Ligita Juknevičiūtė
Jeigu jums tektų rinktis tarp pinigų (garbės, prestižo) ir draugų, giminių, pažįstamų, tiesiog – žmonių! – visada siūlau rinktis žmones. Per tą laiką, kol esame Graikijoje, patyrėme daug nuostabių akimirkų ir harmonijos, susipažinome su puikiais žmonėmis.
Deja, pastarieji metai buvo ir vertybių bei draugų perkainojimo laikas. Kai kurie žmonės nutolo – ir ne tik dėl atstumo, – išnyko iš mano gyvenimo. Kartais bandau prisiversti jų ilgėtis, bet nepavyksta. O kiti, atvirkščiai, tapo labai artimi ir brangūs: vaikystės draugai, vėl išnirę horizonte, naujai sutikti Graikijoje, stovyklose, ar net matyti vos kartą, pažįstami tik per „Facebook“. Jie, kaip ir artimieji, tapo dar brangesni: mano vaikai, mama, sesuo, dukterėčia, pusbroliai ir kiti.
Bandau suprasti, kodėl taip nutiko, ir suvokiu, kad tai ne vien dėl to, jog esame toli nuo Lietuvos. Čia, Graikijoje, mes kasdien išgyvename gamtos grožį, šilumą, dieviškos jūros artumą, mėgaujamės puikiu maistu, draugiškais žmonėmis, istorinių, biblinių ir antikinių įdomybių artuma. Kartais tikrai atrodo, kad nebeįmanoma norėti daugiau. Ir vis dėlto nėra didesnio malonumo nei tiesiog susėsti ir bendrauti su mielais žmonėmis.
Atstumas ir laikas parodė, kad nieko nėra svarbiau ir brangiau už žmogišką ryšį. Neseniai atskrido sūnus po labai ilgo laiko – oro uoste net verkiau iš laimės. Gaminau jam vakarienę, jis su drauge dabar viešės čia dešimt dienų. Vien nuo minties, kad vėl verdu jam makaronus ir darau lašišos padažą, buvo gera iki ašarų.
Nesistebiu, kad pietiečiai tokie artimi su savo mamomis. Jie, kaip ir mes, prisotinti saulės ir jūros, gamtos grožio, kupini meilės ir dėkingumo, ypač gerai suvokia, kad koks bebūtų saldus gyvenimas, saldžiausia – mylimi žmonės šalia.
Jeigu visus Lietuvos žmones perkelti į Madagaskarą, kaip siūlė Kazys Pakštas, po kelerių metų, gavę pakankamai šilumos ir saulės, tautiečiai greičiausiai pasikeistų – išnyktų ta nuolatinė depresinė nesantaika, žmonės taptų geresni ir draugiškesni. Esu tuo tikra! Deja, ne visi. Mes skirtingi ir, iš principo, egoistai. Su prigimtimi negali kovoti be žinių ir be Dievo pagalbos. Būtent dėl to kartais tas egoizmas sugriauna net gražiausius santykius.
Dabar man artimas vienas principas: kasdien ar bent kas savaitę prašyti Dievo – „naudok mane ten, kur, Tavo manymu, esu reikalingiausia“. Ne ten, kur aš noriu, o ten, kur galiu geriausiai atsiskleisti pagal Jo planą – būti naudinga žmonėms, gamtai, gyvūnams. Tuomet bet kuri vieta ir bet kurie žmonės tampa ta „geriausia vieta“.
Tikiu, kad čia mus laiko ne tik mano noras būti Graikijoje. Tikiu, kad ir Dievui patinka, kaip gyvename ir kaip įkvepiame kitus. Nors kartais būna ir liūdna – ilgiuosi artimųjų, draugų, – visgi tikiu, kad gauname tiek, kiek mums reikia ir kiek mums skirta.
O jei dar pavyksta apkabinti ir pasėdėti su mielais žmonėmis – ar gali būti geriau, Viešpatie?
Dėkoju visiems, kuriems mano tekstai atrodo svarbūs ir įdomūs. Dėkoju tiems, kurie mus aplanko ar dar planuoja atvykti – juk žinote, kaip jūsų laukiame!
Ir jeigu dabar esate ten, kur galbūt sunku, nuobodu, šalta ar niūru – paimkite už rankos savo vaiką, vyrą ar draugę. Išgyvenkite rūpesčio vienas kitu malonumą, pajauskite tos prabangos apkabinti mylimą žmogų saldumą. Tas gyvas prisilietimas ir rūpestis vienas kitu yra didžiausia Dievo dovana čia, žemėje. Visa kita – palauks.
