Šį tekstą skiriu mus palikusiam ir į žvaigždes išskridusiam draugui, genialiam dailininkui Andriui Zakšauskui.
Ligita Juknevičiūtė
Kai persikėlėme į naują vietą, buvo liepos pabaiga, nežmoniškai karšta — dieną apie 36, naktį apie 30; tad kelias naktis bandžiau gulėti ar užmigti balkone, su nuostabiu vaizdu į jūrą dieną ir į žvaigždes naktį. Bet tomis naktimis lyg tyčia pakildavo vėjas, imdavo pūsti į galvą, ir aš, susinervinusi, pareidavau miegoti į kambarį. Dabar, rugsėjį, vieną vakarą vėl atsiguliau balkone — tiesiog prieš miegą atvėsti ir lengvai užmigti. Ir teko įsižiūrėti į dangų. Paprastai nežiūriu ilgai, bet kadangi patogiai gulėjau, tas žiūrėjimas užsitęsė.
Kadaise, studijų laikais, buvau Vilniaus planetariume — tai buvo nepaprastai įspūdinga ekskursija; po jos visada svajojau kada nors pamatyti tokį vaizdą gyvai. Mūsų kaime, Švenčionių rajone, vasaromis irgi būdavo labai gražu — pamenu, su vaikais dar mažais gulėdavome ant gultų vakare ir žiūrėdavome, laukdami ateivių. Kai kas iš mano šeimos juos yra matęs; giminėje tą istoriją saugome, bet nesiplėsiu.
O čia, Graikijoje, dangus irgi labai gražus. Tiesa, Paukščių takas ne toks ryškus kaip Lietuvoje, bet vis tiek įspūdingas.
Taigi, aš gulėjau ir žiūrėjau į žvaigždes visiškoje tyloje — net šunys čia neloja, tik cikados čirpia. Pajutau, kad nors iš pradžių atrodė, jog pagulėsiu kelias minutes ir užteks, likau ilgiau: jaučiau, kaip rimstu, atsipalaiduoju, visi žemiški rūpesčiai ir kasdieniai reikalai, problemos ir net liūdesys nyksta, nes akistata su ta begalybe priverčia pripažinti mūsų gyvenimo paslaptingumą ir tuo pačiu paprastumą.
Gulėdama ir žiūrėdama į tas žvaigždes prisiminiau graikų filosofą Diogeną, niekinusį prabangą, gyvenusį statinėje su šunimis. Na, tikrai — visai gerai jis turėjo toje statinėje jaustis, senojo Korinto! Guli sau, šilta, gražu, gaivu net — o ta vakaro gaiva Graikijoje tikra prabanga. Žiūri į tas žvaigždes ir į lėktuvus, praskrendančius palydovus bei galimai ateivių laivus, lyg į kokį filmą, nes nežinai, kada nukris kokia žvaigždė, kada lėktuvas praskries, o kada — pelėda. Truputį baugu, bet ne nuobodu; ir taip aišku, aišku — nieko mes nežinome nei apie tą kosmosą, nei apie tą dangų, nei apie Dievą. Tiksliau — jeigu viską žinojo jau šumerai ar egiptiečiai, tai dar labiau viską užpainioja. Iš kur jie tas žinias gavo? Juk teleskopų neturėjo. O jei turėjo?
Žodžiu, žiūrėti į žvaigždes ilgiau nei minutę yra drąsos reikalaujantis veiksmas — begalybės ir visatos meditacija, gražiai nunulinanti ego, kasdienybės sureikšminimą ir puikybę. Nenorom pradedi kažkokį monologą su Dievu, su savimi, su ten jau išėjusiais, ir taip aiškiai supranti, kad TEN kažkur yra visi atsakymai, kurių mums ČIA dar teks palaukti.
Ar jūs žiūrite į žvaigždes? Jeigu ne — labai rekomenduoju, ir pažadu, kad kai atvyksite pas mus, žiūrėsime kartu. Tai daug stipriau ir įdomiau už bet kuriuos žmonių sukurtus dalykus, matomus ekranuose. Nes žiūrint į begalybę supranti ir savo paties vientisumą su Kūrėju ir kūrinija. O jeigu mes vientisi, nebelieka nei baimės, nei nuoskaudų, nei lūkesčių, nei skausmo — tik begalinis dėkingumas už tai, kad tiesiog esi. Pabandykite — tikiuosi, pajusite tai patys. Gero žiūrėjimo!
