palūkanų, Rotšildai teikė kreditus su 2-3 proc.

palūkanų. Tokiu būdu jau 1888 metais ši giminė užvaldė beveik pusę visų

Užkaukazės geležinkelio vagonų, daugybė smulkių ir vidutinių įmonių

tapo nuo jų priklausomos. Ji pasiglemžė stambias Kaspijos naftos

produktų partijas. Nuo šio momento Rotšildai siekė užvaldyti

eksportuojamų naftos produktų transportavimo kontrolę.

Bet ši operacija prasidėjo žymiai anksčiau, dar 1877-1878 metais, kai vyko Rusijos karas su Turkija.

Kam reikėjo Batumio?

1878

metų birželio 5 dieną Žiemos rūmuose, vadinamajame „mokomajame

kabinete“, kuriame kadaise Nikolajus I tardė dekabristus ir kur buvo

pasirašytas valstiečių išlaisvinimo Manifestas, imperatorius

Aleksandras II priėmė ambasadorių Londone Piotrą Šuvalovą. Ambasadorius

greitai įžengė į kabinetą ir pažvelgė į imperatorių. Šis žiūrėjo į

Šuvalovą kažkokiomis užgesusiomis akimis.

Karas

su turkais baigėsi San-Stefano sutarties pasirašymu. Rusija užkariavo

beveik visą Osmanų imperijos europinę dalį, galėjo net okupuoti

Konstantinopolį, bet Europa pareiškė nepripažįstanti Rusijos sutarties

su Turkija ir paragino aptarti, tiksliau – peržiūrėti sutarties sąlygas

tarptautiniame kongrese. Peterburgui (tuometinė Rusijos sostinė –

vert.pastaba) tai grėsė Krymo karo laikų antirusiškos koalicijos

sugrįžimu.

Todėl imperatorius nusprendė

pradėti ruoštis kongresui, kuris turėjo įvykti Berlyne. Pradėjo slaptas

derybas su Londonu. Tuo ir užsiėmė Piotras Šuvalovas, turėjęs Anglijoje

plačias pažintis ir galimybes. Jam iš tikrųjų pavyko užmegzti gerus

santykius su Solsberiu – naujuoju Britanijos užsienio reikalų ministru.

Šis nepritarė daugeliui premjero Bikonsfildo užmačių Rusijos atžvilgiu,

manydamas, jog Anglija, palaikydama Turkiją, „renkasi ne tą kumelę“.

pradžių Piotras Šuvalovas pasiteiravo Solsberio, kokių San-Stefano

sutarties pataisų siekia Anglijos vyriausybė. Rezultatas buvo derybos,

1878 m. gegužės 30 d. pasibaigusios Anglijos sutarties su Rusija

pasirašymu. Pagal ją Bulgarija turėjo pasitraukti nuo Konstantinopolio

už Balkanų kalnyno gynybinės linijos. Anglija įsipareigojo

neprieštarauti Batumio ir Karso perdavimui Rusijai ir nepasisakė prieš

Besarabijos grąžinimą jai.

Aleksandras II,

klausydamasis Šuvalovo pranešimo, neslėpė nusistebėjimo, šiam kalbant

apie Anglijos ministrų tam tikrą „palankumą“. „Man tas pats, ar bus

viena, ar dvi, ar trys Bulgarijos – tarstelėjo imperatorius – bet

stebiuosi, kad jie palieka mums Batumį. Man regis, kad išmušus

sutarties pasirašymo valandai, anglai atsisakys savo pažadų“.

Piotras Šuvalovas neneigė šio fakto, nes žinojo – būta dar vieno Anglijos slapto sandėrio su Turkija.

„Jei

tik Batumis, Argadanas, Karsas arba viena iš šių vietovių atiteks

Rusijai, – skelbė šis dokumentas, – Anglija įsipareigoja tiekti

sultonui karinę pagalbą, kad Turkija apgintų savo azijines teritorijas

nuo bet kokių naujų Rusijos išpuolių“. Dar daugiau, anglai siūlė

“paramą“ Turkijai ne be naudos sau. Londonas geidė gauti Kiprą. Šio

reikalavimo būtų atsisakyta su sąlyga „jeigu Rusija grąžins Turkijai

Karsą ir Batumį“.

