Prof. Ignas Vėgėlė
Prieš daugiau nei ketverius metus laisvo žodžio trūko kaip oro. Pamenate skambėjusį siūlymą visų nepaklūstančių gyvenimus paversti pragaru, „socialines reklamas“ „petys už laisvę“, kurios skatino ne ką kitą, o riboti žmogaus apsisprendimo laisvę, siūlymus nesiskiepijusius teisti ar persekioti juos gatvėse. Tik viena nuomonė, viena tiesa. Visa tai buvo LRT eteryje.
Maža to, buvo išjuokiami, smerkiami ir persekiojami tie, kurie išdrįsdavo stoti drąsiųjų pusėn. LRT vadovybė ėmė persekioti net savo žurnalistus: kad kuo mažiau išdrįstų ginti prigimtines, Konstitucijos garantuotas teises.
Pamenate žurnalisto Virginijaus Savukyno bylą? Nuobauda (ir numanomas išmetimas iš LRT) už tai, kad pakritikavo Dobrovolską, kuri dėl mano kovos už žmonių teises buvo iškėlusi man drausmės bylą.
Procesiniuose dokumentuose LRT vadovavosi logika, kad žurnalistas negali kritikuoti ministrų, o tokia jo veikla yra etikos pažeidimas.
Jau turbūt pamiršote žurnalistės Jolantos Mažylės persekiojimą, kuomet pati Monika Garbačiauskaitė-Budrienė buvo pasiryžusi išmesti žurnalistę ir dėstytoją iš jos užimamų pareigų vien dėl to, kad ji sudalyvavo vienoje OpTV laidoje. Jolantos Mažylės lūpose nebuvo jokio netinkamo žodžio, jokių melagingų ar neetiškų teiginių – tik faktas, kad dalyvavo laidoje.
Ginčydama žurnalistų teisę kalbėti, LRT net bylinėjosi teismuose!
Prieš ketverius metus laisvo žodžio trūko kaip oro. Nebuvo nei „Šalin rankas“, nei mitingų, nei tylos LRT eteryje.
Todėl neapsigaukite vieną asmenį poste saugančiomis akcijomis. Jos neturi nieko bendra su saviraiškos laisvės ar laisvo žodžio gynimu.
Tai savivalės, o ne laisvės gynyba.
