Ligita Juknevičiūtė
Visi norim būti laimingi. Ir ne šiaip sau — norim taip jaustis nuolat. Bet tai mums neduota, tiksliau, pasaulyje ne taip veikia laimės mechanizmas, nes gyvenimas ir kūrinija yra tobula pliuso ir minuso harmonija. O laimė trunka tik akimirką, ir jeigu išmoktume tai pajusti ir vertinti, dėkoti už tai, galbūt ir tas gyvenimas taptų laimingų akimirkų vėriniu?
Čia, Graikijoje, visada yra drugelių. Ir dabar jie skraido, o aš mąstau, kad drugelis visada tupi ant gėlių ne tik dėl nektaro. Tiesiog drugeliai gyvena nuo vienos dienos iki kelių savaičių, ir dėl to laiko nešvaisto veltui, netupinėja bet kur, tiesa? Drugeliai nutupia ant nuostabių gėlių, pasiūbuoja, pavalgo nektaro ir vėl ieško kito nuostabaus žiedo. Ar mes galim būti kaip drugeliai?
Išsimaudau jūroje vis dar, nors jau lapkričio mėnuo, bet kai nėra vėjo, šilta, ir vanduo vis dar apie 20, tada toks laimės jausmas apima! Einu basa per akmenukus, randu pagaliau kriauklę — vėl laiminga! Net nebeimu jos, metu atgal į jūrą, nes namie jau turiu visą maišelį kriauklių, ir jis man neteikia jokio džiaugsmo, deja. Laimė trunka tik tą akimirką, kai tą kriauklę randu, o po to net nesigrožiu ja.
Tokia pat laimė apima kaskart, kai Nafplio mieste suvenyrų parduotuvėje pamatau didžiules egzotiškas kriaukles iš Indijos vandenyno. Vieną nusipirkome — dabar joje laikau auskarus. Bet ta tikroji laimė yra, kai jas pamatai ar randi, ir po to praeina.
Šiandien ryte Artūras sutiko padaryti 5 Tibeto pratimus. Padarė, nors jam ir sudėtinga, bet mums tiek laimės! Sakau: sveikinu, šiandien yra ta diena, kai tu turėjai valios ir sveikatos padaryti mankštą — tai pati geriausia diena!
Dabar nėra pas mus vandens — kelias dienas nuo 8 ryto iki 14 val. nebus. Kokia laimė bus, kai atsiras ir galėsiu išsiplauti indus! Ir taip toliau, ir panašiai.
Važiuojam į parduotuvę, sakau: Dieve, dėkoju Tau, kad mes važiuojam apsipirkti ir net matom jūrą! Turim bulvių ir kiaušinių — ar ne stebuklas? Juk kažkur žmonės ir tiek neturi, negali nueiti į parduotuvę, nes gyvena aukštai kalnuose?
Ateina katės, pamaitinu jas. Atvažiuoja spynų meistras, sako: „O, gerai, kad turite kačių.“ Nu, sakau, būrys visas ateina, o kodėl gerai? Sako: „Katės nuo gyvačių saugo.“ Ta prasme??? Jos gaudo gyvates? „Ne tik gaudo — jos su gyvatėmis žaidžia! Jei aplink namus yra kačių, gyvatės nė nešliaužia ten.“ Vajeeee… Tai štai kodėl graikai taip jas myli ir maitina visur! Ačiū, Dieve, už kates!
Neturit kuo pasidžiaugti? Tai bent tuo, kad turit akis ir galit skaityti. Džiaugiatės? Aha, ir aš džiaugiuosi. Ir jums to linkiu — visada rasti, už ką padėkoti, ir suvokti akimirkos laimę. Tada ta vienintelė diena, kai nubundame ir galime ją nugyventi, taps laimės karoliukų vėriniu. Ir bus pati laimingiausia diena.
