Jonas Ivoška
Jeigu Konstitucijos 55 straipsnyje aiškiai įrašyta, kad Seimą sudaro Tautos atstovai, tai bent jau formaliai reikėtų Seimo formavimo tvarką priartinti prie visuomenės atstovavimo pagrindų. Juolab kad Konstitucijoje įtvirtinta visuotinė, lygi ir tiesioginė rinkimų teisė, kuri, vadovaujantis sveiku protu, reikalauja, kad tarp Seimo narių formaliai nebūtų vien tik partijų interesų atstovų.
Visi nuogąstavimai, esą kitokia, nei dabar Lietuvoje sugalvota, parlamento narių rinkimo tvarka sumenkintų partijų vaidmenį užtikrinant kokybišką Seimo sudėtį, yra visiškai nepagrįsti paistalai.
Seimo formavimas pagal Konstituciją visiškai nereikalauja atsisakyti daugiamandatinių rinkimų tvarkos. Lai partijos – taip pat ir gausesnės visuomeninės organizacijos – sudaro savo siūlomų pretendentų į Seimą sąrašus, o kiekvienam rinkėjui būtų suteikiama teisė rinkti ribotą kandidatų skaičių (pavyzdžiui, ne daugiau kaip šešis) iš bet kurio sąrašo.
Tokiu būdu partija, siekdama, kad kuo daugiau jos siūlomų pretendentų patektų į Seimą, būtų priversta į abėcėlinį sąrašą rašyti iškiliausias asmenybes, o ne partiją gausiausiai parėmusius individus ar savarankiškai nesugebančius dirbti artimuosius. Toks modelis leistų Seime matyti Tautai priimtiniausias asmenybes.
Įvedus Seimo nario atšaukimo procedūrą ir numatant, kad atšauktą parlamentarą pakeistų kitas, mažiau rinkėjų balsų gavęs, bet sąraše likęs už „brūkšnio“ pretendentas, Seime dirbtų nuo rinkėjų valios priklausoma Tautos atstovybė. Be to, būtų sutaupoma nemažai lėšų, nes būtų galima atsisakyti visiškai nebūtinų pakartotinių rinkimų procedūrų ir viešųjų išteklių švaistymo.
Tad kodėl mums vis dar lemta gyventi antikonstitucinio melo „pelkėje“?