Peterburgas,

analizuodamas situaciją, iš principo buvo pasirengęs atsisakyti šių

teritorijų mainais į kontribucijų, kurias turėjo mokėti Osmanų

imperija, sumos padidinimą.

Bet Aleksandrui

II nepatiko Anglijos siūloma „diplomatinė vingrybė“, pasireiškusi

Berlyno konferencijos darbo metu. 1878 metų birželio pabaigoje viename

iš Londono laikraščių buvo išspausdintos Rusijos slaptos sutarties su

Anglija sąlygos, o tai sukėlė pasipiktinimo audrą britų visuomenėje ir

spaudoje. Ypač kliuvo lordui Bikonsfildui dėl, anot anglų spaudos,

pernelyg didelių nuolaidų Rusijai. Išsigandęs lordas Solsberis pareiškė

ambasadoriui Šuvalovui, jog, kaip slaptąjį protokolą pasirašęs asmuo,

dabar turės arba atsistatydinti, arba atsisakyti pažado palikti Batumį

Rusijos sudėtyje. Tuo tarpu Peterburgui Solsberis rekomendavo priimti

„kompromisinį“ sprendimą – paskelbti Batumį miestu su porto-franko

statusu. Tai ir buvo padaryta.

Tik po

daugelio metų paaiškėjo, kad šių diplomatinių vingrybių užkulisiuose

slėpėsi išties galingos jėgos – Paryžiaus Rotšildų banko rūmai ir

Amerikos Rokfelerio naftos kompanija „Standard oil“. Rotšildams žūt būt

reikėjo pasiekti, kad Batumis bet kokia forma atsidurtų po Rusijos

sparnu, tuo tarpu Rokfeleris visaip bandė sutrukdyti Rotšildų

skverbimuisi į Kaukazą. Baigėsi viskas tuo, kad 1878 m. rugpjūčio 25 d.

į Batumį įžengė rusų kariuomenė, vadovaujama kunigaikščio

Svetopolk-Mirskio.

Kas tuomet buvo Batumis?

Anot amžininkų, tai buvo tipiška turkiška gyvenvietė, apsupta žemės

pylimu ir tvorelėmis. Jame buvo apie du tūkstančius gyventojų. Gatves

atstojo siauručiai koridoriai, kuriuose negalėjo prasilenkti du

ekipažai. Tačiau porto-franko statusas per kelerius metus pakeitė

Batumio veidą. Jis gan greitai įgydavo vis daugiau europietiško miesto

bruožų.

Įlankos pakrantėje, iš kurios buvo

galima grožėtis aplinkinių kalnų reginiais, susitelkė prekybininkų

kontoros, agentūros, laivų ir kontorų sandėliai.

Čia

pat ant šaligatvių ir tiesiog ant grindinio, šalia daugybės užeigų prie

staliukų sėdėdavo keliolikos tautybių žmonės. Čia galima buvo išvysti

daugybę rusų bei kitų šalių laivų jūreivių, atplaukiančių į Batumio

įlanką iš visų pasaulio kraštų.

Rotšildų „Batumio ciklas“

Batumis

taip ir liktų, kaip tuomet rašydavo „prekeivių bei kontrabandininkų

karalyste“, jei ne Kaspijos nafta. „Ji ne tik išjudindavo pramonės ir

transporto mechanizmus, bet ir buvo ta kibirkštis, nuo kurios

suliepsnoja didžiuliai gaisrai“, – vaizdingai rašė žinomas anglų

publicistas Maiklas Bruksas. Aišku, šis pastebėjimas liečia ir mūsų

aprašomąjį laikotarpį.

