Ligita Juknevičiūtė
Vakar, sausio 2 d., buvo šalta naktis – tik 4 laipsniai šilumos, išaušo ir gan šaltas rytas, kokie 12 laipsnių. Bet švietė saulė, ir aš nusprendžiau išsimaudyti jūroje. Labai retai einu be telefono, gal tik antrą kartą nuėjau, ir šįsyk palikau krautis. Taigi su treningu, chalatu, vilnonėmis kojinėmis, šlepetėmis ir kailinukais ateinu prie jūros, o ten ant mūsų molo pilna žvejų – koks 10 vyrų, berniukų, visi žvejoja.
Na nieko, galvoju, jie čia dažnai žvejoja, esu mačiusi, kaip žmonės pagauna kokį žuvelioką, smagu, o aš paeisiu į šoną, toliau nuo jų, ne pirmas kartas. Staiga vienas vyras sušunka, kad užkibo didelė žuvis. Nereikia nė sakyti – visi pamatom, kaip sulinko jo meškerė! Vyras įtempia jėgas ir pradeda traukti laimikį. Kas turi telefonus, pradeda filmuoti. Aš stoviu, žiūriu ir galvoju – na štai, dabar kažką didelio ištrauks, o telefono neturiu! Bet gal ir gerai – pabūsiu tame momente.
Pro šalį važiuoja mašina, sustoja, irgi žmonės žiūri, kas čia bus, ką pagavo? Jetau, galvoju, tikiuosi ne delfiną? Traukia, traukia, traukia, traukia – jau pavargo, vos nulaiko tą meškerę, net ir pabodo stovėti man. Bet stoviu, laukiu kartu su visais – per keturis metus čia pirmą kartą matau tokį vaizdą ir susijaudinimą.
Priėjo dar žmonių, vienas sako – tuoj bus kažkas, per BBC ir CNN rodys. Aha, sakau, faktas, tik telefono lyg tyčia neturiu. Gal po kokių dešimties minučių laimikis pagaliau pasirodo vandenyje. Pribėgęs berniukas su tinkleliu bando nuo kranto jam padėti pagauti, bet žvejas, jaunas vyras, pats pagaliau išvelka didžiulę žuvį į krantą. Na, tokią paršo dydžio – gal metro ilgio ir pusės metro pločio. Milžinišką!!!
Aš ploju, šaukiu „bravo“, visi šaukia laimingi, sveikina vieni kitus, linki gerų metų – tokie laimingi, lyg gavę ženklą iš aukščiau! Tada, aišku, visi filmuojasi, fotografuojasi su tuo laimikiu – ir tas žvejas, ir kiti vyrai, ir berniukai.
„Ar čia tunas?“ – klausiu moters, kuri irgi atėjo pažiūrėti.
Ne, sako, čia kita žuvis, kurios pavadinimo neįsidėmėjau – na, tokia lyg didelė dorada.
Dar pastovėjau, pabuvau tame veiksme. Tada, dar nuėjus į šoną, įgriuvau į jūrą ir parėjau laiminga namo, papasakojau Artūrui viską, suradau internete nuotraukų su panašia žuvimi ir visą dieną visiems, su kuo kalbėjau, pasakojau, siunčiau tas nuotraukas ir bandžiau perteikti tą emociją.
Tik priminsiu, kad žuvis yra Kristaus simbolis. Man toks jausmas, kad tai buvo Jo žinutė mums visiems – kad mūsų laukia kažkas didingo ir svarbaus, tik turime Juo pasitikėti. O jeigu ir jūs tai iš mano pasakojimo pajutote, tuomet sveikinu, jeigu ne – tegu tai būna istorija, kurią kiekvienas supras savaip.
Bet kuriuo atveju linkiu visiems sėkmės ir stebuklų, ir nebijoti likti be telefono, kad iki galo išgyventume kiekvieną gyvenimo akimirką gyvai. O kai esame be telefono, tikiu, ir vyksta tie stebuklai, apie kuriuos galime tik papasakoti gyvai, kaip senovėje, kai žmonės matė angelus ir Pegasus visokius, nes netikrų ir tikrų nuotraukų pilnas internetas.
O mums teks išmokti atsirinkti, kuo pasitikėti ir tikėti. Kokiais žmonėmis, kokiais vaizdais, o gal tik Dievu.
Aukštyn širdis ir akis, mielieji!
