Gintautas Cibulskas
Gyvename tikrai įdomiu, dažnai nerimą keliančiu laikotarpiu, kai krizės (tikros ir išgalvotos) veja viena kitą. Vos spėji sekti.
Krizių laikotarpis visada atskleidžia daug įdomių dalykų, vienas iš jų – žmonių elgsenos pokyčiai. Kažkada buvę geri kaimynai susipyksta, giminės nustoja bendrauti, bendradarbiai vengia kalbėti vienas su kitu „aštresnėmis“, krizę liečiančiomis temomis, suaugę žmonės pradeda prasivardžiuoti kaip maži vaikai kieme, kažkas siūlo netgi „šaudyti kitaip mąstančius“, išlenda visokio plauko pranašai ir orakulai, kurie aiškiai žino, kaip yra dabar ir kaip bus ateityje. Vis labiau įsigali neapykantos kalba. Krizės paveikia visus.
Gaila, bet krizės paveikia ir mokslo bendruomenei priklausančių žmonių elgseną, išsluoksniuodamos juos pagal politines pažiūras, supriešindamos juos, įnešdamos nerimo ir atsargumo į (kaip turėtų būti) laisvų mokslininkų, nepriklausomų tyrėjų aplinkas.
Krizių laikotarpiu žmonės laukia, ką pasakys ir „protingieji kurmiai“ – mokslininkai. Jų nuomonė yra svarbi.
Lietuvoje vis daugiau atsiranda žmonių, apsigynusių daktaro disertaciją ir įgijusių mokslo laipsnį. Tačiau mokslo laipsnio įgijimas žmogaus nepadaro Mokslininku.
Mokslininkas – visų pirma gyvenimo ir mąstymo būdas.
Mokslininkas – tai laisvas žmogus, tiesos ieškotojas, kuris, tikrindamas hipotezes moksliniais metodais, „kasasi“ prie tiesos rūpimuose klausimuose ir savo žinių erdvėje prognozuoja galimus situacijos vystymosi scenarijus, šviečia visuomenę, bandydamas pakelti ją virš krizių keliamo baimių ir melo marmalo.
Mielai paklausau mokslinių diskusijų, kuriose skirtingi mokslininkai grindžia savo argumentus mokslinėmis žiniomis, žinodami, kad nė vienas neturi absoliučios tiesos monopolio. Tokios diskusijos prusina klausančiuosius, moko kultūringo bendravimo, pagarbaus elgesio skirtingai nuomonei, šviečia ir ugdo.
Kažkada doktorantūros studijų paskaitose Kembridžo universiteto profesorius Terence Henry McLaughlin yra pasakęs, kad socialiniuose moksluose mes niekada nepasieksime absoliučios tiesos, moksliniais tyrimais galime tik priartėti prie jos arba nutolti.
Tada, kai aš dar buvau įsitikinęs, kad kažkas vienas (ypač jei jis turi svarbias pareigas ar mokslo laipsnį) gali turėti tiesos monopolį, ta jo frazė buvo kažkas tokio… K. Popper teigė, kad tiesa nenustatoma žmogaus pareigomis.
Tačiau krizių laikotarpiu, paklausius kai kurių mokslininkų kalbas TV ar radijo laidose, pamatai, kad jie kalba ne kaip laisvi mokslininkai, bet kaip propagandistai.
Propagandą aš suprantu kaip kryptingą informacijos, idėjų ar nuomonių skleidimą, kurio tikslas yra formuoti žmonių požiūrį, įsitikinimus ar elgesį taip, kaip naudinga ją skleidžiančiai grupei, organizacijai ar valdžiai (t. y. užsakovams). Propaganda, be viso ko, pasižymi ir šiomis savybėmis:
• Emociniu poveikiu, o ne objektyviu informavimu.
• Selektyviu faktų pateikimu arba faktų iškraipymu.
• Aiškia nauda informacijos užsakovui, o ne auditorijai.
Kodėl kai kurie mokslininkai, pagal savo misiją turėdami atstovauti mokslą, nusuka į propagandos kelius ar klystkelius?
Manau, kad viena iš priežasčių yra ta, kad asmuo, turintis mokslo laipsnį, yra kartu ir žmogus su visomis savo silpnybėmis. Tarp mokslininkų (kaip ir tarp kitų profesijų atstovų) pasitaiko ir garbėtroškų, pataikūnų, bailių, „homo economicus“ – pasiruošusių „parduoti“ mokslininko misiją, kad tik gautų kažkokią paskatą: materialią, finansinę ar užsakovų (dažnu atveju valdžioje esančių žmonių) pagyrimą, ar tiesiog galimybę ramiai dirbti, nes tuomet tu esi madoje – „kaip visi“.