Naftos gavyba Baku

per 1870-1880 metus padidėjo beveik 10 kartų. 1873 metais Balachnose,

„Chalafio“ kompanijos ruože prasiveržė galingas fontanas. 600 metrų

aukščio fontanas mušė 13 dienų. Apie tai daug rašė tiek Europoje, tiek

Amerikoje. Vietiniai šaukdavo – „Laikykis, Amerika!“, „Pensilvanija

dabar pas mus!“ „Tegyvuoja Balachnos!“

Tai

buvo tik Rusijos naftos pramonės aušra, kai vienintelė naftos prekė

buvo žibalas. Neįtikėtina, bet faktas – tuometinė Rusija, turėdama

didžiules naftos atsargas, eksportavo žibalą iš Amerikos, ir vien tik

1872 metais sumokėjo už jį daugiau nei 10 milijonų 500 tūkstančių

rublių.

JAV daug kuo lenkė Rusiją:

mechaninis gręžimo būdas ten buvo įsisavintas 13 metų anksčiau negu

Rusijoje. 1871 metais Rusija pagal naftos gavybą atsiliko nuo JAV 36

kartus, o štai 1872 metais JAV sukaupė pas save beveik 81 proc.

pasaulinės naftos gavybos.

Aštunto

dešimtmečio pabaigoje industrijoje dominavo ne tik viena Amerikos

valstija, bet ir viena amerikiečių kompanija – Džono Rokfelerio

„Standard oil“, siekusi visam pasauliui primesti „savo planą“.

Bet jis neatsižvelgė į tolimos Rusijos imperijos įvykius.

1877

metais finansų ministras grafas Michailas Reiternas įsakė apmokestinti

importinį žibalą aukso valiuta, o tai faktiškai pavertė importinį

žibalą preke, negalinčia konkuruoti Rusijos rinkoje. Kartu buvo

panaikintas akcizas Rusijoje gaminamam žibalui, o tai šuoliškai

padidino vietinių gamintojų pelną. Specialistai mano, jog šią akciją

aktyviai skatino švedų verslininkai Nobeliai, kurie 1876 metais

atsiuntė pirmąją naftos siuntą šviestuvams į Sankt-Peterburgą.

Tais

pačiais metais, norėdamas vietoje išžvalgyti padėtį, į Baku atvyko

Liudvikas Nobelis. Turėdamas bendravimo su imperijos sistema patirties,

Liudvikas pelnė Didžiojo Kunigaikščio, caro brolio ir jo vietininko

Kaukaze pasitikėjimą. Netrukus jo kompanija, įsteigta Baku mieste,

gamino pusę viso Rusijoje gaminamo žibalo ir Nobeliai su entuziazmu

skelbė akcininkams, jog „dabar Amerikos žibalas visiškai išstumtas iš

Rusijos rinkos“.

Bet Nobeliai, išstūmę

„Standard oil“ iš Rusijos vidaus rinkos, nesiekė rusiško žibalo

eksportavimo į užsienio rinką. Todėl iš pradžių jie visiškai ignoravo

Batumio transporto privalumus. Situacija pasikeitė, kai 1883 metais

įtakingi verslininkai Bunge ir Palaškovskis šiame mieste pastatė taros,

skirtos naftos eksportavimui, gamyklą. Ji kasdien pagamindavo 12

tūkstančių metalinių indų ir 6 tūkstančius medinių dėžių. Iš pradžių

verslininkai supirkdavo žibalą iš Baku miesto prekeivių ir

eksportuodavo jį į Europą. Bet vos tik jiems pavyko gauti leidimą

tiesti geležinkelį iš Baku į Batumį per Tiflisą, grėsmingai pakvipo

alternatyva Nobelių naftos maršrutui.

Pirmieji

Nobelių mėginimai įkalbėti Batumio verslininkus atsisakyti žibalo

eksportavimo buvo nesėkmingi. Galiausiai jie nusprendė sužlugdyti Bungę

ir Palaškovskį taikydami žibalui kainų dempingą (t.y. prekiaudami

žibalu kainomis, žemesnėmis už savikainą – vert.paaišk.). Tai ir buvo

padaryta. Tada Palaškovskis kreipėsi į Rotšildų šeimos Paryžiaus

atšaką, turėjusią didelę investavimo į geležinkelius patirtį ir

valdžiusią stambios Adriatikos naftos perdirbimo įmonės kontrolinį

akcijų paketą.

Paryžiuje susigaudė greitai.

