Ligita Juknevičiūtė
Pamenate filmą „Ystviko raganos“, kai mažam tobulam miestelyje atsirado velnias ir su trimis žavingomis moteriškėmis, mainais už sielą suteikęs joms įvairių galių, ir pavertęs jas raganomis, pradėjo linksmintis? Tam tobulam miestuke buvo tokia moteriškė, kuri visa tai matė ar nujautė ir įbėgusi į bažnyčią šaukdavo, kad jų mieste dedasi baisūs dalykai, kad atsirado tarp jų velnias, kol tie nelabieji ją užčiaupė. Dabar jau nepamenu kaip, bet gan brutaliai.
Taigi, Holivudo scenaristai ir prodiuseriai, puikiai išmanantys piktojo veikimą, ypač ten, kur sukasi milijardai ir sielos atiduodamos už garbę ir pinigus, sukūrė smagią komediją apie tai, koks gudrus ir žavingas gali būti piktasis, kaip jis įsisuka į tobulą sociumą ir veikia, atimdamas sielas.
Kitas garsus filmas šia tema yra „Tvin Pykso miestelis“, tą irgi turbūt visi matėt. Jo esmė ta pati – net pačioje tobuliausioje bendruomenėje gali slėptis ir veikti velnias. Nes jis minta žmogaus nuodėmėmis, puikybe ir silpnu tikėjimu.
Dabar Lietuvą stingdo siaubas dėl nelaimės, atsitikusios Žvėryno miškelyje, kaip suprantu, tarp taip vadinamų normalių tėvų vaikų. Prestižiniame Žvėryne, švariame ir spindinčiame Vilniuje, ne kur nors narkotikų prekyba išgarsėjusioje periferijoje, įvyko kraupiausias koks begali įvykti nusikaltimas, kad visuomenė atsibustų ir susimąstytų apie tai, kaip tai galėjo atsitikti, ir kaip veikia piktasis. O svarbiausia, kaip gyventi ir ką daryti, kad tai nepasikartotų?
Bendruomenė ir tėvai dabar tariasi, su kokiais psichologais kalbėti, ką pasakyti vaikui, bijo išeiti į gatvę, o man šia tema ateina į galvą mintys apie tai, kaip čia veikia velnias, ir kaip šioje situacijoje jau reikia nebe psichologų, o egzorcistų. Ar kas nors su jais kalbėjo apie tai?
Ar dabar susimąstysim, kad pykčio, baimės, materializmo ir neapykantos pritvinkusioje visuomenėje yra ypač daug vietos ir sąlygų tamsos jėgoms veistis? Kaip tai vyksta? Kaip prarandama ar atiduodama siela? Sako, ją galima prarasti tiesiog pamelavus, mintyse pažadėjus velniui vien už gerą verslo ar sėkmės sociume sandorį. Ar mes sakom savo vaikams tokius dalykus? Ką daryti, pajutus, kad esi tuščias, besielis? Kaip melstis, ko prašyti Dievo, jeigu taip atsitiko, gal išgerti švęsto vandens, o gal tiesiog nueiti išpažinties ir prieiti šventos komunijos?
Pamenu, kartą vaikystėj susipykau su geriausia drauge. Mes žaidėm kieme kvadratą, ir ji skaudžiai nukrito ant nugaros. Viduj žinojau, kad jai skauda, kad turėčiau ją paguosti, bet many tada nesuvirpėjo nė vienas nervas, buvau šalta ir bejausmė. Kas tuo metu many vyko? Gal aš iš to pykčio ir puikybės buvau praradusi sielą? Kada aš ją vėl atgavau? Nežinau. Paskui susitaikėm, niekada apie tai nebekalbėjom, o aš pati kartais prisimenu tą epizodą ir susimąstau, kaip galėjau būti tokia žiauri? Juk buvau geras vaikas, pirmūnė, iš geros šeimos, gailėdavau ir šuniukų benamių, ir per filmus verkdavau, o tikros draugės supykusi tąsyk neatjaučiau…
Kabalistai sako, kad siela žmoguje užgimsta tik tada, kai jis susimąsto apie tai, ko iš jo tikisi Dievas ir pradeda ieškoti apie tai žinių, siekti gyventi meilėje, kasdien sąmoningai prašo Dievo stiprybės nebūti tik egoistu, kokius mus sukūrė, bet ir mylėti artimą savo.
Pagal šią teoriją, žemėje vaikšto daugybė besielių arba apsėstųjų, kurie dėl pinigų, garbės, sėkmės ar meilės trūkumo gali padaryti bet ką, o jų sielas valdo velniai ir demonai. Dar tai vyksta žmogui apspangus nuo paprasčiausio alkoholio ar narkotikų, visokių tablečių, kokainų, grybų, ajavaskų, per visokias egzotiškas religines ir satanistines ceremonijas, transe nuo sąmonę atimančių medžiagų, tuomet žmogaus bejausmį kūną užvaldo velniai ir demonai, kurių čia, šioje planetoje, ir visatose, pilna, tik mes jų paprastai normalioj būsenoj nematom, suvokiam jų buvimą tik atsitikus tokiems baisiems nusikaltimams.
Kodėl kalėjimuose taip mikliai atsiverčia net baisiausi nusikaltėliai? Nes pradėję gilintis į dvasines žinias, jie suvokia, kad daugybę tų nusikaltimų žmonės padaro apsėsti pikto, atidavę jam savo sielą. Net visokie buitiniai nusikaltimai išgėrus, muštynės, žudynės ir nevaldomas seksas vyksta būtent pagal tokį mechanizmą – apspangęs žmogus nebevaldo savo kūno ir proto, jame veikia velnias ir daro tam kūne, ką nori.
Taigi, tamsioje, lietingoje, galimai dėl geoinžinerijos lietuje murkdomoje, neapykanta Rusijai ir vienas kitam pulsuojančioje Lietuvoje, kur liejasi laisvai alkoholis ir narkotikai, kur influenceriai atvirai tyčiojasi iš žmonių, pedofilai vaikšto laisvėje, o pagrindinė partija drumsčia tautai smegenis ir gąsdina karu ištisus dešimtmečius, korumpuoti kitų partijų politikai ir pseudo verslininkai vis nepasidalina grobio ir milijardų, kur kiekvieną savaitgalį apspangusios minios šoka ir dainuoja varžybose, skanduodami neapykantos ar vulgarius šūkius masiniuose renginiuose, lyg paskutinį kartą prieš pasaulio pabaigą, o nuo pirmadienio vėl ginkluojasi, ieško priešų ir jau oficialiai ragina ir ruošiasi įskundinėti vieni kitus, susikūrę puslapius Akylas, įvyko siaubingiausias nusikaltimas tarp paauglių, bet TV forumuose politikai ir toliau „maikes plėšo“ dėl to, kas dalinsis milijardus, influenceriai kaip niekur nieko reklamuoja kremukus, o šalies Prezidentas tyli.
Kur toji moteriškė, kaip tam filme, kuri įbėga į bažnyčią ir šaukia: žmonės, tarp mūsų atsirado velnias, gal net daugybė jo pavidalų, melskimės, gelbėkimės, prašykime Dievo pagalbos, susimąstykime, kas vyksta? Gerai, aš pabūsiu toji moteriškė, ir šaukiu bent čia.
Žmonės, atsibuskite, nebereikia jokių karų nei okupacijų, tai jau vyksta. Stabdykime tą neapykantos ir tarpusavio pjudymosi tvaną. Melskimės, atgailaukime, blaivėkime, sąmoningėkime ir bent bandykime Dievo prašyti taikos, meilės ir atjautos tarpusavje.
Ką dar galim padaryti? Kadaise Andrius Mamontovas dainavo „Skausmas būna mielas, saugok savo sielą“, tai jau eikim iš to skausmo, saugokim savo sielas, nors ir Andrius dabar patapo klasikiniu leftistiniu komjaunuoliu, kone bedieviu, vis feisbuke kažką paironizuoja ta tema, suprask, tik kvailiai tiki Jėzumi ir dievišku pasaulio paveikslu, net esam su Andriumi kartą kažką ta tema susirašę feisbuke.
Jeigu taip, jeigu populiarūs žmonės ir politikai negali būti visuomenei dvasiniais autoritetais, tai tada lai kalba mūsų kunigai, gal sugalvos kokius masinius viešos maldos renginius Katedros aikštėje ar Vingio parke, vietoj tų vienodų koncertų ir sporto varžybų, už taiką, už santarvę, už dorą ir sąžinę, už mūsų sielas, kad jos būtų saugios ir šviesios, su Dievu, su Kristumi ir Marija, su visais angelais ir šventaisiais, juk ne veltui esame Marijos žemė, vis dar krikščioniška visuomenė.
Kreipiuosi į kunigą egzorcistą Arnoldą Valkauską, ką patartumėte pasimetusiai ir išsigandusiai visuomenei, tai jos daliai, kuri suvokia, kad čia jau veikia piktosios jėgos? Nes VISI suvokia, tik nedrįsta sau to prisipažinti, kad tai ne kažkokia mistinė paauglystė, kad negali to padaryti nei vaikas, nei paauglys, nei suaugęs, jei jis turi sielą ir sąžinę, kad tai velnias siautėja. Kaip nuo jo gelbėti ir saugoti save ir savo vaikus, kaip apsaugoti savo šeimas ir sielas nuo piktojo pagundų ir veikimo, kaip atsiriboti nuo tos neapykantos ir patyčių, pulsuojančių iš TV ekranų ir telefonų, nuo tų jėgų, ryjančių žmonių sielas?
Aš kasdien meldžiuosi, taip pat ir už Lietuvą. Kartais kalbu maldą „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlės“, pamenu, kad egzorcistas kun. Arnoldas Valkauskas sakė, kad išvarant demonus jie labiausiai bijo Jėzaus vardo. Namuose pas mus yra Kristaus atvaizdų, šaldytuve švęsto vandens, gurkšteliu jo kartais, ir kitiems duodu, tą patį matau daugelyje Graikijos namų, viešose vietose Graikijoj visur šventųjų atvaizdai, rašiau apie tai ne kartą. Net miestelio Policijos kabinetuose ir viršininko kabinete kabo Kristaus ikonos, kaip priminimas, kad tik Dievas yra mums teisėjas ir mūsų sąžinės balsas, kuris mus stebi ir vertina VISADA. Mes esam užauginti su Kristaus vardu ir paveikslu, na, gerai, ir su Leninu, bet tai jau tolima praeitis, remkimės į Jį, į Kristų, manau, tai geriausia apsauga nuo piktojo veikimo.
Skaitykim Bibliją, dar kartą pasikartokim Dešimt Dievo įsakymų. Bent prieš vakarienę persižegnokim, priminkim ir paaugliams, kad jie visada turi Dievą, kuris moko mus, kaip gyventi per pranašus, per Mozę, kuris užrašė Dievo įsakymus, ir kad nors tai dabar jiems atrodo juokinga, Jis, mūsų Dievas ir Jo sūnus Jėzus, toks pat realus, kaip ir velnias, todėl turim sekti, ką kalbam, su kuo bendraujam ir kaip gyvenam. Dešimt Dievo įsakymų yra:
1. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
2. Nenaudok Dievo vardo be reikalo.
3. Švęsk šventą dieną. (Katalikų bažnyčioje sekmadienį, kitose denominacijose gali būti kitaip)
4. Gerbk savo tėvą ir motiną.
5. Nežudyk.
6. Nepaleistuvauk.
7. Nevok.
8. Neliudyk melagingai prieš savo artimą.
9. Negeisk svetimo vyro, moters.
10. Negeisk svetimo turto.
Pasikabinkim šiuos įstatymus namuose vietoj tų baisių bereikšmių šiuolaikinio meno terlionių. Tegu šie įstatymai tampa mums savaime suprantama kasdienybės ir būties dalimi, juk ne visi kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, ypač vaikai ir paaugliai. Tikiu, kad taip bent kažkiek apsaugosime savo namus nuo piktojo gundymų ir spąstų.
Dėkoju visiems šį tekstą perskaičiusiems žmonėms už maldas ir doras intencijas, už pastangas išsaugoti taiką ir meilę savyje ir visuomenėje, už tai, kad sugebat išlikti orūs ir ramūs, už tai, kad saugote savo sielas ir mokote to savo vaikus, kaip tai svarbu.
Kalbėkim apie tai su artimaisiais, su vaikais, tiesiog būkim su Dievu, su Šviesa, ir atsiminkim, kad neužtenka Dievu tikėti, nes juo tiki ir velniai, ir demonai, kuriuos Jis ir sukūrė, svarbu Dievu sekti ir eiti pagal Jo vedimą ir įstatymus. Nes kitas kelias anksčiau ar vėliau atveda į Tvin Pyksą. Ir tesaugo mūsų sielas Jėzus Kristus, ir tepadeda mums Dievas.
