Dar kartą apie „vatnikus“ ir kolaborantus: žudyti ar nežudyti, paklaustų klasikas

Prof. Ryšardas Burda, teisės mokslų daktaras

„Vatnikas“ – etiketė be teisės pagrindo

Informacinis karas jau seniai persikėlė į socialinius tinklus. Juose vyksta diskusijos tarp mokslininkų ir paprastų piliečių, juos išnaudoja specialiosios tarnybos, žurnalistai savo tyrimuose ir pan. Taip nutiko ir su Vytauto pasisakymu, kai jis „Facebook“ tinkle pareiškė, kad diversantai ir kolaborantai turėtų būti šaudomi vietoje. Nėra jokių abejonių, kad Vytautas nuoširdžiai tiki tuo, ką sako. Tačiau klausimas – ar jis tai žino? Nes žinojimas nepasireiškia vien emociniu santykiu su mintimis apie hipotetinę situaciją, o remiasi materialiais arba teisiniais faktais, objektais, kuriuos galima ne tik aprašyti, bet ir pačiupinėti, užuosti, paragauti, išgirsti ir pan. Žinojimas grindžiamas ir suvoktais vaizdiniais, perskaitytais tekstais ar net asmenine patirtimi – kad ir tokia, kaip „šaligatvio plytelės <…> panaudojimas“.

Beje, kalbant apie „plytas“: psichiatrai, norėdami nustatyti asmens šizofrenijos lygį, užduoda klausimą – „Ar gali silikatinė plyta skristi?“ Tačiau palikime psichinius ligonius gydytojams ir panagrinėkime Vytauto teiginius apie kolaborantų (bei čia pat pridedamų „vatnikų“, nes kai kurie siūlo ir su jais pasielgti taip pat) šaudymus – iš teisinės perspektyvos.

„Vatnikas“ – stigmatizavimo instrumentas

Pirmiausia pažymėtina, kad skirtingai nei „kolaborantas“, sąvoka „vatnikas“ nėra teisinė. Tai – propagandinė, politinė ar juodojo PR’o kategorija. Jos paskirtis – atskirti kitaip manančius nuo vyraujančios Lietuvoje neoliberalinės ideologijos. „Vatniku“ dažnai vadinamas kiekvienas, kuris kritikuoja buvusią ar esamą politinę koaliciją, jos vidaus ar užsienio politiką. Taip skaldoma visuomenė, uždedamas simbolinis ženklas – panašiai kaip Dovydo žvaigždė nacistinėje Vokietijoje, kaip atskiros vietos juodaodžiams JAV visuomeniniame transporte ar kaip Rusijos kalėjimuose nuteistiesiems už seksualinius nusikaltimus buvo skiriami šaukštai su pragręžtomis skylutėmis.

Skirtumas tas, kad šios etiketės – kriminologijoje vadinamos stigmomis – klijuojamos informaciniame lauke. Priminsiu: kalėjimų subkultūroje, kurios modelį bando diegti viešojoje erdvėje pagrindinė žiniasklaida (deja, taip pat ir iš mokesčių mokėtojų pinigų gyvenantis nacionalinis transliuotojas), už kiekvieną žodį atsako nusikalstamos gaujos vadeiva. Reikėtų susimąstyti, kodėl ši struktūra per šimtmečius išliko gyvybinga. Galbūt todėl, kad vadeivoms taikoma griežta atsakomybė?

Teisiniai skirtumai tarp kolaboranto ir kombatanto

Tačiau žodis „vatnikas“ neturi jokios teisinės reikšmės – nei administracinės, nei baudžiamosios teisės prasme. Skirtingai nei Valstybės saugumo departamento 2025 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje, kurioje net 24 kartus pavartotas žodis „Kremlius“, terminas „vatnikas“ ataskaitoje apskritai nevartojamas.

