Ligita Juknevičiūtė
Gyvenam pavojingais sielai laikais. Nors laikai, manau, visada daugmaž vienodi pagal tai, kaip mes norim gyventi gerai, sočiai ir laimingai pagal savo troškimus ir galimybes. Kaip sakė Volandas M. Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“, maskviečiai tokie pat, tik butų klausimas juos sugadino. Tad ir mes, norintys tų butų, automobilių ir vilų Kanaruose, esam nuolat gundomi prarasti sielą ir surizikuoti užsitraukti Dieviškojo teisingumo rūstybę. O gal tiesiog įsitikinti, kad pasaulis yra tobulas ta prasme, kad jame yra ideali pusiausvyra, ir jei tu kažkaip, kažkur, kažkada pažeidei mums puikiai žinomus Dievo įstatymus, lauk — ir net jei nelauki — neišvengsi pusiausvyros atstatymo?
Tai ne mano mintis — neseniai perskaičiau labai gerą knygą apie tai ir jums rekomenduoju: Dr. John F. Demartini „Proveržio patirtis“. Joje autorius labai gražiai ir nuosekliai, taip pat ir moksliškai, parodo, koks tobulas yra pasaulis ir žmogaus gyvenimas ta prasme, kad Dievo kūrinijoje — nuo begalinio kosmoso iki ląstelės ir atomo — vyrauja harmonija ir pusiausvyros dėsnis, kitaip tas visas pasaulis su visom planetom, meteorais ir galaktikomis jau seniai būtų išnykęs. Bet kūrinija klesti, nors karts nuo karto kažkur kažkas ir išnyksta ar susprogsta.
Bet dabar ne apie knygą. Prisiminiau ją vėl šiandien, nes gavau žinutę. Moteris, pavadinkim ją Marija jos pačios pageidavimu, parašė man tokį dalyką.
„Miela Ligita, noriu pasidalinti liudijimu iš savo gyvenimo, kad Dievo pažadas yra amžinas ir tikras. Dievas pasakė, aš patikėjau, ir vyksta. Ar išklausysite?“
Mandagiai atsakiau, kad išklausysiu balso žinutę. Ji įrašė man savo istoriją, ir tai, ką išgirdau, vaikščiodama su Artūru pajūriu, mane giliai sukrėtė, ypač šiandieniniame kontekste, kai skamba Lietuva nuo niekšybių, bandymų susidoroti su nepaklusniaisiais ir laisvaisiais, tariamais priešais, ar kai matome tiesiog protu nesuvokiamų nužmogėjimų — atimant iš tėvų vaikus ir net kūdikius, varant žmones į neviltį ir siaubą su karo propaganda.
Marijos istoriją skelbiu viešai, tik pakeitusi jos vardą. Ji vyko viename Lietuvos miestelyje, turiu visų dalyvių pavardes ir pareigas, bet dėl duomenų apsaugos ir itin jautrių įvykių aplinkybių visų dalyvių vardai ir pavardės tegu lieka paslaptyje. Štai Marijos pasakojimas.
„Prieš penkiolika metų aš buvau neteisingai teisiama. Mane kaltino bandymu apvogti valstybę stambiu mastu. Tai buvo vieno verslininko užsakymas, siekiant mane sunaikinti. Tam sunaikinimui jis mūsų mieste „nupirko“ prokurorę, teisėją, mano advokatę ir Darbo saugos inspekcijos vadovę.
Ilgai vyko teismai, per tą laiką dėl didžiulio streso ir pergyvenimo mano abu tėvai susirgo, aš juos slaugiau, ir jie mirė.
Aš pati tuos bylinėjimosi prieš savo advokatę, prokurorę metus, kadangi kovojau viena, į teismo posėdžius visada pasiimdavau Bibliją, žinojau ją beveik mintinai ir turėjau didžiulį pasitikėjimą Dievu. Žinojau, kad esu nekalta, nieko nei norėjau, nei bandžiau pavogti, nes tai ne mano prigimtis. Ir mūsų šeimoje nebuvo tokios prigimties — vogti.
Teisėja ir prokurorė buvo mano pažįstamos, ir jos nieko negalėjo man padaryti, bet kadangi buvo paimti pinigai iš to verslininko, jos paprasčiausiai jo bijojo ir darė tai, kas buvo liepta.“
Matydamos, kad nieko nesigauna ir kad nepavyks įrodyti mano kaltės, jos nusprendė nustatyti man afekto būseną ir tokiu būdu uždaryti bylą. Teisėja sugalvojo, kad mane reikia išvežti į mūsų miesto psichiatrinę ligoninę. Aš pasakiau: ne, nesutinku — jeigu kaltinat mane ketinusia apvogti valstybę, įrodykite tai ir pasodinkite, jeigu aš to nusipelniau.
