Kas svarbiau – valdžia ar pinigai?

Gediminas Kiršinas

Neturėk šimto rublių, bet turėk šimtą draugų
Rusakalbių patarlė

Norėjau šį straipsnelį pavadinti „Tankai ar bankai?“. Bet nusprendžiau kitaip – labiau apibendrintai, nes juk ne vien tankai yra prievarta ir valdžia, ir, nors bankai valdo mūsų pinigus, kažkas juk valdo ir bankus… Kas tas „kažkas“ – štai ir yra didžiausia mįslė.

Ar valdo valdžia? Juk ji leidžia įstatymus, o gyvename „teisinėje vakarietiškoje“ valstybėje, kur „skaidrumas“ – svarbiausia…

Tačiau neseniai, jau neprisimenu kokioje televizijoje, gal net oficialioje, girdėjau seniai visų nujaučiamą nuomonę, kad bent jau Lietuvoje į valdžią stengiamasi iškelti žmones, kurie turi įvairių „uodegų“, už kurių „kažkam“ patogu juos valdyti ir tampyti… Tai tik Izraelyje ir – o, stebukle! – ir Amerikoje Liaudies balsas neseniai tapo reikšmingu.

Prisipažįstu, kai kurie įvykiai šokiruoja. Ir ne tik tarptautiniai. Nors, galbūt, tarptautiniai šiandien yra svarbiausi…

Žydų tauta, kurios žmonės, sakoma, tūkstančius metų atsisveikindami vieni kitiems sakydavo: „iki pasimatymo Jeruzalėje“, faktiškai pakeitė tarptautinę teisę. Dabar jau neužtenka šimtą metų neteisėtai valdyti užgrobtą šalį ir sakyti: „pagal tarptautinę teisę, tai iskonno naša zemlia“…

Teisėsaugos gerbėjai pasakys: taip yra todėl, kad Trampai ir Netanjahu nesiskaito su tarptautine teise, kad jie, lyg tas Rusijos politikas lietuviška pavarde, pripažįsta tik jėgos teisę.

Bet… kada buvo kitaip? Kada teisė galiojo valstybėje, kurioje nėra geros policijos ir efektyviai veikiančių visų rūšių žvalgybų, kur teisėjai papirkinėjami arba įtakojami? Apie tarptautinę teisę čia jau net neverta kalbėti. Pats žodis „diplomatija“ toli gražu nereiškia idėjos „teisė“. Tarptautiniuose santykiuose kur kas svaresnis yra žodis „susitarimas“, o ne „teisė“.

Kiek kartų istorijoje buvo sudarytos „amžinos taikos“ sutartys? Ir kiek jos iš tiesų truko?..

Net JAV prezidentą Donaldą Trampą, kaip skelbiama, nustebino ir nuliūdino Izraelio smūgis Katare. Bet ar tikrai jis buvo atliktas be jokio derinimo su „kai kuo iš aukščiau“? O gal Izraelis jau pats tapo „aukščiausia lyga“?..

Tai labai svarbūs klausimai, nes ši situacija gali išsivystyti į didelį karą.

Net ir ne žydams – žmonėms, kurie gerbia žydų tautą ir supranta jos aspiracijas – gali pasidaryti neramu: ar, nesant geros diplomatijos, naujų idėjų, o tik demonstruojant pliką jėgą, ateityje negali nukentėti nekalti žydų tautos žmonės?

Šiame kontekste visai kitaip, daug adekvačiau, galima suprasti ir Žemaitaičio pacituotą eilėraštuką. Jis bandė tai paaiškinti „žiniasklaidai“, net atsiprašyti, bet ar jis blogas oratorius, ar korespondentai buvo neprigirdintys – niekas jo neišgirdo…

Naglio take sutikau apie tai diskutuojančius žmones. Senas, patyręs, matyt, teisininkas sakė, kad net bauda ar viešieji darbai Lietuvoje kažkodėl kvalifikuojami kaip „kriminalinio nusikaltimo“ padarinys. Ir tai gali stipriai užkirsti kelią žmonių išrinktam politikui užimti pareigas – vien dėl „neapykantos kalbos“ ar netikusių jo nuomonių apie „žydus–NKVDistus“, apie kai kuriuos Antrojo pasaulinio karo epizodus ar krikščioniško tikėjimo deklaracijas.

