Lietuvos Seime tęsiasi diskusijos dėl naujų Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo. Tarp kandidatų – ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas, daugelį metų dirbantis teismų sistemoje.
Iš pirmo žvilgsnio – solidi biografija, ilgametė patirtis, aukštos pareigos. Tačiau po išoriniu profesionalumo įvaizdžiu slypi klausimai, kurių nenorėtų kelti nė viena sistema: ar šis teisėjas, priimdamas sprendimus, visada vadovavosi Konstitucija? Ar jo elgesys atitinka teisėjo etikos standartus? Ar jis geba mąstyti valstybiškai, kai sprendžiami klausimai, paliečiantys visuomenės interesą ir biudžetą?
Advokatas Jonas Ivoška į šiuos klausimus atsako be užuolankų. Jis pateikė Seimui oficialų pareiškimą, kuriame išdėstė savo abejones dėl teisėjo Artūro Driuko tinkamumo eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas. Šiame interviu jis paaiškina, kodėl, jo manymu, konstitucinės atsakomybės pareigos negali būti patikėtos žmogui, kuris pats ją ignoruoja.
– Pone Ivoška, jūs kreipėtės į Seimą dėl teisėjo Artūro Driuko kandidatūros. Kodėl, jūsų nuomone, jis neturėtų būti skiriamas į Konstitucinio Teismo teisėjus?
– Mano įsitikinimu, teisėjas Artūras Driukas nėra tinkamas šiam postui dėl dviejų priežasčių.
Pirma, jis turi ryškų polinkį nepaisyti teisėjo etikos ir elgtis šališkai, kai priimami procesiniai sprendimai.
Antra, savo veiksmais jis parodė valstybinio mąstymo stoką – nesugebėjimą vertinti situacijų valstybės interesų požiūriu.
Konstitucinis Teismas nėra paprastas teismas – tai institucija, kuri gina valstybės moralinį ir teisinį stuburą. Todėl kiekvienas kandidatas į jį turi būti nepriekaištingas ne tik teisine, bet ir moraline prasme.
– Kokie konkretūs faktai rodo, kad teisėjas Driukas elgėsi šališkai ar nesilaikė etikos?
– Tai atsiskleidžia labai aiškiai jo veikloje, jam einant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas.
Sprendžiant kasacinių skundų priėmimo klausimus, teisėjas Driukas turi teisę formuoti atrankos kolegijas. Tačiau jis šią galią naudojo ne kaip administracinę priemonę, o kaip būdą kontroliuoti procesą.
Vienoje konkrečioje byloje Driukas keturis kartus keitė teisėjų atrankos kolegijos sudėtį – ir kiekvieną kartą pats save paskyrė pirmininku. Tai – 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartis Nr. DOK-3817, 2023 m. rugsėjo 19 d. Nr. DOK-4257, 2023 m. spalio 30 d. Nr. DOK-7467 ir 2024 m. sausio 30 d. Nr. DOK-416.
Objektyviai žiūrint, sunku patikėti, kad toks procesas galėjo būti nešališkas. Jei keturis kartus tam pačiam klausimui sudaroma ta pati kolegija, vadovaujama to paties teisėjų kolegijos pirmininko – tai nebe atsitiktinumas, o sąmoninga procesinė manipuliacija.
– Ką tai reiškia teisine ir konstitucine prasme?
– Tai reiškia, kad buvo toleruojamas galimai neteisingas ar neteisėtas teismo aktas.
Pagal Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalį ir 112 straipsnio 6 dalį, teismas, įtvirtindamas tokį aktą, veikia priešingai Konstitucijai. O Konstitucijos 7 straipsnis aiškiai sako: Konstitucijai prieštaraujantys teismo sprendimai yra negaliojantys.
Taigi, kai teisėjas Driukas, žinodamas šias nuostatas, sąmoningai sudarinėja tas pačias kolegijas tam pačiam klausimui, jis faktiškai ignoruoja savo konstitucinę pareigą vykdyti teisingumą. Tai ne smulkmena, o principinis dalykas.
– Bet galbūt teisėjas tiesiog rėmėsi vidine teismo praktika ar administraciniu patogumu?