Dalyvavimas geležinkelio versle atverstų Rotšildams pigios rusiškos

naftos eksportavimo į savo gamyklas Europoje galimybę ir galėjo tapti

“Standard oil“ kompanijos išstūmimo iš šios rinkos pradžia. Baronas

Alfonsas Rotšildas, ėmęsis pabaigti geležinkelio nutiesimą, mainais

gavo lengvatų Baku miesto naftos įmonių valdymui. 1886 metais, Bungės

ir Palaškovskio „Batumio naftos perdirbėjų ir prekybininkų bendrijos“

(BNPPB) pagrindu Alfonsas Rotšildas sukūrė „Kaspijos-Juodosios jūros

naftos pramonės bendriją“, greitai tapusią antrąja pagal dydį naftos

kompanija Baku regione. Manome, jog neatsitiktinai būtent 1886 metais

be jokių tarptautinių sunkumų Baku miestui Rusijos imperatoriaus įsaku

buvo panaikintas porto-franko statusas.

Būti kartu ar kautis pavieniui

Rotšildų

atsiradimas Kaukaze negalėjo nekelti nerimo Nobeliams. Bet jie nesiekė

greitos priešpriešos su Rotšildais, o tikėjosi susivienijimo kaunantis

prieš Rokfelerių „Standard oil“. Paryžiuje gyvenęs Alfredas Nobelis

pasirodė esąs pasikaustęs ne tik moksle, bet ir biržos operacijose. Jis

gerai suvokė „Draugijos“, kuriai nuolat trūko pinigų vystymuisi,

finansinį nestabilumą. Mat Rusijos vyriausybės galimybės teikti

kreditus buvo ribotos. Buvo ir kitų objektyvių aplinkybių. Esmė ta, kad

Rusija pastebimai vėlavo vykdyti pramonės perversmą. Todėl net likus

trims dešimtmečiams iki 19 amžiaus pabaigos Rusijos naftos perdirbimo

pagrindinis produktas buvo žibalas, reikalingas visų pirma šviestuvams

ir mažiems maisto ruošos įrenginiams. Rusijos visuomenės socialinio ir

kultūrinio vystymosi sąlygomis bei augant gyventojų skaičiui (nuo 26,7

milijono žmonių 1800 metais iki 50 milijonų 1870-aisiais), anot

tyrinėtojo Matvejčiuko, ryškiai jautėsi būtent šio kokybiško,

efektyvaus ir pigaus kuro poreikis. Ir tikrai ne pramonė, o socialinės

sferos, švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros sistemos, miestų

komunalinis ūkis ir didžiąja dalimi patys šalies gyventojai buvo

pagrindiniai žibalo vartotojai. Todėl Nobeliai, nors ir laimėjo

monopolinę padėtį Rusijos žibalo rinkoje, ilgainiui neteko paskatų

tolesniam savo verslo vystymui. Jie buvo priversti keisti koncepciją:

veržtis su savo naftos produktais į užsienio rinką, kurioje buvo

įsitvirtinę Rotšildai bei Rokfelerių „Standard oil“.

1884

metais, Alfredo Nobelio iniciatyva prasidėjo derybos su Žuliu Aronu,

atstovavusiu Rotšildų interesams Rusijoje. Jam buvo pasiūlyta

nekonkuruoti su Nobeliais Rusijos rinkoje ir apriboti savo investicijas

į šalies naftos pramoninę šaką 5-10 milijonų dolerių suma. Rotšildams

buvo pasiūlyta įsigyti Nobelio akcijų ketvirtadalį, bet tik po to, kai

kompanijos kapitalas pranoks 20 milijonų rublių, kad būtent tokiu būdu

užsitikrintų kelią į Rusijos rinką.

Tuo pat

metu Liudvikas Nobelis pasiūlė naftotiekio Baku-Batumis tiesimo

projektą, kuris leistų žymiai padidinti kompanijos eksporto galią.