Jis teigė, kad tai akivaizdus politinis užsakymas ir net pavartojo, švelniai tariant, nelabai tinkamą terminą žydų tautai apibūdinti.

O aš manau, kad žydų tauta, atkūrusi savo valstybę, sparčiai tampa normalia europietiška tauta. Karingi, ryžtingi, duoda atkirtį užpuolikams ir teroristams. Ar tai ne geriau negu europietiškos pseudovaldžios tušti pliurpalai? Gal ir Europai jau būtų laikas pagaliau ginti SAVO tautų interesus?

Nors tai paplitusi praktika, vargu ar teisūs tie, kurie už viską puola kaltinti visus tautos žmones. Net Hitlerio kopimo į valdžią istorijoje esama daug neaiškumų, apgaulės… Net jam, žmogui, kuris pakilo iki tokios galios, buvo galima sutrukdyti. Tie, kurie tuo metu turėjo ir valdžią, ir pinigus, galėjo tai padaryti (kai kurie net padėjo!), bet visgi nesustabdė.

Tad nekaltinkime dėl didelių, be abejonės, žiaurių istorinių įvykių visų kai kurių tautų žmonių – vokiečių, žydų, rusų ar kitų. Nes juk ir su komunizmu buvo panašiai, ir su kapitalo valdžia gali atsitikti tas pats.

Mes, lietuviai, taip pat turime teisę pykti, kai mus, visą tautą, kaltina nebūtais nusikaltimais, kai už mūsų „nuodėmes“ atsiprašinėja kiti, kai mūsų vardu lenda į kabalą bankams ar švaisto mūsų pinigus. Ir čia kalbama ne tik apie didelius istorinius įvykius ar jų kontekstą – tai aktualu ir šiandien.

Tarsi mūsų valdžia, tarsi ją išrinkome, o vis tiek nenori „padėti, tarnauti, dirbti Lietuvai“… Tai kas gi tas Didysis Anonimas? Gal tai mūsų visų abejingumas, kaip mėgsta sakyti opozicinė žiniasklaida?

Iš kur tos mūsų baimės ir netikėjimas savo laisve? Kodėl šiandien dažnai girdime kalbas: „kvailas, nes vogė per mažai ir neturėjo ar neturės pinigų atsipirkimui“? Nejaugi taip žemai smuko pagarba mūsų teisėsaugai?

Žmonės kalba: kodėl visų rūšių VALDŽIA, Seimo nariai, nepasako aiškiai – „atstokite nuo Žemaitaičio, nes jis tik nevykusiai išsireiškė ir jokios neapykantos kalbos jo žodžiuose nėra“? Geriau pasukite galvas, kaip padėti žydams ir arabams pasiekti taiką!.. Bet, matyt, smegenėlės tų, kurie sugeba tik kartoti senas mantras, tokios užduoties tiesiog neišneša.

O ginti lietuvybę, tikrą teisingumą ir laisvą mintį, regis, kai kuriems – gal net ir landsbergiams, ir adamkams (sakau apibendrindamas) – būna tiesiog baisoka.

Vakaruose yra nerašyta, bet plačiai taikoma nuostata: politikams leidžiama kartais pasakyti ir „sodriau“, ir vaizdingiau. Kitaip Trampai ir daugelis kitų seniai būtų neišėję iš kalėjimo… Bet, panašu, ši nuostata galioja toli gražu ne visiems politikams ir ne visose tautose.

O juk kažkada būta drąsių lietuvių politikų…

Politikų rietenos, jų negebėjimas kurti tikrą pažangą, gelbėti tautą nuo pražūties, išnykimo ar ištirpimo – tai jau seniai visiems nusibodo. Kur tarpusavio pagarba? Kur kultūra? Kur elementarus teisingumo jausmas?..

Kodėl Palucko brolio žmonai negalima gauti ES paramos, o ponams ir ponioms „N.“ galima? Galų gale, kodėl politikas turi atsakyti už savo brolio ar žmonos darbus ar jaunystės nuodėmes tiek, kad jį net ruošiamasi mesti iš Seimo? Ir, atrodo, tą daro net jo paties bendražygiai!..