Dar sovietiniais laikais valdžioje esantys pasinaudodavo tokių žmonių (turinčių mokslo laipsnį) paslaugomis, kad įtikintų „darbo liaudį“ tuo, kuo jie norėdavo ją įtikinti. Kai vieni mokslininkai, pasilikę mokslininko misijoje ir nesutikę būti propagandistais, sulaukdavo iš valdžios įvairių represijų (viešo pasmerkimo, darbo netekimo, o kartais ir realaus laisvės atėmimo), kiti – mielai, už įvairias privilegijas, padėdavo mokslininko misiją giliai rūsyje ir uoliai skleisdavo propagandą. Ypač „mokslininkų“ panaudojimo partijos tikslams poreikis padidėdavo krizių atveju. Tuomet televizorių ekranuose atsirasdavo etatiniai žmonės: prof., doc., dr., ir porindavo liaudžiai tai, ką užsakydavo partija.
Labai panašius vaizdus galime matyti ir dabar. Tas ypač pastebima buvo Covid epochoje, tas pastebima ir dabar. Dėl jiems žinomų priežasčių kai kurie žmonės, turintys mokslo laipsnius, kaip užstrigusi plokštelė atkartoja tas pačias mintis, kurias įgarsina ir politikai. Net nesistengdami ieškoti tiesos, tiesiog patvirtina tai, ko nori politikai. Neieško įvairių galimų atvejo ar situacijos vystymosi scenarijų, alternatyvų apsvarstymo, bet aklai, o kartais ir agresyviai, kartoja tai, kas yra užsakyta, niekindami kitaip galvojančius, turinčius savo argumentus oponentus.
Todėl mes iš mokslininkų lūpų girdėjome apie 100 proc. saugias vakcinas (kas iš principo tuo metu buvo neįmanoma), apie 100 proc. žinojimą, ką tikrai mąsto ir ką tikrai darys Trumpas, Si Dzinpingas, Putinas ar Lukašenka. Ne kelių galimų vystymosi scenarijų apsvarstymą, bet 100 proc. žinojimą, kas ką mąsto ir kaip 100 proc. bus.
Kai taip kalba propagandistai, tai viskas gerai – jų toks darbas, bet kai taip kalba mokslininkai…
Man mokslininkas, kuris nuolankiai nuėjo atidirbinėti informacijos užsakovui ar pataikauja minios nuomonei, – jau nebe Mokslininkas (iš didžiosios raidės), todėl, kad jis nebegali būti laisvas savo mąstyme, jis drausmingai turi atstovauti užsakovų nuomonę ar įtikti „minios madai“.
Man toks žmogus – tai tiesiog žmogus, turintis mokslo laipsnį. Patogus, silpnas, o gal ir gobšus žmogus.
Ar gali mokslininkas būti propagandistu? Žinoma, kad gali, laisvame pasaulyje žmogus turi teisę pasirinkti. Tačiau kai jis atlieka propagandisto vaidmenį, galėtų (ir turėtų) neklaidinti, bet sąžiningai pasakyti, kad „šiuo metu neatstovauju mokslo, o esu propagandistas, atstovauju tokią ar tokią partiją, ar šiaip tam tikrus užsakovus“.
Niujorko universiteto profesorius J. Heidt sako: „Mokslininkai, profesoriai yra liberalaus pasaulio klajūnai, universalistai, vengiantys sakyti, kad yra viena tiesa, kad jie žino atsakymus į visus klausimus ar kad jų tauta yra geresnė už kitas. Profesorius nesiklijuos lipdukų ar kitų atributų. Jei matote lipduką ant automobilio Virdžinijos universiteto darbuotojų automobilių stovėjimo aikštelėje, galite lažintis, kad automobilis arba sekretoriato darbuotojo, arba darbininko.“
Na, bet čia prof. J. Heidt… Ko gero, jis „vatnikas“ ir „Kremliaus naratyvų kartotojas“…
P. S. Įdomu, ar dar galioja ši Aristotelio frazė: „Amicus Plato, sed magis amica veritas“ – Platonas draugas, bet tiesa svarbiau…
