Jonas Ivoška
Prieš 18 metų, man „nesupratus“ Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro užuominos pasidalyti su juo mano santaupomis, prokuratūra apskundė Vilniaus apygardos teismo atmestą prokuroro ieškinį. Reikšdama nepasitenkinimą, prokuratūra apeliaciniu skundu įtikinėjo teismą, kad viešojo sektoriaus institucijos pažeidė viešąjį interesą, leisdamos man kurti objektą, skirtą viešiesiems interesams tenkinti. Tokia prokuroro prielaida, žinoma, yra visiškas absurdas. Juk valstybės ir savivaldybės institucijų iniciatyva, remiantis mūsų pasirašyta partnerystės sutartimi, mano asmeninėmis santaupomis buvo kuriamas rekreacinis objektas, skirtas pažintiniam turizmui ir vaikų vasaros užimtumui, todėl jis negalėjo pažeisti jokių visuomenės interesų.
Nepaisant to, byla, priešingai įstatyminei tvarkai, buvo tęsiama, ir 2023 metais priimta teismo nutartis sunaikinti šį rekreacijai skirtą objektą. Jeigu būtų vadovaujamasi galiojančiais įstatymais ir protingumo kriterijais, valstybės pareigūnai bent jau pagalvotų, ar prasminga naikinti nacionalinį turtą, kurio vertė viršija milijoną eurų, o griovimo sąmata siekia beveik 300 000 eurų. Be to, ruošiamuose griauti pastatuose yra daugiau kaip 250 kv. m ploto požeminės patalpos, tinkamos priedangai įrengti.
Bylinėjimasis dėl absurdiškų prokuratūros prielaidų, daugiau kaip du dešimtmečius įšaldant 3,4 milijono litų mano investiciją, padarė žalą, gerokai viršijančią milijono eurų sumą. Baigiamasis korupciniais motyvais inicijuotos bylos akordas – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos reikalavimas teismui iškeldinti mane su visu turtu iš vienintelio mano gyvenamojo būsto į niekur.
Tokį institucinį terorą galima apibūdinti tik kaip valstybės pareigūnų žiaurų elgesį su gyvūnu. Matyt, taip siekiama išprovokuoti būtinosios ginties ribų peržengimą, kad atsirastų pretekstas pasiųsti mane už grotų.
Žvelgiant plačiau, kyla abejonių, ar taip ilgai galėtų tęstis vien tik keršto akcija už nesutikimą duoti pareigūnui kyšį. Labiau tikėtina, kad čia turime reikalą su susidorojimu prieš aktyvesnius visuomenininkus, turinčius ką pasakyti ir neįtikusius įtakingiesiems, galintiems daryti poveikį atitinkamiems valstybės pareigūnams. Kad aš galėčiau būti priskirtas tai „kenkėjų“ grupei, pabandysiu pailiustruoti paviešindamas savo visuomeninės veiklos epizodus, kurie mažai kam žinomi.
Pradėkime nuo mano veiklos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje (toliau – LPS), į kurio gretas įsijungiau iškart po LPS iniciatyvinės grupės susibūrimo (1988 m. birželio 3 d.). Suprantama, kad Sąjūdyje nebuvau tik statistinis vienetas: dalyvavau diskusijose LPS Iniciatyvinės grupės posėdžiuose, lankiausi įmonėse ir ten organizavau pirminių LPS grupių steigimą, publikavau straipsnius Sąjūdžio leidinyje „Atgimimas“. Be to, LPS lėšoms kaupti atidarius sąskaitą banke, į ją reguliariai pervedinėjau trečdalį savo atlyginimo, gaunamo Moksliniame-gamybiniame susivienijime „Lietstaklių projektas“.
Vyresnioji karta dar prisimena Lietuvos laisvės lygos 1988 m. rugsėjo 28 d. organizuotą mitingą, kuris milicijos ir kariškių buvo žiauriai išvaikytas ir liaudyje pramintas „bananų baliumi“. Kadangi susidorojimui su mitinguotojais pritarė tuometinis LKP CK pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila, Sąjūdžio iniciatyvinė grupė nutraukė bet kokius santykius su partine valdžia. Tautinių jėgų supriešinimas, nepriklausomai nuo jų veikimo sferos, kėlė grėsmę išsivaduojamojo pertvarkos proceso raidai. Daug pastangų teko įdėti man ir a. a. Gediminui Kirkilui (jis tuo metu dirbo LKP CK aparate), kol Rašytojų sąjungos rūmuose suvedėme Sąjūdžio iniciatyvinės grupės atstovus ir LKP CK tautinio sparno šalininkus prie derybų stalo. Šių pastangų dėka Sąjūdžio santykiai su tuo metu dar įtakinga partine valdžia buvo atkurti.
