Ligita Juknevičiūtė
Įsivaizduokit: vyksta šventė pačiame Vilniaus centre, gražiame restorane. Pro langą matosi Gedimino pilis, pasmukęs kalnas. Pagrindinis stalas nukrautas vaišėmis, prie jo sėdi elitas, politikai ir jiems artima lojali publika, sakomi tostai. Paėjus nuo stalo į šoną, tvarkomi reikalai, tariamasi dėl otkatų.
Restorano darbuotojai tiekia maistą, padavėjai aptarnauja, praeidami vis nugirsta, ką tas elitas kalba, kokius reikalus suka nuėję parūkyti ar pauostyti.
Prie restorano trinasi elgetos, savo dalies nuo baliaus laukia ir visokie maisto bankai. Švenčiama didelė šventė – Kovo 11-oji, o jos transliaciją stebi namie pensininkai, emigrantai.
Restoranas ant bankroto ribos, savininkas ta proga sukėlė kainas – vis tiek moka iš Seimo parlamentinių išlaidų. O darbuotojai, kurie jau trečias mėnuo negauna algų, kai tik gaus pinigų, planuoja emigruoti – čia dirbti nebeapsimoka. Be to, jie čia jau tiek prisižiūrėjo ir prisiklausė, kad pokyčių nebesitiki, kaip ir pats restorano savininkas.
Virš stogų skraido dronai, viską filmuoja – juk tiesioginė transliacija, LRT rodo, kitos televizijos. Ir kai kažkas pradeda sproginėti, visi dar ne iškart susigaudo, kas vyksta, o tada bėga slėptis. Kas spėja – sulenda į rūsį, kiti tiesiog paniškai slepiasi po stalais ir lekia kuo toliau nuo restorano, susėdę į automobilius.
Pagrindinį veikėją su šeima tuneliais saugiai išveda į miesto pakraštį, kur jau laukia šarvuotas automobilis, kad nugabentų VIP’ą į saugų užsienį.
Tas restoranas – mūsų Lietuva šiandien, kur vieni nuolat švenčia ir tvarko reikalus, o kiti bejėgiškai stebi tą puotą.
Kuo tas balius baigsis – pamatysim.
Su Kovo 11-ąja visus.
