„Kiekvienas žemėje paliekame pėdas, kai einame laukais.
Jei gilios – ilgam jos išlieka,
jei teisingos – jos tampa takais.“
Just. Marcinkevičius
Šiuo metu, kai saulė sugrįžta, nors ir vėl žiema be sniego, kai tradiciškai mintys pakyla kiek aukščiau kasdienybės, bandau apžvelgti nueitą kelią ir pramintus takus.
Labiausiai noriu padėkoti skaitytojams, kurie skiria gabalėlį savo laiko mane skaitydami, nes nieko nėra brangesnio pasaulyje už skirtą laiką – to, kurio niekas niekada nekompensuos ir daugiau mums jo neduos.
Turėdama Taikos viltį, trokštu palinkėti išmokti girdėti: girdėti, ką mums iš gilios senovės kalba protėviai, ką sako tolima ir ne tokia tolima istorija, ką apsprendžia mūsų šalies geografija, ką kalba artimas ar tiesiog šalia esantis žmogus. Nes kaip dažnai, prisipažinkime, mes to neišgirstame. Iš čia paskui ir visokie nelabai geri dalykai gyvenime ir politikoje dedasi.
Ir dar – išmokime dvasiškai tobulėti, užsiimkime savišvieta, nes turėdami savo tarpe žmogų, kalbantį iš širdies į širdį, tai galime daryti lengvai – tereikia jį išgirsti. Dievo jis mums atsiųstas ne šiaip sau. Taip, mes neturime protingų, išmintingų politikų, neturime valstybės lyderių, vedlių, dvasios gurų, bet netikėtai aptinkame, kad turime šalia mūsų gyvenantį paprastą, išmintingą žinių nešėją, kas savaitgalį kalbantį į tautą ir skleidžiantį mums svarbią žinią.
Jei tariami valstybės „politikai“ bent pusvalandį išklausytų jo kalbėjimo, gal suvoktų, gal sužinotų, kiek jie patys ko nežino. Nes dabar jie nežino, kad nežino. Tačiau neužtenka tik klausytis – reikia dar ir išgirsti, kas pasakoma.
Tačiau pradžioje buvo Žodis. Ir nesvarbu, kad tie, kuriems labiausiai reikėtų išgirsti tuos žodžius, jų negirdi – pasakytas žodis keičia informacinį lauką, todėl labai pamažu keičiasi ir realybė.
Turbūt jau supratote, kad kalbu apie Vytautą Mikalauską. Apie talentą kalbėti, kaupti milžiniškas geopolitines, istorines ir kultūrines žinias ir gebėti jomis dalintis su paprastais žmonėmis.
Verta, tikrai verta, sakau jums, jo išklausyti. Paprasta, suprantama lietuvių kalba jis kalba ne šiaip sau. Tai viena iš gražiausių ir seniausių dar gyvų kalbų, kurios mokosi tikri kalbų kilmės istorijos tyrinėtojai, ir tai kalba, kurios, neduok Dieve, gali nelikti.
Susėskime ratu prie balto, lyg sniegas, Kūčių stalo. Dalinkimės materialiais ir dvasiniais dalykais, gerais žodžiais, tikrais jausmais, smagiu laiku drauge. Džiaukimės mums duota šventa saulėgrįžos švente, rodykime brangiems žmonėms dėmesį, skirkime laiką prasmingiems ir įprasminantiems būtį dalykams.
Ateina Šviesos laikas – tad švęskime jį.
Emilija Sagienė
