Ligita Juknevičiūtė
Matau, kaip žmonėms tampa vis sunkiau susivokti, kas vyksta, atsirinkti stovyklas, tapatintis su savais ir atpažinti svetimus. Prieš porą dienų pakomentavau po vienu postu, iš esmės jam pritardama, tik ne taip aiškiai suformulavau mintį. Na, ir pasipylė – išvadino mane visaip negražiai ir dar pridėjo, kad pagal nuotrauką esu landsberginė kvaiša, kažkaip taip, nors iš esmės pritariau posto autoriui, Seimo nariui Rimui Jankūnui. Toks juokas viduje – supratau, kad žmonės išvis nebenori nei mąstyti, nei kalbėti, tik jausti: pyktį arba meilę. Tu savas arba priešas. Jei savas – tada ir protingas, ir gražus, jei svetimas – kvailys ir dar bjaurus fiziškai.
Bet ar tikrai viskas taip paprasta? Ir kodėl esame verčiami eiti iki kančių, karų – kol kas dar Lietuvoje virtualių, bet atmosfera kaista – gal tam, kad pagaliau atsigręžtume į Dievą?
Sovietmečiu viskas buvo aišku. Mes geri, kiti blogi. Kalbėti apie politiką buvo ne tik nemadinga, bet ir pavojinga. Žinojimas, kad nieko nesprendi, buvo patogus ir saugus. Vėliau tapome laisvi ir po truputį patikėjome, kad esame visažiniai. Nors pasaulis iš esmės nepasikeitė. Už mus sprendžia kiti, o visus iš esmės valdo Dievas ir veda ten, kur turime eiti pagal savo sielą. Jei nenorime to suprasti, pripažinti, tada priešinames, kol pavargstame ir pripažįstame savo bejėgiškumą, atsigręžiame į Tėvą.
Pasakysiu asociaciją, kuri kilo čia, Graikijoje. Mūsų kieme vis būna kačių – suaugusių, mažesnių. Jos puikiai gyvena savo katiniškoje realybėje, laisvėje, orientuojasi naktį, gaudo peles ir gyvates, žino, kuriuose namuose gaus maisto. Kartais aš į namus paimu vieną mažą kačiuką. Na, tą, kurį galvojau esant aklą. Jis dabar jau tikras erelis. Paimu ant rankų, sėdime salone, prie židinio, mirga televizorius. Mane tiesiog pakeri, kaip tas kačiukas dairosi, sustingęs iš nuostabos ir laimės! Čia šilta, jauku mano glėbyje, tiek visko vyksta!!! Jo žvilgsnis toks iškalbingas, lyg būtų pakliuvęs į rojų! Duodu jam kokio skanėsto, leidžiu ramiai suėsti, nekonkuruojant su kitais.
Tas stebuklingas kačiuko žvilgsnis man primena mus, žmones, pakliuvusius į kitą pasaulį. Mes neblogai prisitaikę žemėje, mokame išgyventi, daugintis. Bet net pakliuvę į kitą šalį, kokią nors Graikiją ar Kolumbiją, juk dairomės lyg tas kačiukas – kaip taip gali būti? O kaip dairysimės pakliuvę TEN? Pamatę JĮ? Įsivaizduojate? Net baisu pagalvoti apie tai? Dėl to ardomės čia, kad tik nereikėtų apie tai galvoti?
Bet teks. Vyksta virsmas. Dievas vis tiek privers atsigręžti į save, paklausti savęs: o ko aš čia ardausi? Kam aš čia išvis atsiradau? Kad pasiriečiau „Facebooke“? Kad nekęsčiau kažko? Planuočiau žudyti? Ar kad mylėčiau, kaip pats esu mylimas, tik nenoriu to matyti ir pripažinti?
Mes vis dar esame kačiukai. Dievas stebi ir kantriai laukia. Visiems linkiu išminties ir vilties, kad dar turime laiko susivokti, o ne vaidinti visažinius. Nes tai iliuzija – du visažiniai nesusišneka, o ką kalbėti apie dešimtis, šimtus, tūkstančius? Vienintelė visiems suprantama kalba yra meilės ir Taikos. Ką pasirinksime, ten ir būsime. Kokios mintys, emocijos – tokia ir realybė.