Deja, viešojoje erdvėje „vatnikas“ dažnai tapatinamas su kolaborantu – o tai jau turi labai rimtų pasekmių. Visų pirma todėl, kad Lietuvos Baudžiamajame kodekse kolaboravimui skiriamas atskiras straipsnis. BK 120 straipsnyje nurodoma, kad Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą ar kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvylikos metų.

Doktrininis išaiškinimas (DI) informuoja, kad okupacija – tai laikinas karinis teritorijos užėmimas, kai ją kontroliuoja kita valstybė, bet oficialiai jos suverenitetas neperduodamas. Tuo tarpu aneksija reiškia nuolatinį suvereniteto perdavimą – kai viena valstybė prijungia kitos teritoriją ir integruoja ją į savo sudėtį. Tad Krymo atveju buvo įvykdyta aneksija.

Antra, tokiais atvejais viešojoje erdvėje žmogaus pravardžiavimas „vatniku“ ar kolaborantu iš esmės prilygsta jo įvardijimui nusikaltėliu – o tai, jei nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, teismų praktikoje vienareikšmiškai laikoma šmeižtu.

Svarbu suprasti, kad kolaboravimas galimas tik po to, kai įvyksta Lietuvos teritorijos okupacija ar aneksija. Tuo metu, kai vyksta kariniai veiksmai, civilių, esančių už Lietuvos kariuomenės užnugario giliai šalies teritorijoje, pagalba svetimai kariuomenei bus vertinama ne kaip kolaboravimas, o kaip šnipinėjimas, talkinimas priešiškai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką, dalyvavimas antikonstitucinėse grupėse ar išdavystė.

Teritorijoje, kurioje įvyksta aneksija, paprastai nebelieka nei prigimtinės šalies įstatymų leidybos, nei vykdomųjų institucijų. Antrojo pasaulinio karo metu beveik visa Vakarų Europa buvo okupuota nacistinės Vokietijos – ten buvo įkurtos vokiečių karinės administracijos, su kuriomis bendradarbiavo ne tik vietinės valdžios, bet ir ištisos vyriausybės bei net karališkosios dinastijos. Lietuvos teritorijoje vokiečiai Vilniaus senamiestyje įsteigė žydų getą – ne be vietinių pagalbos. Tuo metu Vokietijos kariuomenė toliau „žygiavo“ Kremliaus link.

Todėl labai svarbu tiksliai nustatyti laikotarpį, kuriuo vykdomi civiliai kenkėjiški ar talkinantys veiksmai. Nuo to priklauso ir jų teisinis vertinimas.

Kas kaltas – šaltkalvis ar gydytojas?

Trečias ir svarbiausias momentas – hipotetinio „Lietuvos–Rusijos karo fronto“ užnugaryje esantis kolaborantas yra civilis asmuo. Joks diversantas nėra laikomas civiliu. Diversantas priklauso kariaujančios konvencinės kariuomenės specialiosioms pajėgoms: jis turi ginklą, sprogmenis, specialiąją įrangą ir humanitarinėje teisėje vienareikšmiškai traktuojamas kaip kombatantas. Visi kombatantai yra saugomi Ženevos konvencijos ir jos papildomųjų protokolų. Lygiai taip pat visi civiliai saugomi tiek Ženevos konvencijomis, tiek Romos statutu.

Lietuvos Respublika yra teisinė valstybė (bent jau kol kas), todėl joks civilis, kolaboruojantis su okupacine valdžia, joks civilis, nenorintis talkinti nė vienai kariaujančiai pusei, negali būti žudomas – kaip tai darydavo sovietų stribai netolimoje istorinėje praeityje.

Kolaboruojantis kareivis pagal tarptautinę teisę yra kombatantas, tačiau pagal nacionalinę teisę jis vertinamas kaip išdavikas. Kolaboruojantis civilis tarptautinės teisės požiūriu nėra kombatantas, todėl turi būti ginamas tarptautinėmis konvencijomis kaip civilis, bet pagal nacionalinę teisę taip pat gali būti laikomas išdaviku.