– Toks paaiškinimas neįtikina. Etikos klausimai nėra „administracinis patogumas“. Teisėjas turi būti ne tik formaliai teisus, bet ir morališkai nepriekaištingas.
Kai sprendimų priėmimas tampa procedūros imitacija, o ne teisingumo įgyvendinimas, kalbame ne apie teisėjo pareigų vykdymą, o apie atsakomybės vengimą gaunant atlyginimą už neveikimą.
Toks požiūris, deja, rodo, kad žmogus, patekęs į Konstitucinį Teismą, nepasikeis – tik įgis dar daugiau galių.
– Jūs taip pat kalbate apie valstybinio mąstymo stoką. Kuo tai pasireiškė?
– Tai labai aiškiai atsiskleidė civilinėje byloje Nr. 2 VP-4032-272/2021. Ši byla buvo nutraukta 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi ir pagal Civilinio proceso kodekso 629 straipsnio 3 dalį nebegalėjo būti atnaujinta.
Tačiau jauna teisėja, neturėjusi patirties toje byloje, vėliau išdavė vykdomąjį raštą pagal sprendimą, kuris Aukščiausiojo Teismo nutartimi byloje Nr. 3K-3-281-378/2021 pripažintas netekusiu teisinės galios.
Remiantis tuo vykdomuoju raštu, buvo leista naikinti valstybės ir savivaldybės institucijų iniciatyva sukurtą turtą, kurio vertė siekė 1 050 000 eurų.
Ir kas dar blogiau – šis turtas buvo kuriamas valstybinių institucijų iniciatyva pagal partnerystės sutartį su privačiu asmeniu, taigi, jo naikinimas sukūrė biudžetinę prievolę kompensuoti privačias investicijas.
– Ar teisėjas Driukas turėjo galimybę sustabdyti šį procesą?
– Taip, kai byla pasiekė kasacinę instanciją, Driukas galėjo tai padaryti. Tačiau jis procesiniais veiksmais pritarė turto naikinimui. Tai reiškia, kad jis pasirinko ne ginti viešąjį interesą, o jį ignoruoti.
Ir čia kalbame ne apie smulkmeną, o apie valstybės biudžetui užkraunamą naštą kompensuoti ne tik už naikintiną turtą, bet ir dengti jo naikinimo kaštus, kurių vertė pagal griovimo darbų sąmata – 291980 eurų.
Vadinasi, valstybė praranda daugiau kaip 1,34 mln. eurų, nors net nenustatyta kaltų asmenų!
Tai akivaizdus teisėjo valstybinės atsakomybės trūkumas.
– Ką šis atvejis pasako apie paties teisėjo požiūrį į valstybės interesą?
– Jis rodo, kad teisėjas Driukas nesugeba vertinti pasekmių valstybės požiūriu.
Teisėjas, kuris mato tik procedūrą, bet ne mato visuomenės žalos, negali vadintis valstybiškai mąstančiu.
Jei milijonas valstybės pinigų jam mažiau svarbus nei asmeninė ramybė ar institucinis komfortas – toks žmogus neturi būti Konstitucinio Teismo teisėjas.
– Ką sakytumėte tiems, kurie mano, kad tokia kritika – per griežta?
– Aš kalbu remdamasis dokumentais, faktais ir konstituciniais principais.
Tai nėra asmeninis išpuolis, tai – pilietinė pareiga.
Jei tylėsime, kai matome teisinį abejingumą, rytoj tylėsime ir matydami neteisingumą.
– Ar turite įrodymų savo teiginiams pagrįsti?
– Taip, visus teiginius galiu pagrįsti konkrečiais dokumentais – nutartimis, bylos medžiaga, teismo sprendimais.
Aš pasirengęs viską pateikti Seimui ar bet kuriai institucijai, kuri norės įsitikinti.
– Ir pabaigai: ką šis atvejis rodo apie mūsų valstybės teisinę kultūrą?
– Jis rodo, kad Lietuvoje dar reikia kovoti už teisingumą, net ir teisės viršūnėje.
Teismas be atsakomybės – tai tik valdžios forma be turinio.O teisėjas be sąžinės – tai pavojus ne vien bylai, bet ir valstybei.
Todėl klausimas šiandien paprastas: ar Konstitucijos sargyboje stovės tie, kurie ją gina, ar tie, kurie ją apeina?