Tiesa, negaliu pagirti nei Palucko, nei Žemaitaičio – jie nesugebėjo organizuoti tikros tautinės Vyriausybės, pasirengusios ginti lietuvybę ir Lietuvos interesus. Tačiau daugybę kartų girdėjau žmones kalbant, kad valdžios ir Didžiųjų Pinigų šališkumas tampa ne tik akivaizdus, bet ir tiesiog juokingas.

Beje, teisės žinovas minėjo, kad ir LSDP pirmininkui byla buvo ne „panaikinta“, o tik sustabdyta, o kaltinimai – nepanaikinti. Nežinau, ar tai tiesa, bet jeigu taip, vadinasi, jį nori laikyti „pakabintą“.

Gal tai kvaila svajonė ar tik iliuzija, bet vis dar tikiu, kad Lietuvos politikai vieną dieną galėtų susivienyti ir imti „vardan tos“ rimtai dirbti. Deja, mūsų politinė sistema yra netikusi. Ji nei prezidentinė, nei parlamentinė.

Valdo ne Liaudies išrinkti Tautos atstovai, o Konstitucinis Teismas, kuris kuria ar koreguoja įstatymus, nors tai turėtų būti Seimo prerogatyva. Konstitucija sako, kad ji veikia tiesiogiai. Ar tikrai?..

Kažkada vienas „misteris 5 procentai“ sakydavo: „Kol aš nepriimu nutarimų, ne tik Konstitucija, bet ir įstatymai neturi jokios galios.“ Atrodo, per tris dešimtmečius mažai kas pasikeitė.

Tai, kad Žemaitaičiams neduodami postai, nors jie dar nenuteisti, juk galima laikyti ir Prezidento bandymu daryti įtaką teismams, ar ne? Juk teisėjus skiria Prezidentas… To klausiau vieno teisininko, bet jo atsakymo cituoti negaliu – gal žmogus tiesiog pasikarščiavo.

O gal baisiausia mūsų teisėsaugoje ir teisėkūroje yra ne tai, kas pasakoma, o tai, kas nutylima. Ne aiškiai pasakoma, ką reikia, o „duodama suprasti“ tai, ko nereikia…

Štai, pavyzdžiui, „civilinės partnerystės“ įstatymas turėtų būti aiškus, nedviprasmiškas. Logiška būtų pradėti jį taip: „Civilinė partnerystė (pagal LR Konstitucijos straipsnį tokį ir tokį) nėra šeima. Šeima yra tautos ir valstybės išlikimo pagrindas ir būtina sąlyga.“ Taip būtų aiškiai nustatyti prioritetai.

O baigti reikėtų ne mažiau aiškiai: „Jeigu žmogus nenori kurti šeimos, tai jo privatus reikalas – gyventi su kuo nori ir kaip nori.“ Bet jeigu jau būtina įteisinti „laisvą meilę“ – ar ne taip, pone Petrai?..

Teisėsaugoje ir šiandien apstu neatsakytų klausimų, neišspręstų bylų. Po Bartaševičiaus bylos vėl tampa aktualus ir N. Sadūnaitės Seime keltas klausimas: ar viskas gerai su Deimante iš Klonio gatvės? Kodėl visuomenei iki šiol niekas nepaaiškino, kas su ja vyksta, kodėl niekas jos neaplanko?

Nusileiskime žemiau – į savivaldybes. Ir čia verda aistros. Kovojama dėl vietos po saule… arba, kaip sako žmonės, prie lovio – žiauriai ir nepadoriai.

Štai Palangos Šventosios seniūniją valdo V. Skeberdytė. Per rinkimus ji Palangoje gavo beveik tiek pat balsų, kiek visa viena partija. Sukūrusi puikią šeimą, įsitvirtinusi bendruomenėje, ji nusprendė – būdama konservatorė – padėti savo vaikams gauti palikimą. Ir kas įvyko?

Mėgstančioje purvelį sklaidyti medijoje kilo triukšmas. O „sava“ partinė konservatorių draugija ne tik nepadėjo, bet dar ir pašalino ją iš partijos. Seniai girdėta frazė, tiesa?..

Neseniai Naglio alėjoje girdėjau karštą diskusiją tarp vyro ir moters apie šią istoriją.
Moteris sakė: „Negražu konservatorei siekti turto, palikimo. Gerai, kad ją išmetė iš partijos, ir gerai, kad ruošiasi panaikinti jos seniūniją – kad ir iš ten ją išmestų.“

Vyras jai prieštaravo: „Nuo kada gauti palikimą ar juridiškai aiškintis, ar jis tau priklauso, ar ne, yra nuodėmė? Juk tai turi spręsti teismai, o ne žiniasklaida, ne partija!“

Toliau jis, įsikarščiavęs, ėmė kalbėti apie „švogerių respubliką“, apie tai, kad „nei meras, nei Bilotaitė ne geresni“.

