Vėtra Radavičiūtė
Jei kas dar tikėjosi, kad Gintauto Palucko pasitraukimas atneš šiek tiek ramybės į valdžios viršūnes – klydo. Vos spėjo naujoji premjerė Inga Ruginienė apšilti kėdę, o politinėje erdvėje jau dunksi galvos. Ir ne bet kokios – Dovilės Šakalienės. Vienos ryškiausių, bet kartu ir labiausiai prieštaringų Lietuvos socialdemokratų partijos figūrų.
Tai – ne tik personalinis konfliktas, tai – simbolinis momentas. Dvi moterys, abi iškeltos kaip „naujosios socialinės politikos“ veidai, susidūrė kaktomuša. Ir viena iš jų – be jokių ceremonijų – krito.
Psichologinis nesuderinamumas – ar tik tiek?
Oficialiai viskas atrodo paprastai: Ruginienė, buvusi profsąjungininkė, žmogus „iš darbininkų klasės“, nori tvarkos, lojalumo, aiškios hierarchijos. Šakalienė – psichologė, viešųjų ryšių asė, gebanti pasakyti bet ką ir bet kada, kad tik išlaikytų dėmesio šviesą. Dvi skirtingos stichijos: viena – racionali ir niūriai kieta, kita – emocinė, retoriškai paslanki ir pavojingai ambicinga.
Tai klasikinis konfliktas tarp kontrolės ir manipuliacijos. Ruginienė – tiesmuka ir gruboka, bet nuoširdi. Šakalienė – rafinuota, užslėpta, apskaičiuojanti. Viena nori valdyti struktūrą, kita – naratyvą. Tokios dvi moterys ilgai neišsitenka viename kabinete, ypač kai abi įsitikinusios, kad yra protingiausios kambaryje.
Šakalienės manipuliacijos – profesionalės darbas
Tą Šakalienė moka nepriekaištingai. Nuo senų laikų – nuo savo „vaikų teisių“ kovų iki politinių pasisakymų apie „žmogiškumą ir empatiją“ – ji visada balansavo tarp moralinės pozos ir viešųjų ryšių spektaklio. Ji moka sukelti triukšmą, užvaldyti eterį, įrėminti diskusiją taip, kad net kritikai galiausiai atrodo beširdžiai.
Tačiau Ruginienė nėra ta, kuri bijotų viešųjų ryšių. Ji – iš tų, kurie sugeba griebtis pjautuvo be emocijų. Ir šįkart būtent taip ir padarė. Be sentimentų. Tarsi sakydama: čia bus mano Vyriausybė, o ne Šakalienės scena.
LSDP – moterų sąjunga ar partinis gladiatorių ringas?
Šis konfliktas meta šešėlį ir ant pačios partijos. LSDP, ilgai kalbėjusi apie lygybę ir solidarumą, staiga atrodo kaip moterų klanas, kuris viduje negailestingai plėšo viena kitą.
Klausimas, kuris dabar sklando partijos koridoriuose: ar Šakalienė išlaikys LSDP pirmininko pavaduotojos postą? Kol kas Gintautas Paluckas ir partijos senbuviai stebi tyliai – tarsi laukdami, ar ji pati supras, kad žaidimas baigtas. Bet Šakalienė nėra ta, kuri išeina tyliai. Ji gali išnaudoti šią situaciją kaip trampliną – į naują partiją, į naują projektą, į naują pasakojimą apie „neteisybę ir susidorojimą“.
Kai kurie kalba net apie galimą jos persiorientavimą – į kokią nors liberalų nišą ar naują „vertybinės opozicijos“ formaciją. Ji turi auditoriją, žino, kaip valdyti žiniasklaidą ir socialinius tinklus. Tai, kas Ruginienei atrodo kaip „sprendimas“, gali būti tik pirmasis Šakalienės naujojo įvaizdžio epizodas.
Pjautuvas nupjovė – bet šaknys liko
Tad Ruginienė gali švęsti pergalę, bet trumpai. Šakalienė iš viešosios erdvės nedings. Ji – kaip virusas, gebantis persimainyti. Vieną dieną – žmogaus teisių gynėja, kitą – politinė kankinė, trečią – naujos partijos simbolis.
Ir kol LSDP stengsis išlaikyti „moteriškos lyderystės“ fasadą, šis konfliktas vis primins paprastą tiesą: psichologinė nesuderinamybė yra tik viršus. Po juo – kova dėl galios, auditorijos ir politinio naratyvo.
Ruginienė laimėjo mūšį. Bet ar ji supranta, kad kovoja su žmogumi, kuris specializuojasi manipuliuoti emocijomis, o ne sprendimais? Tai – pavojingiausias priešininkas iš visų.
Taigi, valdžios rudenį visada krenta ne tik lapai. Kai kurių karjeros – irgi. Tik klausimas, ar Šakalienė krenta, ar tiesiog moltinguoja – kad išlįstų pavasarį jau visai kitoje spalvoje.