Išdavikas – tai asmuo, kuris karo metu arba paskelbus karo padėtį perėjo į priešo pusę arba padėjo priešui veikti prieš Lietuvos valstybę. Visais atvejais – tiek kombatanto, tiek civilio – atžvilgiu galioja Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas. Jie gali būti nuteisti Lietuvos teismų iki 15 metų laisvės atėmimo.

Ši teisinė situacija tampa ypač komplikuota vertinant kareivio pasidavimo į nelaisvę atvejį. Priešas tokį asmenį taip pat traktuos kaip kombatantą ir jam suteiks Ženevos konvencijos garantijas. Tačiau kyla klausimas: ar kareivis, pasiduodantis priešui, gali būti laikomas padėjusiu veikti prieš Lietuvą?

Kita vertus, valstybės aneksijos atveju nebeveikia jokie prigimtinės valstybės organai – nei parlamentas, nei vyriausybė, nei policija, nei teismai, nei savivaldos institutai. Kaip tokiu atveju vertinti naujai gimusių asmenų veikimą šioje teritorijoje? Ar bus laikoma, kad pardavėjos, šaltkalvio, asenizatoriaus, šiukšlių vežėjo, gydytojo ar advokato darbas – tai „kitoks talkinimas neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką“? Juk jie vykdys lietuvių bendruomenei būtinas ir naudingas funkcijas.

Prisiminkime, kaip kai kurie pokario emigrantai bandė laikyti visus likusius Lietuvos teritorijoje piliečius kolaborantais. Gal tuomet, prisiminus Mariaus Ivaškevičiaus trijų veiksmų pjesę „Madagaskaras“, visai Lietuvai reikėtų išsikelti per valdžios siūlomą Klaipėdos uosto koridorių? Tik klausimas – kiek tam reikės veiksmų? Ir ar tuomet iš tiesų neliks nė vieno kolaboranto?

Teisingumas karo metu – tik per teismus

Ketvirta – teisinėje valstybėje, net ir karo sąlygomis, teisingumą vykdo tik teismas, vadovaudamasis įstatymu. Mirties bausmė Lietuvoje yra panaikinta, tad kol ši nuostata galioja, nė vienas save vadinantis „super patriotu“ neturi teisės savintis teisėjo vaidmens ir švaistytis šūkiais apie tai, ką jis ketina mokyti žudyti ar pats planuoja žudyti.

Tokie „patriotai“ iš esmės atkartoja kelią, kurį nužengė Kinijos chunveibinų būriai, apie kuriuos kritiškai atsiliepia ir Valstybės saugumo departamento Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas. Priminsiu: šie būriai buvo sukurti 1966 m., Mao Dzedongo politinės grupuotės iniciatyva, ir naudoti susidoroti su politiniais bei visuomeniniais veikėjais.

Tokius būrius pateisinant dažniausiai teigiama, esą tam tikrai žmonių grupei netaikoma nei nacionalinė, nei tarptautinė teisė. Tokiu būdu pateisinami nusikaltimai žmoniškumui.

Precedentas A. Paleckio byloje: veiksmas ar pasiruošimas?

Verta prisiminti, kaip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertina įvairaus pobūdžio pasirengimą sunkių nusikaltimų padarymui. Pavyzdžiui, A. Paleckio byloje (Nr. 2K-7-53-489/2023) teismas pateikia tokį vertinimą:

