Ligita Juknevičiūtė
Vaikystėje mes Šiauliuose gyvenom penktame sovietinio daugiabučio aukšte, per to buto langus ir balkoną matydavau tolumoj Talkšos ežerą, tiesa, tada jis dar vadinosi Talšos. Man, vaikui, tas vaizdas priminė kažkokią tolimą jūrų karalystę, nors teoriškai žinojau, kad tai ežeras, įpročio ir mados ten eiti nebuvo, vieni vaikai taip toli neidavom, o su tėvais irgi.
Daugiausiai laiko praleisdavau kieme su draugais, mokykloj, būreliuose, o vasarą kaime. Tas ežeras anais laikais buvo labai užterštas, sklandė legendos apie tuos, kurie netyčia įkritę išlipdavo nusėti pūslėmis, todėl niekas ten nesimaudė, žuvų net nebuvo, nes į jį begėdiškai tekėjo batų fabriko „Elnias“ pramoninės atliekos. Tik baidarininkai treniravosi tam ežere.
Bet iš mūsų buto ant kalno Ežero gatvėje, iš aukštai ir toli vaizdas buvo gražus, lyg jūra, net dabar kartais tą ežerą tolumoj sapnuoju, bet sapnuose kaskart vis kitaip prie jo priėjus viskas atrodo.
Vyresnėse klasėse jau įsidrąsinau ten pabėgioti, tokia išdidi nurisnodavau, pabėgiodavau pakrantėm ir įtikėjusi, kad tapau ypač graži ir liekna, parrisnodavau atgal.
Taigi, ežeras tolumoje man užsifiksavo kaip laimingos vaikystės peizažas, nes su draugėm sėdėdavom ant palangės virtuvėj, plepėdavom, o ežeras tolumoje žadėjo, kad gyvenimas bus gražus ir skaidrus, kaip tas žydras lopinėlis horizonte.
Taip pat tam mūsų standartiniam bute buvo kai kas nestandartiško. Gan aukštos buto lubos, mat penktasis, paskutinis aukštas, buvo dėl smailėjančio stogo konstrukciškai aukštesnis, nei kiti butai. Pamenu, kad nuėjusi pas draugus kituose butuose, jausdavau, kad tie butai kažkokie ankštoki. Taigi, aukštų lubų ir žydros jūros, kaip man tada atrodė, horizontas, suformavo man ateities būsto idealą. Visada, kiek save pamenu, sakydavau, kad norėčiau gyventi prie jūros. Ir po truputį link tos svajonės judėjau. O gal ta svajonė judėjo link manęs, sunku dabar pasakyti.
Pasilikę su Artūru prieš trejus metus Graikijoje, laimingai glaudėmės vasariniuose graikės Christinos ir jos brolio Kosto apartamentuose. Jaučiau jai begalinį dėkingumą, kad leido laikyti šuniuką Zorbą, ir šiaip be rekomendacijų niekas atvykėlių lengvai nepriima, reikia turėti bent jau graikišką socialinį numerį, kol jį gauni, yra reikalų, vaikščioti ir į policiją, savivaldybę, o be to numerio nebent moki metams į priekį nuomą, nes visokių perėjūnų pasaulyje pilna.
Tad ir mes pas Christiną džiaugėmės turėdami kur gyventi, turėdami aukštas lubas, balkonus su vaizdu į kalnus ir jūrą, Zorbą kartu, ir nuostabius šeimininkus, kurie tuos trejus metus mus mylėjo, lepino ir visaip mumis rūpinosi. Todėl adaptacija svetimam krašte nebuvo tokia sunki, kaip atsitinka tiems, kas pakliūna į svetimą aplinką be draugiškų žmonių aplink.
Vienintelis tų apartamentų minusas buvo tas, kad žiemą jie šalti, vasariniai, nes namas nepritaikytas žiemoti, šildytis elektra labai brangu, o dyzeliu irgi neapsimoka, nes neekonomiška, kai namas tuščias, o mes žiemą likdavo beveik vieni. Tad po trejų metų miegojimo su megztiniais ir net striukėmis kartais, nes kambaryje naktį būdavo vos keturiolika laipsnių, kol neįjungdavau elektrinio šildytuvo, o Artūrui ypač šalta jame buvo, išsikėliau užduotį susirasti pagaliau šiltus namus, o ir Zorba iškeliavo į šuniukų rojų, nebeaktualu tapo, kad priimtų su šunimi, tad nutariau pagaliau susirasti kažką jaukaus ir šilto, ir kad nereikėtų mokėti daug už tą šilumą.
Ir tie namai atėjo patys.
