Gediminas Kiršinas
Jei jo draugė – krūtine aukšta,
o mesjė kišenė netuščia,
ir į taurę vyną jam pili, –
paryžietis sako: c’est la vie.
J. Jevtušenka (vertimas)
Galų gale Jo Ekscelencija ir jo patarėjai suprato, kad nedera diskriminuoti „Nemuno aušros“ partijos ir jos rinkėjų. Net buvo pasakyta, kad gali būti nekonstituciška iš anksto pareikšti, jog nebus siūlomi „partiniai“ ministrai.
Tikėkimės, kad tuo nepanaudos blogiems tikslams negeri žmonės, nes Konstitucija leidžia Prezidentui, suderinus su Premjeru, siūlyti ministrų kandidatūras, o kažkokios teisinės „dvasios“ tikrai neišaiškins to, ko nereikia.
Nors politiškai mažai raštingi žmonės gali manyti, kad aušriečių gautos ministerijos yra nesvarbios, nes nelabai „pelningos“, ir nors jie piktinasi, kad brutaliai buvo neleista „skardininkams“ „įvesti tvarką“ energetikoje, iš tikrųjų nesvarbių ministerijų ir departamentų nėra. Kultūra yra labai svarbi, gamtos apsauga taip pat (deja, ji iš dalies yra tapusi ūkio ir žmonių priepaudos įrankiu).
Bet kuriose ministerijose kai kurie valdžios „kūnai“ yra virtę, kaip liaudyje sakoma, žmonių nervų gadinimo skyriais, kyšių išmušinėjimo poskyriais ir ryšių su spauda bei teisėsauga vyriausiųjų specialistų kontoromis. Tačiau juk ne visi valstybės tarnautojai tokie. Reikia pripažinti, kad ir valdininkai galėtų, jei tik norėtų, o valdžia jiems leistų, sėkmingai darbuotis tautos ir valstybės nepriklausomybės atgavimo labui.
Viskas priklauso ne tik ir ne tiek nuo institucijų, bet nuo žmonių, kurie jose dirba. Ir nuo to, kaip valdžia remia ar neremia savo žmones.
Šiek tiek nustebino gyventojus taip vadinamų „kultūrininkų“ reakcija. Puikiai sustyguotas „liberalų“ ir netikrų konservatorių orkestras! Pasitelkta net ir sunkioji propagandos artilerija: garsus teisininkas krito veidu žemyn į purvasklaidos liūną ir labai nekultūringai užsipuolė niekuo dėtą (bent kol kas) kultūros ministrą, „paprastą žmogų“, išvadinęs jį „dugnu“, o valdžią (Prezidentą?) prilygino blogam notarui, tvirtinančiam neteisėtas ar ydingas sutartis.
Nors žmogus gali būti gražiai apsirengęs, jo įvaizdis – labai solidus, tačiau amoralumas niekada negali tapti jo kultūringumu. Ir tai visu „gražumu“ atsiskleidė minėto „didžiūno“, „grando“ elgesyje. Gaila jo…
Kai žodis tampa niekuo nepagrįstu keiksmu ar šmeižtu, jis jau priartėja prie nusikalstamo veiksmo.
Žinoma, ne tik juristai, bet ir kultūros meistrai kartais būna tikriausi doroviniai pašlemėkai – sprendžiant pagal jų asmeninius santykius su artimaisiais (tokių būta net pasaulinio garso kūrėjų tarpe). Tačiau spręskime apie žmones iš jų darbų: savo kūriniais tie kūrėjai tikrai mokė dorovės ir grožio supratimo visą pasaulį ir tautas.
Kuo gi nusikalto žmogus, kuris dar net nebuvo paskirtas, kuriam dar nebuvo duota galimybė parodyti save darbu? Ar garsus teisininkas pats mokėtų pagroti trombonu, padainuoti chore ar pagaminti gerus makaronus, kad taip bjauriai jį papeikė? Argi ne tokie teisininkai savaip traktuoja Konstituciją ir įstatymus, o ne taip, kaip juos kūrė įstatymų leidėjai?
