Jonas Ivoška
Po Piliečių konferencijos, vykusios Kaune pirmąją kalendorinio pavasario dieną, viešųjų diskusijų dėmesio centre atsidūrė tai, kurios partijos galėtų prarasti dalį rinkėjų, susikūrus Igno Vėgėlės vadovaujamai politinei jėgai. Man nepavyko išgirsti jokių diskusinių įžvalgų, kur veda Igno Vėgėlės deklaruojamų politinės sistemos pokyčių turinys.
Ką rodo toks vienpusiškas susirūpinimas parlamentinių partijų stovykloje?
Tai reiškia, kad Seime kadencija iš kadencijos tūnančioms interesų grupėms, kurios formaliai pasivadinusios politinėmis partijomis, tikrai rūpi ne tautos ir valstybės ateitis, o savanaudiški klaniniai interesai.
Matant, kaip aplinkiniame pasaulyje kinta žmonių vertybinės orientacijos, Lietuva negali ilgam likti ideologinės stagnacijos būklėje. Tuo labiau, kad vis daugiau kritiškai mąstančių žmonių atsigręžia į universaliąsias vertybes: žmogaus saugumą, laisvę ir savastį, kurių pagrindu suformuluotos ir prigimtinės žmogaus teisės.
Negalima nematyti ir žmonijos pastangų išsaugoti gamtinę bei visuomeninę darną, kuri kildinama iš evoliucinės raidos dėsningumų. Tai biologinė ir etnokultūrinė įvairovė. Siekis išsaugoti mūsų tautinį identitetą – tai pastangos etnokultūrinės įvairovės saugumui užtikrinti, kas taip pat priskirtina prie universaliųjų vertybių.
Kaip liudija profesoriaus Igno Vėgėlės vertybinės nuostatos, jis savo politinės sistemos pokyčiais siekia aktualizuoti universaliųjų vertybių svarbą. Dėl to jo pastangos nekelia jokios grėsmės sąžiningai ir išmintingai visuomenės savivaldos tvarkai.
Iš to seka išvada, kad kiekvienas brandžios mąstysenos rinkėjas, galvojantis ne korupcinės naudos kategorijomis, o apie savo vaikų ir vaikaičių ateitį, gali suvokti priedermę geros moralės pagrindais palaikyti tą politinę jėgą, kuri orientuota į universaliąsias vertybes.
Politinė jėga, kuri siekia bendrojo gėrio, o ne išskirtinės naudos sau, žinoma, nebus priimtina tiems, kurių mintys gana dažnai nukreiptos į viešųjų išteklių „privatizavimą“, arba kurie už palankumą atitinkamam klanui tiesiogiai išlaikomi iš viešųjų išteklių.
Tačiau tai nėra pilietinė dauguma. O mūsų tautoje pakanka ir mąstančių, ir teisingumui palankių žmonių, kurie, pasirinkdami savo atstovus bendriems reikalams tvarkyti, pagaliau gali atsisakyti tylaus nuolankumo ir abejingumo, parodydami valingą savo charakterį. Kadangi tokių lietuvių tikrai nemažas skaičius, aš tikiu Igno Vėgėlės idėjų ateitimi.