„<…> informacijos gavimo veiksmai iš viso buvo tik planuojami, buvo atsivežta į Lietuvą užduotis ir, svarstant tarpusavyje, bendrininkams ieškota galimybių ją įvykdyti; tik vienam nenustatytam asmeniui pateiktas abstraktus nurodymas „pašukuok“ <…> buvo taip ir nepriartėta prie realaus užsienio žvalgybą dominančios informacijos gavimo <…> A. P., susitikdamas su D. B., kalbėdamas su juo, tik aktyviai sprendė, ieškojo kelių, kaip šią užduotį būtų galima įgyvendinti <…> Nenustačius nė vieno asmens gyvenamosios vietos adreso, bendrininkų pastangos buvo nutrauktos, Lietuvos Respublikoje nepradėjus rinkti RF FST dominančios informacijos – būtent asmens duomenų <…> Taigi, byloje teismų nustatyta A. P. nusikalstama veika turėtų būti vertinama kaip rengimasis daryti labai sunkų nusikaltimą (šnipinėjimą renkant užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją) ir kvalifikuota taikant BK 21 straipsnio 1 dalies nuostatas.“

Dabar šią teismo samprotavimo logiką perkelskime į kitą situaciją.

Turime asmenis, kurie ne tik siūlo žudyti „nelojalius“, „kolaboruojančius“ Lietuvos piliečius, bet ir ruošia tam komendantinius būrius bei mobilizuoja Šaulių sąjungos savanorius. Jie treniruojami ne tik specialiuose poligonuose, bet ir civiliniuose objektuose, pavyzdžiui, prekybos centruose. Tokie asmenys sudaro konkrečių piliečių asmens duomenų sąrašus, nustato jų gyvenamąsias vietas, pasiskirsto būsimas aukas tarp vykdytojų. Belieka tik nustatyti X valandą, kurią turėtų prasidėti Lietuvos teritorijos „valymas“ nuo kolaborantų ir nelojalistų.
Taigi – atitinkami žmonės gavo „užduotį“ (kitų politikos klasikų žodžiais – „gavo zadanijas“), tie patys ar kiti „pašukavo“ Lietuvos teritoriją bei virtualią erdvę, nustatė žmones, kuriuos reikia nužudyti, parengė ginkluotę, logistiką ir pan. Visi pasirengimo veiksmai sunkiam nusikaltimui padaryti jau atlikti. Belieka tik konkrečiai kvalifikuoti sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo straipsnį.

Svarbiausia – jeigu A. Paleckis teisinosi tuo, kad ruošėsi rinkti informaciją knygai apie Sausio 13-osios įvykius, tai šie asmenys neslepia savo tikslų, viešai kalba apie žudymus, baugina ir terorizuoja visuomenę bei – tuo pačiu – daromas spaudimas teismams. Pagalvokime: ar šie žmonės toleruos „nelojalius“ nuosprendžius?

Tarp žinojimo ir tikėjimo

Turiu labai rimtų baimių, kad lojalistų ruošiamos „akcijos“ prieš nelojalistais laikomus piliečius gali peraugti į tautinės neapykantos aktus, o gal net į civilinį konfliktą – ypač atsižvelgiant į paskutiniųjų Prezidento rinkimų rezultatus, kurie parodė visuomenės skilimą.

Pabaigai siūlau sau ir visiems užduoti vieną esminį klausimą: kodėl oficialūs teisėsaugos institutai taip pasyviai reaguoja į jau metus trunkantį žudymo naratyvą, nukreiptą prieš kitaip mąstančius mūsų tėvynainius? Kodėl tylima, kai viešojoje erdvėje atvirai ir agresyviai kalbama apie „valymus“, „sąrašus“, „X valandą“?

Šiuolaikiniai Lietuvos lojalistai–chunveibinai, bendraudami su žmonėmis, neretai pasako: „su jais (skaityk – kitaip manančiais) kitaip neįmanoma, o ką daryti?“ Tačiau klasikai, net ir kraštutinėmis aplinkybėmis, paprastai užduodavo vertybinius klausimus, o atsakymus palikdavo ateities kartoms.

Tikriausiai tas metas jau atėjo. Mums – dabar gyvenantiems, stebintiems šiuos reiškinius, – laikas atsakyti: kuo remsimės – tikėjimu ar žinojimu?