Artėjant LPS steigiamajam suvažiavimui tapau jo organizacinio komiteto nariu ir delegatu. Kadangi Organizacinio komiteto pirmininkas Alvydas Medalinskas neturėjo masinių renginių organizavimo patirties, ženkli darbo krūvio dalis teko man. O darbų reikėjo daugybės: ne tik LPS programos ir įstatų parengimo, bet ir patalpų, lėšų, transporto, popieriaus leidiniams užtikrinimo. Prisimenu, kaip, parengęs LPS steigiamojo suvažiavimo sąmatą, su prašymu skirti lėšų tam renginiui nuėjau į Finansų ministeriją ir tiesiai patraukiau pas tuometinį (tarybinį) finansų ministrą Romualdą Sikorskį. Kad pradėti pokalbį būtų drąsiau, pasiėmiau ką tik iš spaustuvės gautą signalinį savo pirmosios poezijos knygelės egzempliorių.
Atsidūręs ministro sekretorės kabinete, paprašiau audiencijos. Ministras priėmė greitai, ir mūsų pokalbis prasidėjo ramiai. Perskaitęs mano eilėraštį „TĖVYNĖ“, pasakė: „Na, neblogai!“. Perėjęs prie pinigų temos, jis įdėmiai peržiūrėjo sąmatą, kurios paskutinėje grafoje buvo įrašyta 30 000 rublių suma. Šiek tiek pagalvojęs, tarė: „Sąmata parengta gramatiškai“. Mano nuostabai, dar paklausinėjęs apie reikalus Sąjūdyje, jis mano akivaizdoje pasirašė dokumentą ir, jam būdingu žemu, bet įtaigiu balsu pakvietęs sekretorę, paaiškino, kam perduoti dokumentą, kad būtų atliktas mokėjimo pavedimas.
Apsirūpinimo transportu klausimą LPS suvažiavimo laikotarpiui man pavyko išspręsti su Ministrų Tarybos vicepirmininku Juozu Šėriu, kurio pavaldume anksčiau teko dirbti būnant Ministrų Tarybos Komunalinio ūkio skyriaus vyresniuoju referentu. Gana sėkmingai – LTSR Ministrų Tarybos autoūkio didžioji transporto dalis dviem paroms pateko į Sąjūdžio dispoziciją.
Sąjūdžio bendrosios programos, įstatų projektams, suvažiavimo programai ir kitiems leidiniams parengti prireikė net trijų tonų popieriaus. To meto sąlygomis tai buvo rimtas iššūkis. Tarp Sąjūdžio aktyvistų buvęs Profsąjungų Tarybos sandėlio darbuotojas suteikė informaciją, kad ši taryba turi popieriaus atsargų. Aptarus popieriaus „rekvizavimo“ būdą, kreipiausi į Profsąjungų Tarybos reikalų valdytoją (buvusį bendradarbį Respublikiniame studentų statybos būrių štabe). Tuo metu man rūpėjo tik rezultatas, tačiau šiandien jaučiu kaltę, kad neįvertinau, kokią riziką prisiėmė reikalų valdytojas, sutikdamas su mano pasiūlymu. Juolab kad Profsąjungų Tarybos pirmininkas, LKP CK biuro narys Algirdas Ferensas, iki A. M. Brazausko išrinkimo LKP CK pirmuoju sekretoriumi (1988-10-21), nebuvo palankus Sąjūdžiui.
LPS steigiamasis suvažiavimas organizaciniu požiūriu vyko sklandžiai. „Sąjūdžio žiniose“ specialioji korespondentė Jurga Ivanauskaitė savo publikaciją „Dvi dienos, kurios pakeitė Lietuvą“ užbaigė komentaru apie Observatorijos skliaute įrašytą Gunaro Kakaro sentenciją: „Te iš čia į žvaigždes žemės rūpesčiai veda.“
Kartais atsiverčiu Sąjūdžio laikų archyvo aplanką. Jame – beveik kišeninio formato LPS bendrosios programos ir įstatų projektas, ant kurio viršelio ryškiai matyti visų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės paskutinio posėdžio (1988-10-20) dalyvių parašai. Čia pat aplanke sudėti ir A4 formato susegti lapai su rinkimų į LPS Seimo Tarybą rezultatais. To meto nuotaikas Sąjūdyje atspindi kandidatų į LPS Seimo Tarybą gauti balai: 1. Romualdas Ozolas – 193 balai, 2. Kazimiera Prunskienė – 192 balai, 3. Vytautas Landsbergis – 187 balai ir t. t., iki 220-ojo eilės numerio su nuliniu balų skaičiumi.
Išrinkus LPS Seimo Tarybą, netrukus man, darbo grupės sudėtyje, teko vykti į Rygą, kur Latvijos ir Estijos nacionalinių frontų bei mūsų Sąjūdžio komandos rengė tarybinių respublikų konstitucijų redakcinius pakeitimus. Tikslas buvo pasiekti, kad nacionalinės konstitucijos turėtų viršenybę sąjunginių įstatymų atžvilgiu.
Tuo metu tautos sąmonėje pokyčiai vyko gana sparčiai, bet Lietuvos komunistų partija vis dar buvo TSKP sudėtyje. Siekdamas paskatinti procesą, ryžausi rizikingam žingsniui. 1989 m. vasario 2 d. pareiškimu, adresuotu TSKP Lietuvos Centro Komitetui ir vasario 10 d. išspausdintu „Atgimimo“ 6-ajame numeryje, išdėsčiau kritiką V. Lenino klasių kovos teorijai ir pareiškiau „laikyti mane išstojusiu iš TSKP eilių nuo 1989 m. vasario 2 dienos“. Tas pareiškimas sukėlė tam tikrą rezonansą, tačiau Lietuvos komunistų partija nuo TSKP atsiskyrė tik 1989 m. gruodžio mėnesį.
Nematomas laiko valdovas stūmė istorinius įvykius pagreitintu ritmu. Artėjo rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Sąjūdžio Seimo Taryba formavo savo kandidatų sąrašą. Pirmu smuiku šio proceso metu, žinoma, grojo Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Mane Sąjūdžio Seimo Tarybos sekretorius Virgilijus Čepaitis lyg tarp kitko paklausė, ar kandidatuosiu rinkimuose. Kadangi nebuvo paklausta, ar sutinku būti įrašytas į kandidatų sąrašą, man buvo nepatogu atsakyti teigiamai. Mano įsitikinimu, ten, kur sprendžiami bendrieji tautos reikalai, piršti save neetiška – į tokias komandas turi būti kviečiami aplinkinių pasitikėjimą pelnę ir kitų pasiūlyti žmonės. Taip aš ir nepatekau tarp tuometinių politikų.
Dabar, analizuodamas „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos telefonų sąrašą“, išleistą 1990 m. lapkričio 1 d., kuriame nurodyti visi tuometinio parlamento darbuotojai, matau, kad jau sudarant kandidatų sąrašą rinkimams į tuometinę LTSR Aukščiausiąją Tarybą buvo vengiama tų Sąjūdžio pirmeivių, kurie drįsdavo pareikšti kitokią nei Vytauto Landsbergio nuomonę arba buvo artimesni Romualdo Ozolo valstybingumo koncepcijoms.
Nors Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės atkūrimas buvo paskelbtas 1990 m. kovo 11 dieną, jos išlikimo klausimai sprendėsi dar 1989-ųjų pabaigoje ir 1991-ųjų pradžioje. Prisimenu Spaudos rūmų apgultį, kai su nestandartinių išmatavimų trispalve, kurią man atvežė Aukštosios partinės mokyklos docentas, buvęs kambariokas Vilniaus universiteto „Tauro“ bendrabutyje Jonas Arvasevičius, kelias valandas žingsniavau tarp prie pastato prisiglaudusių tautiečių ir aikštės pakraštyje išrikiuotų kariškiais užpildytų mašinų. Tuo metu reikėjo bet kokia kaina išvengti provokacijos, kad ginkluotiems kariškiams nebūtų preteksto imituoti puolimą. Nors „taikos koridorių“ tarp žmonių ir kariškių technikos be jokių riboženklių saugojome tik aš ir trispalvė, griežtai drausmindamas tuos, kurie norėjo „pamoralizuoti“ sovietų kariškiams, pavyko išvengti provokacijų ir kraujo praliejimo.
1991-ųjų pradžioje vis aktyvesni tapo „jedinstvenikai“. Jų irštva buvo ten, kur šiandien posėdžiauja Konstitucinis Teismas. Kadangi mano butas buvo netoliese, sausio 7-osios pavakarę, eidamas Gedimino prospektu, pastebėjau, kad vienas po kito renkasi man žinomi „burokevičiukai“. Suprasdamas, kad jie ne visi tarpusavyje pažįstami, nuslinkau į salę ir paskutinėje eilėje atsisėdau prie durų. Greitai paaiškėjo, kad susirinkta aptarti, kaip kitą dieną užimti Lietuvos Respublikos Seimo rūmus.