Ir čia kyla klausimas: kokie mes dar politiškai naivūs ir nekultūringi lietuviai! Ar Amerikoje nevaldo milijonieriai? Ar jie nesibylinėja dėl savo milijonų su valdžia ir konkurentais? Tai ten laikoma normalu – ne kriminalu, ne skandalu. Tai vakarietiškos valstybės norma, kur pinigai yra valdžia. Didelė valdžia.

Bet, keista, net ten, kur pinigai tokie galingi, jie ne visada laimi. O pas mus, deja, atrodo, per dažnai laimi Valdžia ir Pinigai. O gal teisingiau būtų sakyti: valdžia plius pinigai? Taip bent jau sakė tas vyras – galimai juristas.

Ar dažnai mūsų šalies valdžia ir teisėsauga apgina žmogų – tiek „paprastą“, tiek politiką? O gal politikų, net savivaldybių lygmens, ginti nuo nepagrįstų kaltinimų, šmeižto ar per didelių bausmių jau nebereikia? Ar juos trypti šiandien jau laikoma teisėta praktika?

O juk reikėtų ir politikams suteikti teisę klysti – teisę daryti mažas klaidas ir už jas atsakyti atitinkamai, be kriminalinių bylų, be sutrypimo į purvą, be visos šeimos ar giminės viešo pažeminimo.

Tas vyras dar pridūrė: „Ko norėti iš teisės ir valdžios šalyje, kur vyrai jau kelis dešimtmečius žiauriai diskriminuojami, o akla Temidė to nemato…“

Aš asmeniškai (ir, kiek girdėjau, daugelis palangiškių taip pat) labai gerbiu Palangos merą ir visą meriją bei jos puikius darbuotojus. Palanga gražėja akyse. Noriu pasakyti pagiriamąjį žodį merui: ne šventieji puodus lipdo. Jis išdrįso pastatyti Palangoje paminklą prezidentui Antanui Smetonai, parašė gerą straipsnį „Laikmetyje“ (jei gerai prisimenu) apie „šventvagystę“.

Bet, deja, vėl išlenda tas mūsų bjaurus lietuviškas būdas… Intrigos, kalbos, purvo drabstymai. Nors man sunku patikėti, Mere, kad tai, ką sakė ta moteris, yra bent truputėlį tiesa.

Taip pat nematau jokio pagrindo ir kalboms jūsų adresu apie kažkokius neva „negerus apžvalgos ratus“. Nejaugi politikų broliams ar žmonoms viskas turi būti draudžiama, net smulkus verslelis? Juk tai jau absurdiška!

Manau, konservatoriai labai suklydo „išspyrę“ potencialiai gabią politikę. Tokie sprendimai ne tik silpnina partiją, bet ir naikina pasitikėjimą politika apskritai.

Kada ir kas pagaliau išdrįs pasakyti aiškiai: „Turtėkite!“? Gal socialdemokratai? Jei jau konservatoriai nedrįsta. Net Kinijos komunistai šūkį „Turtėkite!“ pavertė nacionaline strategija. O mes vis dar gėdijamės žodžio „turtas“, tarsi tai būtų nuodėmė…

Turtėti reikia teisėtai. Turtines teises turi ginti valstybė. Kinijos Liaudies Respublikoje už stambias vagystes šaudo. Bet už iniciatyvą ir verslumą, panašu, nebaudžia – juk ta šalis taip sparčiai eina į priekį! Vien tik baime ir prievarta tokios pažangos juk nepaaiškinsi.

Skaitytojas, tikiuosi, suprato, kad šiame straipsnelyje keliami kai kurie seni, netgi įkyrėję klausimai yra ne mano paties, o tik girdėtų žmonių nuomonių atpasakojimas.

Tie žmonės gal nedrįsta ar neturi galimybės patys to pasakyti… O gal jie jau nebetiki net Laisvu Žodžiu? O gal jų dievu ar velniu jau tapo nebe valdžia, o pinigai?..