Iškviečiau masažistę vasaros pradžioj, mūsų nuostabiąją Eleni, kad padarytų Artūrui masažą, jam tikrai jo reikia. Bet Artūras lyg tyčia, prieš pat masažą, užmigo. Na, gerai, sakau Eleni, daryk man, Dievas mato, aš jam norėjau gero. Padarė masažą Eleni, aš tokia laiminga sakau, klausyk gal žinai, kas šiltus namus nuomoja, nebenorim šalti. Gali būt kuklus būstas, svarbu, kad būtų šilta. Sako Eleni, žinau, ir parodo man skelbimą, tokį namuką. Nu, kaip namuką… Tokią senovinę peloponietišką pilaitę, cha cha. Kaip iš pasakos. Gražų, autentišką, kompaktišką akmeninį namuką, ir talpų, galės ir svečių atvažiuoti, ir nuoma nedidelė, nes toliau nuo miesto, kaime, o svarbiausia, kūrenamas malkom ir labai žiemą šiltas.
Kodėl taip smulkiai pasakoju? Gal kad pabrėžčiau, kaip geriausi dalykai ateina tada, kai galvoji ne tik apie save, bet ir apie kitą? Juk masažą daryti kviečiau Artūrui, ir namų ieškojau, kad jam būtų šilta, nes jo termoreguliacija, matyt, streikuoja, tik vasarą jam šilta, taigi, norėdama gero kitam, gavau dovanų mums abiems tikrą stebuklą.
Žodžiu, dabar gyvenam su nuostabiu vaizdu į jūrą pasakų namuke, su židiniu, kuris šildys namus žiemą malkomis, bus ir jauku, ir ekonomiška, ir labai gražu. Terasoj balkone darau Tibeto pratimus, o rudeniop pakviesiu čia ir stovyklautojus, surengsim „Mama Mia“ ir „Kažkas atsitiko“ vakarėlius, kino peržiūras, taip, kaip ir svajojau pernai. Ir savanorių turėsiu, atskrenda draugai, ir studentės merginos.
Argi ne pasaka? Galėsiu įgyvendinti viską, ką buvau suplanavusi pernai Jaunystės susigrąžinimo stovyklai. Pernai į ją atskrido tik viena moteris, o šiemet jau turiu pulkelį gražuolių, todėl bus ir sveikatos, ir blaivybės, ir poilsio, ir kūrybos, ir dar jaunystės stovykla su diskotekomis ir aerobika, gitaros vakarais ir kriauklių rinkimo meditacijomis. Juk sakiau ir sakiau nuolat, nors ir kaip būdavo sudėtinga, ar gali būti geriau, Viešpatie? O kai taip sakai, tai viskas ir yra tik geriau ir geriau.
Artūras irgi laimingas, gerai jaučiasi savo naujoje pilyje, maudosi dažnai jūroje, yra gydomas netradiciniu metodu. Nors ir nesurinkom tos sumos tiems naujausiems vaistams, ieškau ir toliau būdų, kaip surinkti, o svarbiausia, gyvenu ir jaučiuosi taip, lyg Artūras JAU būtų pasveikęs. Ar tai lengva, ar visada pavyksta? Tikrai ne, bet jau žinau, kad svarbu tai daryti sąmoningai, pasitikėti Dievo malone, pailsėti, išsimiegoti ir būti optimistiška, bet nuolankia.
Sakau kartais tyčia tokia žiopla blondinės mina, žiūrėdama į dangų, Dieve, ką aš žinau, kodėl čia taip viskas vyksta, bet Tu tai jau tikrai žinai, todėl vesk, prašau, ten, kur aš galiu geriausiai save realizuoti ir Tau tarnauti.
Taigi, pokyčiai po pokyčių, ir žiūrėk, laimės žiburys nušvito man ir tau. Suintrigavau? Tuomet pirkit bilietus, dar spėsit į stovyklą rugsėjo gale, yra pora vietų viloj, ir į svečius kviečiam artimus žmones, svajosim, medituosim drauge, o tada žiūrėsim, kaip tos svajonės pildosi. Ir pagaliau aš pradėsiu meditacijas nuotoliu tiems ir toms, kas negali atvykti, bet nori medituoti graikiškoj atmosferoj. Tiesiai iš savo namų terasos su vaizdu į jūrą. Tilpsime nuotoliu visi, tereiks pasijungti į uždarą grupę.
Tad iki susitikimų Graikijoje ir ekranuose, būkite visi laimingi, ramūs, svajokite ir tikėkite, kad visada viskas vyksta taip, kaip reikia, ir kaip mes nusiteikiame, kokia energija ir intencija vibruojame.
Aš nusiteikusi laimei ir ramybei, kas beatsitiktų. Ir jums to linkiu, ir, kaip visada, tepadeda mums Dievas.