Žmogus užsipultas daugelio panašių „kritikų“ vien todėl, kad jis „ne iš tos“ partijos ir kad jį paskyrė „ne tas“… (Ar vėl skleidžiamos „pranešėjo“ mintys?). O „aušriečiai“ viešai vadinami prorusiška, „netolerantiška“ (gal dėl jų lyderio požiūrio į šeimą ir tikėjimą?), net iš dalies antisemitine partija.
„Ginu“ ministrą, bet tai nereiškia, kad jis būtinai gerai pasirodys ateityje (tiksliau, ar jam bus leista gerai pasirodyti?). Iš Junesko, manau, neišstosime, nes patys nesugebame įvertinti nei Neringos, nei savo Čiurlionių, nei Donelaičių… Ir vėl darysime „šventes“, projektus, vietoj tikro, nuoseklaus darbo, vėl taškysime pinigus bet kur ir bet kaip.
Kultūrą paminėjau ir asmeninių santykių kontekste. Valdžių viduje tai ypač svarbu. Palangoje, kalbama (vėl sutikau tą moterį), kažkas merijoje galimai supyko, kad Šventosios seniūnė norėjo patekti pas valdžią į priėmimą, kad gintų savo šeimos interesus… Kada gi viršininkai nustos persekioti pavaldinius dėl smulkių klaidų, kada pradės jiems padėti ginti teisėtus savo ir savo šeimos interesus? Jei jau valdininkas negali apsiginti nuo biurokratizmo, tai kas tada gali? Bet netikėkime gandais: juk abu žmonės padorūs, gerbia konservatyvias vertybes. Gal konfliktas bus kultūringai išspręstas.
Prezidentą, mano nuomone, labai nepadoriai kai kas peikia net ir per VALSTYBINĘ televiziją. Už ką? Už tai, kad jis bando būti šiek tiek teisingesnis visiems, net tiems, kurie balsuoja „ne taip, kaip jis nori“? Ar vėl primenama „pranešėjo“ byla? Nejaugi piliečiui draudžiama savo šalyje kreiptis „ten, kur reikia“, norint išsiaiškinti „aplinką“?
Tos „nuodėmės“ – o kas jų daro daugiau, savo žodžiais, darbais ar neveiklumu: žemataitininkai ar kitos „gerutės“ partijos – yra atskira, didelė tema. Juk opoziciniai apžvalgininkai jau daug metų įrodinėja, kad kai kurie tariami Rusijos priešai savo veikla iš tikrųjų remia Rusiją, daro ekonominius nuostolius Lietuvai, nepadeda tinkamai Ukrainai ir panašiai.
Deja, politologai tinkamai neanalizuoja visų šių reiškinių, o valstybės kontrolės ar panašių institucijų išvados kartais net užslaptinamos; tad tie, kurie nenori kurti, bet nori pigiai parduoti ir brangiai pirkti, kurie nepadeda ugdyti tautinio ūkio ir veikia tik tarptautinio kapitalo naudai, po ta tyla pasislėpia.
Panašūs dalykai — ne tik Lietuvos problema; juk ne tik mes, ir pagrindinis mūsų sąjungininkas, JAV, yra beviltiškai prasiskolinęs…
Internete seniai skaičiau, kai D. Trumpas dar nebuvo prezidentu, ėjo Niujorko gatve ir mąstė: „kiekvienas vargšas niujorkietis yra už mane turtingesnis, nes jis turi nulį, o aš turiu du milijardus skolos“ (t. y. minusą).
Apie ES nėra net ką ilgai kalbėti… Ar paskolos yra tikra „pagalba“, ar tai kišimas į maišą? Ar galima tai vadinti tinkama pagalba užpultai kaimyninei valstybei? Gaila Ukrainos ne tik dėl jos priešų, bet ir dėl jos draugų. Kažkas kursto kitus kariauti, ir tuo pačiu laiko juos „ant trumpo pavadžio“, kaip sakė viena moteris Palangoje.