Bendra investicijų suma svyravo apie 5 milijonus rublių. Papildomas

išlaidas buvo planuojama padengti lėšomis, gautomis pardavus akcijas

Rotšildams. Taip pat buvo žinoma, jog 1878 metais, vos pasibaigus

Rusijos karui su Turkija, Liudvikas Nobelis kreipėsi į stambiausius

Baku miesto pramonininkus siūlydamas kartu tiesti naftotiekį. Tačiau į

šį siūlymą buvo sureaguota priešiškai. Nobelis liko vienas. Tačiau, jo

paties žodžiais „giliau tikėdamas didžiąja naftotiekių ateitimi“, jis

gavo būtiną kapitalą ir rizikuodamas pradėjo savo sumanymą. Tiesiogiai

vadovauti statyboms buvo pavesta V.Šuchovui, tuo pačiu gavusiam ir

galimybę patikrinti praktikoje teorinius teiginius, iškeltus kuriant

projektą.

Tačiau Aronas atsakė, kad

Rotšildai kompanijas perka, o ne dalyvauja jose. Ir pagrasino

Nobeliams, sakydamas, jog su Rotšildais niekas pasaulyje nedrįsta

konkuruoti. Nors šalys susitiko dar kelis kartus, baigiantis 1884

metams tapo aišku, jog Rotšildai nė nemano pirkti Nobelio akcijų.

Aiškėjo, jog tarp dviejų naftos rinkos milžinų prasideda konkurencinė

kova, galinti baigtis arba Rotšildų išstūmimu iš Kaukazo, arba tuo, kad

Nobeliai su savo produkcija nebus išleisti už Rusijos ribų. Būtent

1884-uosius metus istorikai laiko vadinamojo Trisdešimtmečio karo, į

kurį vėliau įsitraukė ir Rokfelerių „Standard oil“, pradžia.

Projektas,

kurį parengė V.Šuchovas, numatė 820 varstų ilgio naftotiekio su

35-iomis tarpstotėmis nutiesimą iš Baku į Batumį. Įrenginio kaštai

įvertinti 15 milijonų 700 tūkst. rublių. „Įrengus tokį naftotiekį, –

skelbė viena iš ekspertizės išvadų – Batumyje iškils „Juodasis

miestas“, kaip Baku.“

1886 metų lapkritį

penkiasdešimt Baku miesto gamyklininkų bei naftos gavėjų kreipėsi į

valstybinio turto ministrą prašydami skubiai leisti transkaukazietiško

naftotiekio tiesimą (pagal Rotšildo variantą). Bet jo tiesimas taip ir

nebuvo pradėtas. 1891 metais ministrų kabinetas galutinai nusprendė

atidėti projekto įgyvendinimą. Galima numanyti, jog šiuo atveju

Peterburgą paveikė Nobelio lobistai. 1893 metais buvo nuspręsta tiesti

žibalo magistralę, bet jau vyriausybės užsakymu (Rotšildo atsakomasis

žingsnis). „Pati vyriausybė suinteresuota, vadinasi, viskas užtruks

ilgai ir vargu ar pavyks, esant aukštoms kainoms. Jeigu pavyks, tai ne

anksčiau nei po trejų metų“ – rašė savo darbo sąsiuvinyje V.Šuchovas –

projekto rengėjas (pagal Nobelių veiksmus).

Taip

ir išėjo. Žibalo magistralės Baku – Batumis, nutiestos išilgai

Užkaukazės geležinkelio linijos, statyba prasidėjo 1897 metais ir truko

dešimt metų.

Būtų smalsu atkreipti dėmesį į

besiklosčiusią geopolitinę konfigūraciją: Nobeliai – Rusija, Rotšildai

– Prancūzija ir Rokfeleriai – JAV. Kad pakeistų jėgų santykį šiame

„trikampyje“, Nobeliai nusprendė sulošti „vokiškąja korta“: jiems

pavyko gauti stambią paskolą Berlyno banke, įsteigus „Vokietijos –

Rusijos korporaciją naftos importui“. Tuo pat metu jie įsitvirtino

Prancūzijoje – Rotšildų tėvonijoje, kur buvo suorganizuota kompanija –

Nobelių išskirtinis tepalų distributorius. Stokholme, Liubeke,

Kopenhagoje ir Antverpene buvo įrengtos naujos naftos saugyklos. Taip

iškildavo kontūrai būsimosios Europos naftos sąjungos, turėjusios

užtikrinti pelningą žibalo eksportą į užsienio rinkas taip, kaip tai

kadaise pavyko Rokfeleriui.