Susirinkimo prezidiume sėdėjo kelios matytos personos, o pirmininkavo juodaplaukė, pusamžė, stamboko sudėjimo moteris, kurios iki tol nebuvau regėjęs. Aptarus susibūrimo vietas, šturmo laiką, ginkluotę (armatūros strypų ilgį ir jų užmaskavimo būdus), pirmininkė, kažką pakuždėjus kaimynui, ėmė dairytis po salę. Pažvelgusi į mano pusę paklausė: „Kto on?“ (liet. „Kas jis?“). Greitakalbe išsprūdau: „Svoji, svoji!“ („Savi, savi!“) ir, lyg bandydamas prieiti prisistatyti, nėriau pro duris, laiptais pasileidau link išėjimo. Laimei, durys nebuvo užrakintos, o vestibiulyje sėdėjęs budintis nespėjo sureaguoti. Išbėgęs į lauką, nėriau į neapšviestą kiemą ir tik Pamėnkalnio gatvėje supratau, kad besivejančiųjų žingsnių jau nebegirdžiu.
Nors turėjau telefoną, informaciją apie kylančią grėsmę nutariau perduoti tiesiogiai Sąjūdžio išrinktam Seimo nariui. Sausio 8-osios rytą jau nuo 6 valandos stovėjau prie Seimo rūmų. Apie 7-ą valandą ant Žvėryno tilto pasirodė Virgilijaus Čepaičio siluetas. Pribėgęs perspėjau, kad būtina nedelsiant per radiją kviesti žmones ginti Seimo, nes „jedinstvenikai“ nuo pat ryto bandys šturmuoti rūmus. Daugiau nė vienas Seimo narys nepasirodė. Laukimas buvo sunkus, o kiekviena minutė atrodė lemtinga. Galiausiai per radiją išgirdau kvietimą.
Kas vyko Seimo rūmuose, nežinau. Tik vėliau iš gynėjų pasakojimų paaiškėjo, kad bandantiesiems veržtis kelią kiek pristabdė vandens čiurkšlės iš vidaus, panaudojant hidranto sistemą. Režisierius Gaudentas Aukštikalnis, tuomet buvęs rūmų viduje, vėliau šturmą apibūdino kaip rimtą grėsmę: „Ir staiga juos lyg vėjas išpūtė. O netrukus Seimo kieme pasirodė mūsų trispalvės.“
Galima suabejoti, ar po daugelio metų būtų buvusi galimybė kažkam skelbti save valstybės vadovu, jeigu tuomet, 1991 m. sausio 8-ąją, Lietuvos „darbininkija“ būtų išvaikiusi „nacionalistų valdžią“. Galbūt to neįvyko tik dėl atsitiktinumo, o ne kieno nors ypatingo talento.
Laikas viską neša į užmarštį. Tik kartais, siaurame ratelyje paminint Sausio 13-ąją, kažkas paprašo manęs padeklamuoti eilėraštį „Užmigusios gėlės“, kurį, praleidęs naktį prie Seimo rūmų, parašiau grįžęs namo, vaikams dar glaudžiantis prie mamos.
Nesvarbu, kad nuo tų įvykių jau „įbrista“ į ketvirtą dešimtmetį – aš jaučiuosi prisidėjęs prie valstybės atkūrimo ir man ne tas pats, kas joje vyksta. Negaliu ramiai žiūrėti, kaip partijomis vadinamos interesų grupės riejasi dėl prieigų prie viešųjų išteklių. Negaliu tylėti, kai matau, jog tie, kurie nesuvokia, kaip komplikuotai žymėjome savo nepriklausomybės ribas, šiandien naikina žmonių pasitikėjimą valstybe ir tikėjimą savo vaikų bei vaikaičių ateitimi.
Tam, kad tautos išlikimu besirūpinantys tėvynainiai geriau suprastų galimybę kurti teisingesnį visuomenės savivaldos modelį, parengiau pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės vertybėmis grindžiamą naujos LR Konstitucijos projektą. Ir jeigu tai, ką dariau ir darau šiandien, kažkam kliudo, jei dėl to siekiama mane „išmesti į nebūtį“, tai nereiškia, kad esu paskutinis, kurio atsikračius gobšieji galės šokti nesibaigiantį pergalės šokį.