Taigi nekultūringumas, nekūrybinė dvasia, „mugių“ — „švenčių“ dvasia viešpatauja ir Amerikoje, ir ES, ne tik mūsų šalyje.
Talentingų žmonių yra daug, jie tikrai galėtų lengvai sukurti (jei tik valdžia jiems padėtų) ką nors, kas ne tik numuštų droną, bet ir sunaikintų lėktuvą ar tanką…
Kultūra lietuviškai — tai kūrybingumas. Kurti reiškia ne tik kurti naują, bet ir stengtis išsaugoti tą seną, kas gera ir vertinga (šeimas, tautą, laisvę ir t. t.).
Įprastai kultūrininkais vadinami tik tie, kurie vaizduoja – žodžiais, garsais ar vaizdais – gyvenimą. Savotiškai jį kuria, tik kaip fantaziją, bet ne kaip konkretų politinį, ekonominį ar technologinį planą.
Kai kurie piliečiai, girdėjau, mano, kad kūrėjų už jų „išpažintis“ neverta remti, neverta platinti jų produkcijos. Tačiau „išpažintis“ darė ir L. Tolstojus, ir B. Paskalis, ir Ž. Ž. Ruso, ir jų kūryba turėjo didžiulę visuomeninę bei politinę įtaką.
Politika, ekonomika, valdymas – tai irgi kultūra. Labai nekultūringa buvo sugriauti laivyną, atominę energetiką, pusdykiai atiduoti „Mažeikių“ įmonę ir pan. Kur jūs tada buvote, dabartiniai protestuotojai?
Nesu „aušrininkas“. Nes dar nežinau, ar R. Žemaitaitis ir jo partija taps tikrai rimta tautine partija. Dabar jie turi neblogus šansus bent jau pasakyti tai, ką galvoja. Tačiau kol kas sako nedaug. Ir ne visai tą, ko reikia, ko laukia 50 procentų lietuvių ir nesulaukia.
O kas vyksta kitų kultūrininkų ir kitų partijų tarpe?
Sutikau Naglio take įdomiai besidiskutuojančią porelę. Vyras, prisistatęs socialdemokratu, prisipažino, kad yra „pogrindyje“, nes bijo viešai pasisakyti už tikras lietuviškas, šeimos, tautines vertybes bei kitus dalykus. Moteris, menininkė, konservatyvi, savo kolegas kūrėjus išvadino (net baisu buvo klausyti) „mokytais, diplomuotais valkatomis, tarnaujančiais tik Jo Didenybei Pinigui, o ne tautai, visuomenei, dorai“.
Buvau kiek šokiruotas. Žmonės labai padorūs. Tačiau jie neprotestuoja, yra „užsikonspiravę ir užsikonservavę“. Laisvoje savo šalyje jie elgiasi tarsi užsieniečiai (pagal S. Jeseniną)…
Pinigai ir kultūra? Dėl jų kovojama? Nebūtų visai teisinga sakyti, kad pinigai kultūroje yra visai nesvarbūs. Net Lietuvos kariams savanoriams buvo mokama (aukso markėmis, pasiskolintomis iš Vokietijos?). Tai darė tada ir, galimai, daro ir dabar visų pakraipų rimti politikai bei jų rėmėjai. Politika – irgi kultūra, rimtas darbas, o už kiekvieną darbą reikia tinkamai mokėti. Ar ne todėl kilo „čekiukų“ skandalas?
Ne vien idėjos lemia, bet ir interesai. Prieškarinę Lietuvą daugiausia kūrė valstiečiai (bei jų mokyti vaikai) ir tie, kurie norėjo gauti žemės. Deja, vėliau jie buvo apgauti. Juk Suvalkijoje vyko net sukilimas prieš smetoninę biurokratiją, kuri daug lėšų skyrė sau ir kariuomenei. Kas iš to išėjo – visi žinome.
