Jolanta Blažytė
Mano rankose – knyga, kurią pavadinčiau „Išgyvenimo vadovėliu palatoje Nr. 6“. Tiesa, knyga vadinasi „Uždraustoji psichologija“, ir ją parašė dr. Adrian Lane, dvidešimt metų dirbęs ten, kur kuriami ir gesinami skandalai. Autorius atskleidžia, kokius psichologinius instrumentus naudoja politikai, norėdami žmones paversti abejinga, bejėge ir paklusnia mase.
Vienas įdomesnių instrumentų vadinasi „emocinis užtvindymas“.
Tuomet žmogaus smegenys pavojaus signalus interpretuoja kaip grėsmę net tada, kai pavojus yra abstraktus. Rezultatas toks:
tampate reaktyvus, o ne apmąstantis;
savo kritinį mąstymą patikite autoritetingam balsui;
ieškote palengvėjimo, o ne aiškumo, prašydami: „tiesiog pasakykite, kuo tikėti, nes aš pats pavargau“.
Šią akimirką jus paveikti lengviausia.
(P. S. prisiminkime „tikiu mokslu“.)
Jūsų nervų sistema tampa taikiniu. Kiekviena „karšta antraštė“ sukelia nedidelį kortizolio šuolį. Laikui bėgant jūsų bazinis nerimo lygis pakyla. Visa tai jus priverčia sieti saugumą su paklusnumu.
Jei jūs nebijote, vadinasi, „esate neinformuotas“;
jei jūs klausiate, vadinasi, „esate neatsakingas“;
jei tai ignoruojate, vadinasi, „esate bendrininkas“.
(P. S. Lietuvoje yra paprasčiau: „jei nepaklūstate, esate vatnikas ar Kremliaus agentas“.)
Taigi, sveikinu visus, pasidavusius visuotinės panikos sistemai.
Kitas instrumentas – sukonstruotas bejėgiškumas. Jūs negimėte ciniku, jūs buvote nuvargintas. Po pakankamai daug netikrų krizių ir sustiprintų tikrų, jūsų smegenys sukuria trumpesnį kelią: „tai, ką aš darau, nieko nekeičia“. Tai ir yra galutinis propagandos tikslas – ne tik formuoti tai, ką galvojate, bet ir įtikinti, kad apskritai negalvotumėte.
Dr. Adrian Lane pateikia pavyzdį, kaip plandemijos metu vyriausybė ir technologijų įmonė už uždarų durų kūrė „dėmesio prisotinimo“ ciklus. Buvo aptarinėjami šie klausimai:
kiek ilgai visuomenė gali išlikti sunerimusi, kol įsivyraus atbukimas;
kaip dažnai keisti grėsmes;
kokias istorijas pabrėžti, kad paklusnumo lygis išliktų aukštas.
Jų auksinė taisyklė – nė dienos be naujo šuolio, net jei jis ir simbolinis.
Knyga tikrai turėtų būti vertinga tiems, kurie norėtų suskaičiuoti ne, ne iškritusio sniego storį, o Lietuvos propagandonų kiekį. O aš jau preliminariai suskaičiavau, užduodama sau klausimus:
Kas mus 30 metų gąsdina, kad „rusai puola“?
Kas iš mūsų ketverius metus siurbia pinigus, prisidengdami „trimis Lietuvos zelenskiais“ ir fantasmagorine „peremoga“?
Kas mums per išgalvotą plandemiją per prievartą varė genetinius marmalus, neva „gelbėdami“ nuo mirtino viruso?
Kuris „Visatos valdovas“ kliedi apie „teisingos Lietuvos sąjūdį“, akivaizdžiai siekdamas kelti valstybėje netikras krizes tam, kad dar labiau padidintų kortizolio kiekį žmonių antinksčiuose?
Kuri partija organizuoja visokių „chaltūrininkų“ mitingus, į kuriuos renkasi neva tik „informuoti“ ir „atsakingi“ piliečiai, įskaitant ir iš mokyklos suolų surankiotus nepilnamečius?
Kurios partijos atstovė rengiasi įvesti visuotinės cenzūros įstatymą, pagal kurį kone trečdalį Lietuvos piliečių reiktų aptverti spygliuota viela – tam, kad būtų mažiau trukdžių lipdant beformę, bejausmę ir nusivylusią rinkėjų masę?
Kurios partijos propagandonas ragina rengti pilietinio nepaklusnumo akcijas prieš teisėtai išrinktą valdžią? Šiuo atveju „mus puola“ jau nebe rusai, o nuosava ir teisėtai išrinkta valdžia.
Galiausiai, kurios partijos atstovė iš EP tribūnos spiegia, kad Lietuvos valdžią užgrobė kremliniai ir antisemitai?
O toliau – klausimas: kaip išgyventi toje palatoje Nr. 6, kurią sukūrė tie, kuriais kažkada patikėjome?
Nes didžiausia krizė, kurią dabar išgyvena Lietuva, taip ir vadinasi – „Palata Nr. 6“. Ir, deja, instrumentų, skirtų manipuliacijoms ir žmonių protų valdymui, toje palatoje nemažėja, greičiau – atvirkščiai.
