Jonas Ivoška
Aš tautinę valstybę suprantu kaip tautos bendrabūvio organizacinę sistemą, sudarytą iš privataus ir viešojo sektorių, kurių paskirtis – užtikrinti tautos savivaldą ir savisaugą. Išmintingai organizuota visuomenės savivaldos sistema užtikrina ir tautos saugumą. Neracionalūs, tiesos nelaikantys vertybe viešojo sektoriaus veiksmai, nukreipti prieš privatųjį sektorių, kuris užtikrina tautos ūkinį-finansinį pagrindą, tautą veda į susipriešinimą.
Privatus asmuo, asmeniškai patiriantis neteisingą viešojo sektoriaus prievartą, organiškai pradeda geisti pokyčių. Jeigu viešojo sektoriaus prievartos sistema, kuriai priklauso ir teismai bei prokuratūra, savo galias naudoja prieš privataus asmens gyvybinius interesus, to asmens savisaugos ir savivertės jausmai reikalauja satisfakcijos, kuriai palankiausios sąlygos – valstybinio perversmo procesas.
Kadangi savo asmenine patirtimi jau keliolika metų išgyvenu tiesai ir teisei priešingą teisėsaugos institucijų veikimą, šiurkščiai kėsinantįsi į gyvybinius mano poreikius, negaliu atsikratyti minties, jog būtinas valstybinis perversmas.
Jeigu aš būčiau vienas, galima būtų tai laikyti bereikšme mažuma, priskirtina atsitiktinumui. Tačiau paskaičius bent dalinai cenzūruojamus komentarus po aktualiomis publikacijomis žiniasklaidos priemonėse, matau, jog norinčių valstybinio perversmo mūsų Tėvynėje gana daug ir jų vis daugėja.
Nerimą kelia tai, kad dalis valstybinio perversmo laukiančių mūsų valstybės piliečių tai sieja su būtinu svetimų jėgų įsiveržimu. O tai gali tapti lemiančia paskata mūsų valstybingumui priešiškoms jėgoms motyvuoti savo invazijos reikalingumą. Nejaugi jau esame praradę savisaugos jausmą, kad nematome poreikio sutelkti brandžiausias tautos asmenybes ir, joms padedant, imtis sisteminių pokyčių visuomenės savivaldoje? Be taikių, konstitucinės reformos keliu įgyvendinamų permainų mūsų tautos valstybingumui iškils rimta grėsmė.
Jeigu žmonija biologinę įvairovę, kaip dėsningos evoliucijos užtikrinimo sąlygą, laiko vertybe, pagal analogiją vertybe tenka laikyti ir etnokultūrinę įvairovę. Ją užtikrinti galima tik kiekvieno etnoso, tarp jų ir mūsų tautos, išsaugojimu. Stagnacinis konformizmas valstybės valdysenoje nėra nei stabilumo, nei pažangos sąlyga. Be pilnaverte demokratija grindžiamų pokyčių visuomenės savivaldoje, siekiančiųjų valstybinio perversmo skaičius Lietuvoje tik didės.
Nesinori tikėti, kad jau pavėlavome, kad jau šiandien valstybinėse institucijose dominuoja „5-osios kolonos“ infiltrantai, priartinę kritinę piliečių masę prie valstybinio perversmo ribos.