Neturime dabar tinkamų politikų rėmėjų, ypač tautinės pakraipos rimtų rėmėjų. Būtina tobulinti politinės veiklos ekonominį aspektą. Juk dabar, jei nenori vogti, beveik niekas neskuba stoti į politines partijas…
Neseniai per RTV televiziją, kalbant apie Rusijos revoliucijos istoriją, buvo pasakyta, kad nedidelė bolševikų partija tapo didele, kai pasisamdė žmones, mokėjusius paveikti mases – tai yra varyti propagandą.
Netautinės jėgos Lietuvoje moka daryti propagandą, jos turi net valstybinę tribūną, o tautinės – ne. Kodėl? Gal jos per mažai remiamos ne tik pinigais, bet ir inteligentijos protais, kūrybine veikla įvairiomis kryptimis? Deja, Marcinkevičiaus kūryba šiandien panaudojama kur kas mažiau nei Šurajevų…
Patys Lietuvos kūrėjai nenori užsiimti politika, o užsidaro vien tik savo kūryboje. Gal čia ir slypi problema? Apie tai kalbama opozicinėje televizijoje.
Politinis darbas reikalauja pasiaukojimo ir drąsos. Tikras darbas išryškėja tik rimtose „armijose“ – tik jos gali apginti savo „karius“. Priešingu atveju tie kariai lindės apkasuose, o ne eis į mūšį.
Minėtas socialdemokratas piktinosi savo partijos vadovybe (šiek tiek pagyrė tik V. Andriukaitį), ypač peikė „Dovilytę“ dėl jos galimo polinkio į švaistūniškumą ir dėl galimo tautinės gamybos apleidimo. Pokalbį baigėme klausimu: kada LSDP gretose įvyks tautinė „revoliucija“ – ir ar apskritai įvyks? Juk būta ir tautinių socialistų…
O tautininkai – kada susivienysite ir kovosite už lietuvių tautos laisvės išsaugojimą ir atkūrimą? Kada imsite kurti laisvų tautų Europą, o ne naują imperiją? Kitaip tauta žus, ištirps.
Pasikartosiu: net P. Gražulis jau tarsi siūlo rinkti ES prezidentą… Ar juos visus nupirko ES sinekuros? O tada Lietuvos europinio lygio politikai tik gūžteli pečiais: c’est la vie.
Jei Kultūros ministerija rimtai dirbtų, ji galėtų tapti svarbiausia ministerija. Nes menininkai ugdo ir karius, ir mokytojus, ir kitus kūrėjus. Geri specialistai, bet be patriotizmo, nebus gerais kariais ir dorais valdininkais.
Kaip ir kas gali paremti Lietuvos politikus, kad jie dirbtų Lietuvai, savo tautai? Gal išeiviai, jei Lietuvoje tokių jėgų nebėra? Anglai, atrodo, kyla kovai už Britaniją. Jei jie laimėtų, gal ir mus paremtų. Bet sunku tikėti, kad laimės… Globalizmas gajus – kaip mirtis.
Dar apie pinigus ir paramą. Lietuvoje gera gyventi žmonėms su „spec. poreikiais“…
Jei turi invalidumą. Viena moteris pasakojo, kad ją nemokamai masažuoja socialinė darbuotoja, kitas – vienišas senjoras – džiaugėsi, kad jam socialinė darbuotoja net nutrina nugarą vonioje besimaudant…
Bet kas padės kūrėjams? Tame tarpe daugiavaikėms šeimoms (negirtuoklių), mokytojams, kuriuos smaugia nelygybė ir biurokratizmas. Kaip išleisti į mokslus ir gyvenimą tris ar keturis vaikus, jei brangu net vieną viskuo aprūpinti? Einama pigiausiu keliu – prisileidžiama imigrantų, net rusakalbių…
Atrodo, kad net okupantai, sovietai, labiau rūpinosi „nacionaliniais kadrais“ negu „laisva“ Lietuva. Ir mokslu, ir kultūra taip pat.
Beje, Čiurlionio laikais jį tinkamai įvertino gal tik Vladimiras Iljičius, kuris klausė savo partiečių: „kur mūsų čiurlioniai?“…