1888 metais

Rotšildai eilinį kartą paaštrino konkurencinę kovą – organizavo

nuosavas kompanijas naftos produktų importui ir realizacijai

Britanijoje. „Broliai Nobeliai“ pasielgė panašiai. Tai paskatino imtis

veiksmų ir „Standard oil“, kuri pasiryžo neprecedentiniam žingsniui –

suorganizavo savo pirmąjį užsienio filialą „Anglo Amerikon oil

Kompani“. Tai įvyko praėjus dvidešimt keturioms dienoms po Rotšildų

įmonės Britanijoje oficialaus atidarymo. Be to, Europoje buvo įsteigti

nauji filialai – bendrosios įmonės, kurias „Standartas“ valdė kartu su

naftos realizavimo kompanijomis.

Įvykiai

klostėsi pagal išmėgintą scenarijų. Rotšildai tradiciškai kreditavo

„pigiais“ pinigais smulkius Rusijos naftos pramonininkus mainais į

garantijas, kad galės pirkti jų gautą naftą sau naudingomis kainomis.

Naudingomis tiek, kad naftotiekis Baku – Batumis taptų nuostolingas dar

tik projektavimo stadijoje. Iš kitos pusės, geležinkelyje Baku-Batumis,

nutiestame Rotšildų kapitalo lėšomis, nuolat sutrikdavo judėjimas. Tuo

klausimu vietos spauda rašė, pavyzdžiui, apie 78 mylių ilgio

geležinkelio ruožo, nutiesto per 3 tūkstančių aukščio kalnyną,

problemas. „Šis ruožas buvo tiek sudėtingas, kad bet kuriuo metu juo

galėjo važiuoti ne daugiau šešių vagonų“. Kad rastų išeitį, 1889 metais

„Broliai Nobeliai“ vis dėlto baigė 42 mylių vamzdyno tiesimą per

kalnus. Teigiama, jog darbų baigtį lėmė 4 tonų Alfredo dinamito

panaudojimas. Taip aušo naujoji era, kurią „Standard oil“ pasiuntinys

ypatingosioms užduotims Libis kvalifikavo kaip ‚komerciją žiauriausios

konkurencijos sąlygomis“.

Kas gi laimėjo?

Amerikos dalis pasaulinėje tepalų rinkoje pradėjo kristi nuo 78

procentų 1888 metais iki 71 procento 1891 metais, kai tuo tarpu Rusijos

dalis padidėjo nuo 22 iki 29 procentų. Bet šie septyni procentai

atsiejo Liudvikui Nobeliui išties brangiai. 1888 metais, atostogaudamas

prancūzų Rivjeroje, „Baku naftos karalius“ mirė nuo širdies priepuolio,

eidamas tik penkiasdešimt septintuosius metus.

Tuomet

kai kurie Europos leidiniai supainiojo brolius Nobelius ir pranešė apie

Alfredo mirtį. Jis įtariai bei su nuostaba skaitė užuojautas dėl savo

„mirties“. Jį viešai vadino „ginklų fabrikantu“, „dinamito karaliumi“,

prekiautoju mirtimi, sukrovusiu milžiniškus turtus kuriant vis naujus

būdus žmonėms luošinti ir žudyti. Laikoma, jog ši aplinkybė ir lėmė

tai, jog jis nusprendė perrašyti testamentą, kuriame paliko savo

santaupas nūdien gerai žinomos premijos įsteigimui.

Konkurentai

ėjo vienas link kito, nujausdami lemiamą mūšį. Buvo naudojamasi viskuo

– slapta diplomatija, ginkluotomis bei politinėmis provokacijomis,

mėginimais patraukti vienokių ar kitokių šalių vyriausybes savo pusėn.

Bet jau tada kai kurie itin įžvalgūs stebėtojai pranašavo, jog „po

10-15 metų Kaukaze gali įvykti įvykiai, sujauksiantys epochą“. Tai

pasitvirtino.

Pagal užsienio spaudą parengė Aurimas Mozūraitis

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą