Gediminas Kiršinas
Apgauti priešus taip sunku,
kad taip turėčiau daug draugų…
Epigrama
Neišsiugdė LSDP naujų lyderių, o jei jų ir yra, pati partija jų neremia. Kaip tokiu atveju turi jaustis tokios politikės kaip R. Budbergytė, jeigu net jos pačios partija nesuteikia jai paramos? Situacija primena tai, kas nutiko su Landsbergiu ir Šimonyte – analogijos akivaizdžios.
Dar daugiau – partija nesugebėjo apginti net savo buvusio pirmininko, kuris be rimtos priežasties prarado postą. Ar tikrai tai buvo „niekai“? Žinoma, kad taip, nes tik palyginkime: žlugdyti švietimo sistemą, didinti mokytojų darbo krūvius, taip faktiškai mažinant jų atlyginimus ir tuo pačiu didinant privačių mokyklų pelnus; skirti daugiau lėšų ginklams, o ne mokslui ir technologijoms; tik pirkti (dažnai – per brangiai), bet ne kurti – visa tai yra vadinamosios „liberalios“ frakcijos „nuopelnai“.
Ir čia kalbame ne apie smulkmenas – tai šimtai milijonų, jei ne milijardai eurų.
O juk G. Palucko vadovaujama vyriausybė vis dėlto sugebėjo padaryti ir kai ką naudingo: leido žmonėms (bent jau netolimoje ateityje) pasitraukti iš privačių pensijų sistemos, pristabdė vėjo jėgainių statybą Palangoje – tai, beje, pastebėjo ir apžvalgininkai.
Ar naujoji vyriausybė pratęs šiuos gerus darbus? Nors jų buvo nedaug, bet vis dėlto buvo. O gal nauja valdžia ryšis dar drąsiau imtis visuomenei naudingų sprendimų? Tad neskubėkime iš anksto smerkti vien dėl to, kad „akcentas“ kam nors nepatinka – faktai greitai viską parodys.
Ar naujoji valdžia išsaugos lietuviams Sąjūdžio suvažiavimo rūmus (kaip klausia mokytoja G. A.)? Ar atsakys į klausimus, kuriuos dar sovietmečiu kėlė N. Sadūnaitė? Ar Lietuvos socialdemokratija bent šiek tiek taps tautine, kaip to mokė Eduardas Bernšteinas? Ar pajėgs naujoji premjerė ne tik ginti vargingiausius, bet ir nežlugdyti verslo bei technologijų pažangos? Ar bent kiek sutramdys biurokratijos monstrą? Hmmm…
Tiesa, „profsąjungietė“ ir socialinių reikalų specialistė (pašalpų dalintoja – kaip ir p. V. B.?) lyg ir bando suteikti partijai „socialistiškesnį“ veidą. Kalbos apie „Igničio“ renacionalizaciją skamba gražiai, net viltingai. Tačiau kyla klausimas: kaip sukrapštyti tuos kelis šimtus milijonų? Skolintis? O gal kas nors leis juos atidavinėti pamažu?
Tiesa yra ta, kad jokio socializmo negali būti be stipraus valstybinio ekonomikos sektoriaus. „Liberalai“ meluoja, kai teigia, kad valstybinių įmonių neįmanoma gerai valdyti. Lenkai gali – ir valdo. Norvegai gali – ir valdo. Net JAV valdžia, kaip skelbiama, yra įsigijusi akcijų svarbiose informatikos kompanijose. Kaip kitaip užsidirbti pinigų, nejau vien spekuliuojant? O lietuviams – tabu? Kas mes – žemesnė rasė, nesugebanti?
Gerai bent tai, kad koalicija su „Nemuno aušra“ tęsiama. Jau pabodo nuolatinis melas apie jų tariamą „didelį antisemitizmą“. Dėl vieno eilėraštuko buvo net nuspręsta, kad „priesaika sulaužyta“? Ar tikrai Lietuvos politikui draudžiama turėti kitokią nuomonę Palestinos klausimu, nors „Europai“ tai juk leidžiama?
Aš pats esu už žydų tautos teisę turėti stiprią valstybę savo protėvių žemėse, tačiau argi neturime teisės išklausyti ir kitokią nuomonę? Ar negalima būtų ieškoti kitokio, humanistiškesnio sprendimo? Bet mūsų diplomatija, kaip ir visos ES diplomatija, elgiasi tarsi užsirišusi akis ir užsikimšusi ausis.
Vienas pažįstamas man sakė, kad „valstiečiai–žalieji“ – jo nuomone – yra labai prorusiška partija, nes R. Karbauskis turi verslo ryšių su Rusija. Tačiau su Rusija ir net su komunistine Kinija niekas neturi didesnių verslo ryšių, kaip mūsų „sąjungininkai“ – Europa ir Amerika. Jie ne tik palaiko prekybą, bet net leido Kinijai gerokai sudrebinti savo ekonomiką.
O mes? Mes patys prisidarėme sau didžiulių nuostolių santykiuose su Baltarusija ir dar, paradoksalu, labai padėjome Rusijai. Kaip tai suprasti, gerbiami „konservatoriai“ ir „liberalai“?
Apie ryšius su Rusija turėtų spręsti saugumo tarnybos, o ne medijos. Bet štai užtenka viešai pasakyti, kad reikia remti tradicines šeimas ar turėti bent kruopelę tautiškumo – ir jau tampi „prorusiškas“. Keista logika. Tai pliusas, nors ir nelabai tikriems „valstiečiams“. Tačiau šališka, tendencinga propaganda jau įgriso. Ji ne šviečia tautą, o ją kvailina visokiausiais būdais. Ir taip yra ne tik Lietuvoje – tai platesnė tendencija.
Kodėl vienų „šapeliai“ akyje matomi, o kitų – rąstai – nematomi? Kodėl valstybinėje televizijoje, kuri klaidingai vadinama „visuomenine“, leidžiama kai kam už pliurpalus užsidirbti milijonus? Ir niekas tiksliai nežino, kiek ten iš tiesų sukasi pinigų, nes daug kas ten neaišku. Gal ir apsirinku, bet būtent taip ar panašiai kalba neoficialioji žiniasklaida.
Sakoma, kad „aušrininkai“ yra „pakabinti“ – todėl tokie naudingi socialdemokratams. Geriau jau jie, nei ambicingas „skvernas“ žmogus, tiesa? Prezidentūra elgiasi taip, lyg iš anksto žinotų, kad jie bus „nuteisti“ – postų neduoda, nors žmonės juos rinko, ir jie juk dar nenuteisti! Dabar lyg ir „taisosi“? Ar čia tik iliuzija?
Įdomu, kuo baigsis „suėsto“ premjero byla. Ar viskas išgaruos kaip dūmas, ar visgi bus „sėkminga“ byla pagal seną stalinistinį principą: „jei yra žmogus, bus ir straipsnis“? Juk net „etikos“ komisija jau pripažino, kad dorovės klausimų nesprendžia, o teisiškai – viskas lyg ir tvarkoje… Bet kai reikia, bylos juk pasidaro labai „sėkmingos“. Kiti, beje, labai teisėtai gavo ES paramas – ir niekas net nepakėlė antakių.
Būtų stebuklas, jei Lietuva pagaliau įkurtų tautinį banką. Galėtume uždirbti milijardą. Bet ar pinigų maišų valdžia leis? Vargu…
Teisybės dėlei reikia pripažinti – pylos gauna ir opozicija. L. Kasčiūno žmonos-buhalterės darbo istorija – tik vienas pavyzdys. Kalbama, esą ji dirbo įmonėje, tiekusioje detales Rusijai. Vadinasi, klausimas kyla dar aštresnis: kas tie „anonimai-lapinai“, kurie užsuka šias Čekiukiškas karuseles? Kas tiekia visuomenei klaidingą ar pusiau teisingą informaciją? Kas iš esmės griauna ne tik tautinių, bet ir proeuropinių, net proamerikinių partijų sistemą?
Kas nenori, kad atsigautų kultūra ir švietimas? Kas sąmoningai griauna trapų vidurinį sluoksnį – tautiškumo stuburą? Kas stabdo mokslo ir technologijų plėtrą, kas nenori kurti ekonominio ir gynybinio Lietuvos pagrindo? Kas iš tiesų rašo šį scenarijų – ir kieno naudai?
Belieka laukti, kada ims bausti ar rašyti papeikimus tiems, kurie gina lietuvių kalbos statusą. Net landsbergiai negynė tų, kurie bandė atstovauti tikrąją Lietuvos istoriją. Kiti tiesiog bijo…
Lietuviai jau netrukus gali tapti nacionaline mažuma savo pačių tėvynėje. Apie tai reikėtų kalbėti garsiai, bet kas tai darys? Politologai? Juokinga. Jie žino, kad už nepatogius klausimus galima išlėkti iš gero „plepalinio“ darbo. Todėl ir gauname tokias keistas „apklausas“, netikras diskusijas, iš anksto suredaguotas laidas. Gal bijoma, kad šiandien už žodį jau galima nukentėti?
Beje, politikoje ne paskutinės svarbos dalykas yra žmonių kilmė. Mes matome, kaip kitose šalyse nacionaliniai interesai ginami aršiai – o gal ir Lietuvoje kažkieno interesai ginami ne mažiau aktyviai?
Pažvelkime į Ameriką ar Prancūziją – ten valdžios vyrų ir moterų kilmė išnarpliojama iki senelių ir prosenelių. Pas mus – tyla. Išskyrus landsbergius, kurių biografijas gali rasti net keliose tarybinėse enciklopedijose ir knygose, kitų „šaknų“ lyg ir bijoma liesti. Kodėl? Nejau Lietuvoje baisu turėti žydiškų, rusiškų, ukrainietiškų ar baltarusiškų genų? Ar čia dar vienas tabu, kurio garsiai verčiau neliesti?
„Aksominės okupacijos“ ir tariamų „žmogaus teisių“ laikais (pasak R. Ozolo, žr. jo knygą „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“) lietuvių tautą ištiko katastrofa, kokios nėra buvę niekada anksčiau. Per trumpą laiką praradome apie milijoną žmonių… Šimtai milijardų nuostolių (Ozolo knygoje pateikiami skaičiai, o juk jis buvo Vyriausybės narys ir žinojo, ką rašo). Tai ne „paluckų“, ne „žemaitaičių“, ne kitų „auksinių protų“ ar panašių veikėjų darbeliai – čia mastas visiškai kitoks.
Ką daryti? Lietuvai reikia tikrai tautinės, protingos, humaniškos valdžios. Reikia ne vien tautinės partijos, bet ir intelektualų atbudimo. Bet gal jie visi jau tapo „europiečiais“ ir pavargo būti lietuviais?
Mes jau pergyvenome Uspaskio, Paulausko, Karbauskio, Valinsko ir kitų „gelbėtojų“ valdžiukes, matėme Pakso žlugimą. Kiek dar eisime tiesiu keliu į tautinę pražūtį? Kiek dar lietuvis lietuviui neišties rankos? Kitataučiai, gal bent jūs pamokykite mus, kaip reikia ginti savo gentį…
Galbūt atsiras naujų lyderių? Gal Inga Ruginienė parodys, kad yra stipri nauja lietuvė? Ar ji galėtų tapti ta, kuri drįs pasipriešinti šiai griovimo politikai?
Štai neseniai vienam pažįstamam, rusų–lietuvių kilmės vaikinui, nepasisekė. Jis nusipirko autobusą, gavo leidimą maršrutui, bet nusikaltėliai subadė jo mašinos padangas. O jos buvo didelės, brangios. Policininkas, pasak jo, patarė… miegoti mašinoje. Ir vietoj pagalvės turėti pistoletą po galva.
Skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas. Tokia realybė.