Tada jos priėmė sprendimą išvežti mane į psichiatrinę ligoninę prievarta trims mėnesiams. Atvažiavo į namus policija ir, matant mano paauglei dukrai, mane išvežė, uždėję antrankius, į psichiatrinę ligoninę.
Mane išvežė pirmadienį. O antradienį pasikorė tos teisėjos vyras. Mane išvežė trims mėnesiams, bet trečiadienį aš jau buvau namie su diagnoze, kad nebuvau jokioj afekto būsenoj. Dievas veikė, ir nors daktarai klausė, kaip aš noriu, kad jie parašytų, paprašiau jų rašyti tai, ką jie mato.
Teisėja atsistatydino, bylą perėmė kita. Po metų mane išteisino, ir viskas baigėsi. Sutikau tą teisėją ir pasakiau jai: „Miela teisėja, ar reikėjo tada mane prievarta vežti į tą ligoninę? Ar reikėjo savo vyru pasirūpinti?“
Ir štai, praėjus penkiolikai metų, aš gaunu žinutę — dar vieną — kad vakar staiga mirė jos mylimas vienintelis sūnus, jaunas vyras. Visą tą laiką man skambėjo Biblijos eilutė: „Aš patiesiu tau priešus po tavo kojom, kol tu dar esi gyva, kad tu matytum ir žinotum, kad aš tavęs niekada nepalikau.“ Tada teisėja mano mergaitę paliko be manęs, šiandien ji pati liko be sūnaus.
Prieš kiekvieną teismą dėdavau ranką ant Biblijos ir sakydavau: „Kalbėsiu tik Dievo, ne savo vardu“, ir jie neatlaikydavo, nes aš visada sakiau tiesą, ką man diktavo Dievas. Net penkiolikai metų praėjus, Dievas man parodė: aš nepalikau tavęs. Žmogiškai man labai gaila tos teisėjos, to jauno vyro, bet aš tik konstatuoju faktą, kad Dievas yra amžinas ir savo pažado laikosi amžinai.
Tai dar ne viskas. Tada, kai mane išvežė į tą psichiatrinę, Vaikų teisės paėmė mano mergaitę už rankos, ir ji, dar maža, paauglė, buvo priversta parašyti tokį dokumentą: „Prašau nubausti mano mamą, nes ji manęs neapsaugojo, ir aš mačiau, kaip ją išveža policija, ir dėl to man sušlubavo sveikata.“
Po dviejų savaičių aš gavau penkių šimtų litų baudą už tai, kad neapsaugojau savo dukros. Kai man paskambino iš Vaikų teisių, ragindami susimokėti baudą, pasakiau jiems, kad sumokėsiu dviem sąlygom. Arba tada, kai prisikels žmonės, kuriuos trėmė į Sibirą, ir kai jie susimokės valstybei už tai, kad valstybė leido jiems matyti, kaip jų tėvus šaudo ir veža į Sibirą. Kita sąlyga buvo, kad aš ateisiu į Vaikų teises susimokėti tiesiai į kabinetą, bet jūs iš to kabineto gyva neišeisit. Pasakiau: apsispręskit ir paskambinkit, kurį variantą renkatės. Ir padėjau ragelį.
Po šio skambučio per penkiolika metų man niekas baudos nebepriminė. Suprantat, kaip viskas buvo fabrikuojama? Ir tada su manim taip pasielgė, ir šiandien matom, kas vyksta. Bet noriu pasakyti: Dievas yra visagalis. Jis po to mane ištraukė iš daugybės ligų. Ir tie, kas tuo netikėjo, kad mane gydo Dievas, patys jau yra po žeme.
Aš niekam nelinkiu nieko bloga. Mano tikslas šioje žemėje yra, kad kuo daugiau žmonių išgirstų Dievo žodį ir gyventų su juo širdyje. Kadaise korumpuota sistema iš manęs atėmė tėvus, šeimą, darbą, praradau namus. Šiandien viskas, kas brangiausia, atimta iš tos teisėjos. Kai sakiau jai tada, kad Dievo žodis yra amžinas, ji iš manęs juokėsi…“
Kai vakarop paprašiau leidimo Marijos istoriją paviešinti, ji man parašė: „Taip, galite skelbti, noriu, kad ji pasiektų kuo daugiau žmonių, kad jie taptų žmonėmis, o ne bedvasiais padarais.“
Tikiuosi, jos noras išpildytas, o išvadas iš šio pasakojimo pasidarysim patys. Linkiu visada klausyti savo sąžinės — jei ji bent rusena, tikiu, yra galimybė su Dievo pagalba elgtis ir rinktis tinkamai, ko aš sau ir jums kuo nuoširdžiausiai linkiu.
